Kolką pasiekėme po devintos. Dabar manau, kad nakvoti Kolkoje nebuvo pati geriausia mintis. Viešbutis šiaip sau, jo kavinės virtuvė buvo pilna užsakymų, naujų nepriėmė ir ruošėsi užsidaryti, parduotuvė kaimynystėj irgi skaičiavo paskutinį darbo pusvalandį. Laimei, spėjome nusipirkti jogurtuką, paštetuką, dar šį bei tą. Stovint kilometrinėje nelaimėlių eilėje mus susirado viešbutuko šeimininkas, sako, einam, pamaitinsiu judvi. Nebesiaiškinau, kur, nes po devynių vairavimo valandų labiausiai norėjosi išsitiesti kietoje kambariuko po stogu lovoje ir mikroskopiniame televizoriaus ekrane, kuriame vos buvo galima skirti marškinėlių spalvas, ramiai pažiūrėti Kroatijos ir Portugalijos aštuntfinalį su latviškais komentarais, abu pagrindinio laiko kėlinius ir vieną pratęsimo, aišku, kad įvartį įmušė per pratęsimo antrąjį. Ryte Kolkoje lijo su perkūnijom, bet kol nusileidome pusryčių košės su dviem blyneliais ir vadinamąja kava, vėl buvo saulėta ir karšta.

Nuo gyvenvietės pradžios iki rago apie porą kilometrų. Kas neranda, pasiklausia. Parkingas prie rago brangus, bet sutvarkytas, lankytojų centre yra kavos, ledų, suvenyrų, padorus tualetas, kurio įprasta kaina be nuolaidų buvo 30 ct. Tiesa, kai kurios mamos vaikus vis tiek tūpdina už mašinų, bet ką padarysi.   

Kolkos ragas vadinamas vieta, kur susilieja Baltija su Rygos įlanka ir susitinka saulėtekis su saulėlydžiu. Tikiu, kad ji ypatinga, ir matosi, kad graži, bet nepajutau nieko tokio, kas labiau paliestų sielos stygas. Dukra tikėjosi vaizdų, panašių į Cabo da Roca uolas Portugalijoje, tai jos lūkestis su realybe prasilenkė dar stipriau.  




Į Vilnių planavom grįžti per Ventspilį, bet pabijojau atsidurti autostradoje kartu su masiškai grįžtančiaisiais iš mūsų pajūrio po ilgojo savaitgalio, todėl pasukome trumpiausiu keliu per Jelgavą ir Iecavą. Nuo Tukumo iki Vilniaus variau nebesustodama ir tai irgi nebuvo labai jau gera mintis, bet kaip tik spėjau į Vokietijos ir Slovakijos aštuntfinalį.