Mes Vilniuje esame truputį išlepinti, o sesė labai norėjo pamatyti Sudervės bažnyčią. Prieš jai atvažiuojant į Vilnių iš anksto pasitikrinau mišių laiką, tai duotų daugiau vilčių pataikyti į valandas, kai atrakintos bažnyčios durys, bet neprireikė. Šventoriaus tvora šeštadienio pavakary buvo aplipusi mašinomis, o bažnyčios vidus žmonėmis su kibirais, šluostėmis ir siurbliais. Spinduliuose kamuoliavosi dulkės. Brolienė lenkiškai išsiaiškino, kad tai vyksta kunigo suorganizuota bažnyčios valymo talka.




Tegul žinovai aiškinasi, kas yra tikroji rotondinė bažnyčia ir kiek jų yra Lietuvoje, šita viena ar dvi kartu su Kalvių bažnyčia Kaišiadorių rajone, lygiai kaip žinovai diskutuoja, ar ją tikrai suprojektavo pats Laurynas Gucevičius, o gal Laurynas Bortkevičius, kuris prižiūrėjo statybos darbus. Neįprastas grožis ir tokia akustika, kaip Sudervėje, yra didelio meistro darbas. Su Romos Panteonu lyginti gal ir negalima, bet jausmas panašus. Keturias evangelistų skulptūras ir didįjį altorių sukūrė skulptorius Ignotas Gulmanas, vidų dekoravo Napoleonas Ilakavičius. 



Įsidrąsinome ir paklausėme talkoje dalyvavusių žmonių,  ar jiems labai nesutrukdysime, jeigu užlipsime į patį viršų. Su vaikais patarė nelipti aukščiau nei į pirmą balkoną, nes antrieji laiptai labai siauri ir tamsūs. Prasilenkti būtų problema, o lipti galima pasišviečiant telefonu. Nors trejų metukų dukterėčia užsikabarojo viršun ir nesuprato, ko ten bijoti.



Darkart dėkui Sudervės parapijos žmonėms už geranoriškumą ir kantrybę ir kad iš aukštybių pamatėme vieną iš įspūdingiausių Lietuvos vietų.