Type Keyword and Press Enter to Search
×
Kolką pasiekėme po devintos. Dabar manau, kad nakvoti Kolkoje nebuvo pati geriausia mintis. Viešbutis šiaip sau, jo kavinės virtuvė buvo pilna užsakymų, naujų nepriėmė ir ruošėsi užsidaryti, parduotuvė kaimynystėj irgi skaičiavo paskutinį darbo pusvalandį. Laimei, spėjome nusipirkti jogurtuką, paštetuką, dar šį bei tą. Stovint kilometrinėje nelaimėlių eilėje mus susirado viešbutuko šeimininkas, sako, einam, pamaitinsiu judvi. Nebesiaiškinau, kur, nes po devynių vairavimo valandų labiausiai norėjosi išsitiesti kietoje kambariuko po stogu lovoje ir mikroskopiniame televizoriaus ekrane, kuriame vos buvo galima skirti marškinėlių spalvas, ramiai pažiūrėti Kroatijos ir Portugalijos aštuntfinalį su latviškais komentarais, abu pagrindinio laiko kėlinius ir vieną pratęsimo, aišku, kad įvartį įmušė per pratęsimo antrąjį. Ryte Kolkoje lijo su perkūnijom, bet kol nusileidome pusryčių košės su dviem blyneliais ir vadinamąja kava, vėl buvo saulėta ir karšta.

Nuo gyvenvietės pradžios iki rago apie porą kilometrų. Kas neranda, pasiklausia. Parkingas prie rago brangus, bet sutvarkytas, lankytojų centre yra kavos, ledų, suvenyrų, padorus tualetas, kurio įprasta kaina be nuolaidų buvo 30 ct. Tiesa, kai kurios mamos vaikus vis tiek tūpdina už mašinų, bet ką padarysi.   

Kolkos ragas vadinamas vieta, kur susilieja Baltija su Rygos įlanka ir susitinka saulėtekis su saulėlydžiu. Tikiu, kad ji ypatinga, ir matosi, kad graži, bet nepajutau nieko tokio, kas labiau paliestų sielos stygas. Dukra tikėjosi vaizdų, panašių į Cabo da Roca uolas Portugalijoje, tai jos lūkestis su realybe prasilenkė dar stipriau.  




Į Vilnių planavom grįžti per Ventspilį, bet pabijojau atsidurti autostradoje kartu su masiškai grįžtančiaisiais iš mūsų pajūrio po ilgojo savaitgalio, todėl pasukome trumpiausiu keliu per Jelgavą ir Iecavą. Nuo Tukumo iki Vilniaus variau nebesustodama ir tai irgi nebuvo labai jau gera mintis, bet kaip tik spėjau į Vokietijos ir Slovakijos aštuntfinalį. 
1980-81 metais sukurtas kultinis septynių serijų Rygos kino studijos filmas Ilga kelionė per kopas vargiai ar buvo - nepamenu, kad būtų buvęs - rodomas Lietuvos žiūrovams pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Tarsi būtų neaišku, kaip politkorektiškai reaguoti į sovietinę melodramą, kuri suinspiravo begales moteriškų aistrų tuometinėje 1/6 pasaulio.


Filme vaizduojama latvio žvejo Artūro ir gražuolės Martos meilės istorija nuo 1939 m. iki septintojo dešimtmečio pradžios - reziumuoja Vikipedija. Pagal siužetą latvis žvejys Artūras Banga, kurį vaidino taip skausmingai trumpai gyvenęs šviesios atminties Juozas Kisielius ir kurį buvo įsimylėjusi pusė Sovietų Sąjungos moterų, išsiskyrė su savo Marta (latvė Lilita Ozoliņa) dėl visokių ten įtarimų meilės trikampiais, ir ji ištekėjo už turtuolio Richardo, kurį vaidino Romualdas Ramanauskas ir kurį buvo įsimylėjusi kita, turbūt net didesnė, SSRS moterų dalis. Latviai piktinosi, kad negi neatsirado latvių aktorių atlikti pagrindinius vyrų vaidmenis. Taigi tokių vyrų - neatsirado. R. Ramanauskas yra sakęs, kad visos filmo kamerinės scenos buvo patikėtos aktoriams, kurie ir lygino scenarijaus duobes. Grįžtant prie siužeto, Marta tuo tarpu jau laukėsi Artūro kūdikio. Okupacija, karas, sumaištis. Marta mano, kad Artūras žuvęs, jų keliai su Richardu išsiskiria. Kad ir atsargiai, bet paliesta pokario tremčių tema. Reabilituota Marta su sūnumi lieka Sibire - po daugelio metų ją, gyvenančią Irkutske, susiranda buvęs vyras Richardas, kažkokiais stebuklingais verslo keliais atvažiavęs į SSRS iš Hamburgo. Noriu, kad būtum laiminga. Tavo Artūras gyvas. Ir Marta su suaugusiu sūnumi grįžta į Latviją, kad ant jūros kranto lauktų to savo Artūro ir pasakytų sūnui - aš laiminga, nes esu čia.
Tiek trumpai apie pagrindinį siužetą. Pirmą kartą Ilgą kelionę per kopas per televiziją parodė 1982-ųjų vasarą ir tai buvo kažkas tokio.

Meilė tai meilė, bet jūra... Mano vaikystės jūra. Tada dar nebuvau mačiusi tikros.

Mintis susirasti filmavimo vietas kirbėjo porą metų, o atliekant namų darbus teko panaršyti internete latvių kalba. Nors filmas (išskyrus Irkutską, iš tiesų tai Kareliją) buvo nufilmuotas Latvijoje, vienu ypu aprėpti visas vietas pasirodė sunkoka, todėl šį kartą nusprendžiau aplankyti tris svarbiausias - Tukumo (Tukums) miestą, iš ten pavažiuoti Jūrmalos pusėn į Bigaunciemo, Lapmezciemo ir Ragaciemo kaimus, kur daugiausia buvo filmuojami žvejų kaimo vaizdai, ir pakeliui į vakarus užsukti Kaltenėn, nuo kurios akmenuotos pakrantės bei bažnyčios prasideda pirmoji serija.  

Į Tukumą važiavome per Šiaulius ir Jelgavą. Trumpiau būtų buvę per Bauską, Iecavą ir Jelgavą, pro kur kitą dieną grįžome, bet man nepatiko perspektyva iki Iecavos vilktis furų karavano uodegoje. Jelgavoje mano Omnitel internetas dar padėjo naviguoti per miestą, bet paskui dvi dienas teko kliautis tik intuicija ir popieriniu Latvijos žemėlapiu (mieli skaitytojai, patarimas iš patirties - ES šalyse iPhone'uose netyčia neįjunkite EUinternet, bus blogai). Iš Vilniaus išvažiavome tik dvyliktą dienos, Tukumą (su keliais sustojimais kavos, benzino, ledų) pasiekėme apie ketvirtą. Latvija, kaip ir Lietuva, šeštadienį kankinosi 35 laipsnių kaitroje. Miestelis mus pasitiko ištuštėjusiomis gatvėmis.


Teko truputį pavargti ieškant, kur pavalgyti. Kažkokioje aikštėje, panašioje į uždarą kiemą, radome Kvazi piceriją. Gaila, bet ilgąjį savaitgalį buvo uždaryta ir kavinė adresu Liela gatvė 7. Tame sename mediniame name iki 1994 metų veikė vaistinė, kurioje buvo filmuotos scenos, kaip Artūras, ką tik nusipirkęs vaistų karvėms, susitinka Martą, neseniai grįžusią iš Vokietijos. 


Tukume filmuota senamiesčio Liela, Darzu ir Harmonijas gatvėse, kurias galima greitai apeiti stebinant tingias kates ir, tikėtina, vieną kitą žiūrovą languose. Jeigu ne tirpdantis karštis, Tukumą verta apžiūrėti geriau. Grįšiu, jei kada atostogausiu prie Rygos įlankos.





Tris ciemus pasiekėme apie šešias. Žinojau, kad viena filmavimo vieta yra Lapmezcieme, pajūry einant tiesiai nuo Liepu gatvės. Krantelis, į kurį atvedė takas palei tvorą, buvo labai siauras ir nešvarus, o dar tos skruzdėlės. Panašu, kad filmuota buvo šalimais esančioje sodyboje būtent tos paskutinės filmo scenos.


Visą ciemų krantą apvaikščioti reikėtų dienos ir trupučio pasiaukojimo, nes Bigaunciems, Lampezciems ir Ragaciems švelniai tariant mažiausiai mieli iš visų kurortų nuo Jūrmalos iki pat Kolkos. Negaišome jiems laiko ir patraukėme į vakarus.

Miške už Ragaciemo pakelė buvo ne vieną kilometrą užrikiuota mašinomis, daug su lietuviškais numeriais, keliautojų tauta mes vienok. Paskui žmonės pasibaigė ir prasidėjo gražesnės vietos. Tuo gražesnės, kuo mažiau žmonių. Engure, Mersrags, kuriame išlipome pasižvalgyti į laivų uostą, pro mašinos langą visai patiko Roja. 


Kaltenes namai taip pasislėpę už medžių, lyg kelis kilometrus važiuotum per mišką. Greitis neribojamas. Už medžių šmėkščioja garsusis akmenų krantas, o dešinėje stovi Kaltenes Šv. Kotrynos evangelikų liuteronų bažnyčia. Už jos ir filme įamžintų Kaltenes kapinių nusileidome prie jūros, šiltos kaip lietuviškame ežere šilčiausią vasarą ir lygiai tokios pat dumblinos.

Tokia atšiauri Kaltene atrodė filme, ir tokią jaukią saulėlydyje išvydome mes.







Tuo pasibaigė dienos lankytinų vietų planas, o 500 kilometrų ilgio kelionė iš Vilniaus turėjo baigtis Kolkoje. Ties Melnsilu sulaukiau skambučio iš užsakyto viešbučio su rūpesčiu, kur pradingau. Teko paskubėti.
Mes Vilniuje esame truputį išlepinti, o sesė labai norėjo pamatyti Sudervės bažnyčią. Prieš jai atvažiuojant į Vilnių iš anksto pasitikrinau mišių laiką, tai duotų daugiau vilčių pataikyti į valandas, kai atrakintos bažnyčios durys, bet neprireikė. Šventoriaus tvora šeštadienio pavakary buvo aplipusi mašinomis, o bažnyčios vidus žmonėmis su kibirais, šluostėmis ir siurbliais. Spinduliuose kamuoliavosi dulkės. Brolienė lenkiškai išsiaiškino, kad tai vyksta kunigo suorganizuota bažnyčios valymo talka.




Tegul žinovai aiškinasi, kas yra tikroji rotondinė bažnyčia ir kiek jų yra Lietuvoje, šita viena ar dvi kartu su Kalvių bažnyčia Kaišiadorių rajone, lygiai kaip žinovai diskutuoja, ar ją tikrai suprojektavo pats Laurynas Gucevičius, o gal Laurynas Bortkevičius, kuris prižiūrėjo statybos darbus. Neįprastas grožis ir tokia akustika, kaip Sudervėje, yra didelio meistro darbas. Su Romos Panteonu lyginti gal ir negalima, bet jausmas panašus. Keturias evangelistų skulptūras ir didįjį altorių sukūrė skulptorius Ignotas Gulmanas, vidų dekoravo Napoleonas Ilakavičius. 



Įsidrąsinome ir paklausėme talkoje dalyvavusių žmonių,  ar jiems labai nesutrukdysime, jeigu užlipsime į patį viršų. Su vaikais patarė nelipti aukščiau nei į pirmą balkoną, nes antrieji laiptai labai siauri ir tamsūs. Prasilenkti būtų problema, o lipti galima pasišviečiant telefonu. Nors trejų metukų dukterėčia užsikabarojo viršun ir nesuprato, ko ten bijoti.



Darkart dėkui Sudervės parapijos žmonėms už geranoriškumą ir kantrybę ir kad iš aukštybių pamatėme vieną iš įspūdingiausių Lietuvos vietų.