Type Keyword and Press Enter to Search
×
Toliau inspektuoju Vilniaus muziejus. Kas belieka, kai virusas paguldo trečdalį kompanijos, su kuria ruošėmės važiuoti painspektuoti Anykščių ir lajų tako. Bet gal ir gerai, nes penktadienį man nustojo patikti mašinos aušinimo sistema, bus reikalų prieš kelionę su merginomis į Klaipėdą. Taigi šeštadienis buvo laisvas ir aš atsidūriau Markučiuose.

Būkim teisingi, vasarą pats parkas neypatingai atraktyvus, kaip ir daug kur Vilniuje, kai subujojusi klevų banalybė nuskandina kitas spalvas kartu su visu kraštovaizdžiu. Ne vasara, ruduo buvo mylimiausias Puškino laikas, sakė mano rusų literatūros mokytojai, pavasario Puškinas išvis nemėgo, jam smirdėjo mėšlu, bet čia šiaip, tarp kitko, nes kai sužydi žibutės, parke netgi labai miela. Štai šitaip mes buvome prie gražiųjų Markučių tvenkinių užpraeitų metų spalį.


Vis dar neatsistebiu Vilniaus muziejų kainomis ir vilniečių polinkiu per Muziejų naktį pastovėti chaliavose eilese. Pavyzdžiui, bilietas be nuolaidų į Markučių muziejų kainavo 1,16 euro ir aš vėl, kaip ir Vladislavo Sirokomlės muziejuje, slankiojau viena. Muziejuje negalima fotografuoti. Kad ir kaip norėtųsi pasiselfinti senoviniuose venecijietiško stiliaus veidrodžiuose, na, bet negalima tai negalima.


Oficialiai muziejus vadinasi Literatūrinis A. Puškino muziejus. Aleksandrui Puškinui skirti keli pirmieji muziejaus kambariai su paveikslais, knygomis, kūrinių ištraukomis ir t.t. ir iš Sereikiškių parko perkeltas paminklas. Tikrai pakankama ekspozicija turint omeny toloką poeto santykį su Markučiais. Nesu Puškino poezijos mėgėja, vaikystėje jos buvo aiškiai per daug, bet ištrauką iš Ruslano ir Liudmilos У лукоморья дуб зелёный mintinai prisimenu beveik visą ir dar man patiko Я памятник себе воздвиг нерукотворный / К нему не зарастет народная тропа / Вознесся выше он главою непокорной / Александрийского столпа ir t.t.
 

Kitoje namo pusėje, iš kurios prieš šimtą metų, sprendžiant pagal nuotraukas, matėsi graži neužstatyto Vilniaus panorama, yra keli pereinami memorialiniai kambariai, apstatyti prabangiais šeimininkų baldais, asmeniniais daiktais, senovinėmis knygomis, paveikslais ir marmuriniu biliardo stalu. Viename iš kambarių kabo išvaizdaus vyriškio portretas. Rusijos geležinkelių inžinierius Aleksejus Melnikovas atvyko Vilniun tiesti geležinkelio Peterburgas – Vilnius, tai jis pastatė šitą vasarnamį ir dukrai Varvarai 1875 metais ištekant už pirmojo vyro, gvardijos poručiko Vasilijaus Moškovo, padovanojo Markučius kaip kraitį. Kai su pirmuoju vyru išsiskyrusi Varvara 1883 metais tekėjo už 20 metų vyresnio Grigorijaus Puškino, jos tėvo jau nebebuvo tarp gyvųjų.  

Varvara ir Grigorijus Markučiuose nuolat apsigyveno tik 1899-aisiais, Grigorijui savo tėvo 100 metų sukakties proga nutarus valstybei parduoti paveldėtąjį Puškinų dvarą Michailovskoje. Muziejuje sužinojau, kad kurį laiką, kol vasarnamis buvo pritaikomas gyventi žiemą, mūrijamos krosnys ir pan., šeima buvo apsistojusi kitame savo valdų name dabartiniu adresu Veiverių g. 9. Paskui anas buvo parduotas (kaip ir beveik visos dvaro žemės, nes senatvėje našlė Varvara, be vyro pensijos, nelabai turėjo kitų pajamų, o dvarininkiškam gyvenimui jų reikėjo). Aišku, kad nuėjau pažiūrėti, kas ten per namas, gi visai netoli. Pakeliui beveik kaimas, namai gražūs, gatvės be asfalto ir šaligatvių, ryškiai mėlyna vodokolonkė Kuprioniškių g., šunys aplojo. 

Viename muziejaus kambaryje eksponuojami du A. Puškino pomirtinės kaukės piešiniai, kuriuos nupiešė pati Varvara. Talentinga turėjo būti moteris, ir graži. Muziejuje daug jos fotografijų.

Norėtųsi kada nors patekti į Šv. Varvaros koplyčią, prie kurios palaidota visa šeimyna, įskaitant guvernantę prancūzę Marie Pelichet. Gretimais Varvara palaidojo ir šunis, ištikimą draugą Beną, paskutinį Fankos ir Boikos palikuonį nuo 1867 m., kursai iškeliavo į amžinos medžioklės plotus 1921 metais, bei Žučeką (Жучекъ мой! - iškalta ant paminklo), matyt, paskutinį paskutiniųjų dešimties savo gyvenimo metų draugą.


Negaliu sakyti, kad tai mylimiausias mano muziejus, bet tikrai geras, ir apskritai Markučiuose gera, ypač kai už tvenkinių per Melnikovo tiestą gelžkelį dunda traukiniai.
Pernai prieš Muziejų naktį Vladislavo Sirokomlės muziejus kvietė susitikti su poeto dvasia. Suintrigavo, todėl muziejaus nepamiršau, nors dirbančiam žmogui aplankyti jį šioks toks iššūkis. Nors Bareikiškės vos už keliolikos kilometrų nuo miesto važiuojant senuoju keliu į Minską, bet darbo laikas (savaitgaliais nuo 11 iki 14 val.) skatina atsakingai planuotis ir ilgai neužsipusryčiauti.


Vladislavas Sirokomlė, lenkiškai rašęs Lietuvos poetas, dramaturgas ir publicistas iš neturtingų Gudijos bajorų giminės, kurio tikroji pavardė Kondratovičius, savo laiku buvo labai populiarus. Skaičiau, kad į Rasų kapines jį, mirusį vos 38-erių, lydėjo visas Vilnius.

Pagal dabartinius standartus Bareikiškių dvarelis nedidelis, juo labiau kad apsuptas daug prašmatnesnių šiuolaikinių mūrų. Sirokomlė su šeima jame gyveno 1853-1861 metais, išsinuomojęs ūkį iš tokio Benedikto Tiškevičiaus. Bareikiškėse poetas sukūrė garsiausius savo kūrinius, tarp jų ir Margirį. Namo pusė su buvusiu Sirokomlės kambariu aukštų ir rekonstrukcijoms neparankių pamatų dėka išliko tokia, kokia buvo poeto laikais, o kita vėliau buvo pailginta per vieną langą. Muziejuje yra šiek tiek Sirokomlės ir jo sūnaus daiktų, baldų iš anūkės buto Vilniuje, knygų, kūrybos įrašų. Labai jaukus sodas su vėjo varpeliais, sodo gilumoje suoliukai, lyg paruošti poezijos skaitymams, prie jų žaginys su šienu, bet pastarasis ne dekoracija, tiesiog nėra kur kitur dėti nupjautos žolės. 

Iš poeto kambario pusės sode likusi girnapusė, kuri tarnavo poetui kaip stalas, o priešais verandą nuo 1897 metų stovi juodo granito paminklas. Name kitoje pusėje įrengtos patalpos visokiems edukaciniams užsiėmimams. Man lankantis veikė senų nespalvotų vestuvinių nuotraukų paroda. Verandoje kelios vietos mergaitės mokėsi groti. 

Apskritai Bareikiškių muziejus turi gerą aurą ir dar turi žmonių, kurie serga tuo, ką daro. Būdama vienintelė lankytoja sulaukiau daug dėmesio, pasakojimų ir parodymų, už ką dar kartą nuoširdžiai ačiū.



Viename kambaryje prie stalo susėdęs būrys rimtų vyrų. Įdomus sprendimas, užuomina į faktą, kad Bareikiškėse lankėsi Sirokomlės bičiuliai, tarp jų kompozitorius Stanislavas Moniuška, redaktorius ir leidėjas Adamas Honoris Kirkoras, archeologas Eustachijus Tiškevičius ir kiti. Viena kėdė tuščia - esą laukia dar vieno atvykstančio, nors iš tiesų neužteko pinigų. Sirokomlei iš kairės sėdi Kirkoras, Pasivaikščiojimų po Vilnių ir jo apylinkes, pirmojo turistinio vadovo po Vilnių, autorius, kurio teigiamai paveiktas Sirokomlė ir ėmęsis rašyti Margirį. Ar poetas tikrai turėjo romaną su Kirkoro žmona ir tuom sukėlė apkalbų ir liežuvavimų bei pasmerkimo bangą tarp padorios Vilniaus visuomenės dalies, kuri pagreitino džiova sirgusio poeto mirtį? Apie tokias melodramas rimtuose straipsniuose kaip ir nepatogu rašyti, o gaila.