Type Keyword and Press Enter to Search
×
Nemokamų renginių Vilniuje pakanka, todėl net ir dovanojamam arkliui pradėjau žiūrėti į dantis, ypač po pasistumdymų pernai Kultūros naktyje. Bet tai ne apie „Open House Vilnius“.

Šių metų atviros architektūros savaitgaliui ruošiausi atsakingai ir pagal galimybes sekiau sąrašus, bet daugumos registracijų vis tiek nepagavau. Pasisekė su Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir bernardinių vienuolynu. Iš viso planavau aplankyti kokius septynis ar aštuonis pastatus, įskaitant Minties gimnaziją (registravausi, bet ji vėliau iš sąrašo dingo) ir kino teatrą „Lietuva“ (prie jo šeštadienį apie pusę pirmos neaptikau jokių gyvybės pėdsakų, todėl teko nurašyti į pažinimo praradimus).

Šeštadienį popiet gal ir buvo nepatenkintų dėl ilgų eilių į pastatus be išankstinės registracijos, bet asmeniškai aš su tuo nesusidūriau. Organizacija ir grupių valdymas patiko, pasisekė ir dėl kokybės. Keturias iš šešių ekskursijų vedė po du žmones, papildydami vienas kitą. Dar norisi paminėti mentorių bei savanorių entuziazmą, kai su šypsena kas dešimt sekundžių kartoja „šita grupė jau pilna, kita už pusvalandžio, ateikite penkiolika minučių anksčiau, ne, iš anksto neregistruojame, lipdukus duosime, kai šita grupė įeis į vidų". Gerai jau turėti lipduką ir būti užsiėmus vietą ant laiptukų (čia aš apie Mažąjį teatrą), nors iš tiesų tai jokio skirtumo, kelinta pateksiu į vidų, svarbiausia užsilipinti magiškąjį lipduką ir laukti, gi vis tiek niekur nenuskubėsi, o po penkto objekto norisi tik į lovą.

Į Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią ir vienuolyną registravausi ne dėl architektūros, o norėdama pamatyti plačiajai visuomenei paprastai neprieinamas patalpas. Renesensinė bažnyčia ir vienuolynas XVII a. pradžioje pastatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Leono Sapiegos iniciatyva. Tai Sapiegų šeimos mauzoliejus. Aišku, iškart dairiausi, kurioje vietoje Uršulė Norvaišaitė galėjo apturėti savo slaptą pasimatymą. Vienuolyno pirmame aukšte buvo bendro naudojimo patalpos, o antrame celės, kuriose gyvendavo iki 30 seserų. Seserys bernardinės buvo priėmusios griežtą klauzūrą ir vienuolyno patalpas galėjo palikti tik karo, maro ar gaisro metu. Toks force majeure nutiko per kruviną rusų antpuolį 1655 metais, kai dauguma sesių spėjo pabėgti ir pasislėpti, bet trys likusios buvo nukankintos, viena iš jų Dorotėja Siedleščinska, vėliau paskelbta palaimintąja.

Per šią angą sienoje tarp vienuolyno ir bažnyčios seserys priimdavo komuniją
Tais laikais langai išėjo į sodą, kuris sunaikintas rusų armijos poreikiams XIX a tiesiant dabartinę Maironio gatvę

Gražiausia patalpa - buvęs vienuolyno refektoriumas, arba valgomasis, kurio lubas puošia Leono Sapiegos herbas

Vienas didžiausių Vilniaus kaminų (aka ex Finastos virtuvė)

Seniausia vienuolyno ansamblio dalis prieš vienuolyną priklausė Valavičių rūmams. Įėjus į patalpą buvo juntamas degėsių kvapas, nes čia priglaustos iš sudegusios Ceikinių bažnyčios Ignalinos rajone išgelbėtos vertybės (išnešė tik prieš Open House renginius). Sunykęs kryžius, kurio laukia restauracija, irgi iš kurios nors kaimo bažnytėlės.

Tuoj po šitos ekskursijos sparčiu tempu spėjau nueiti į 11 val. ekskursiją Rusų dramos teatre. Teatras rengiamas rekonstrucijai ir jau po keleto metų jame nebeturėtų likti tos dvasios, kurios dėka teatras imitavo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžią filmuojant Emiliją iš Laisvės alėjos.

Tai pirmasis Lietuvoje specialiai teatrui skirtas pastatas (1913 m.), tuomet labai didelis, pastatytas užmiestyje, Pohuliankoje. Pastate sumaišytas ne vienas stilius, iš jų labiausiai atmintin įstrigo pavadinimas „Krokuvos renesansas“. Per šimtą metų pastate skirtingu laiku glaudėsi beveik visi Vilniaus teatrai, o rusų dramos atsikraustė "laikinai", kol bus rekonstruojamos jo tikrosios patalpos Jogailos gatvėje, kurios 1999 metais buvo nugriautos ir jų vietoje pastatyta mano darbo vieta „Verslo centras 2000“. „Veidukai“ kaukės ant teatro fasado - nuo ano nugriauto pastato.

Teatro interjeras labai skurdus. Vienintelė prabangi detalė - šviestuvas, kurį, prireikus pakeisti lemputes, nuleidžia žemyn

Buvome prezidentinėje ložėje, kurion į spektaklius bilietų neparduoda, ji rezervuota svečiams ir darbuotojams. Taip pat ir į viršutines ložes neparduoda į spektaklius, nes iš to viršaus nelabai kas matosi. Vos teatrą pastačius pasimatė ir neprotingai suprojektuoti dalykai. Pavyzdžiui, nenormaliai aukšti balkonai su 1,1 m aukščio turėklais ir labai aukšta scena, reikalavusi dvigubai daugiau dekoracijų nei įprasta. Tarpukariu teatre buvo atlikta stipri rekonstrukcija, scena pastumta žiūrovų link, dėl to šoninės ložės liko virš scenos ir dabar naudojamos tik apšvietimui. 1925 metais po rekonstrukcijos tai buvo didžiausia scena Lenkijoje. 

Viršutiniuose balkonuose, centre matyti prezidentinė ložė



Taip, paskutinės nuotraukos irgi iš teatro. Po vestibiuliu yra slėptuvė, šaltojo karo palikimas bombardavimo atvejui, su metalinėmis durimis, dujokaukėmis, krūvomis knygų, po kurias magėjo pasirausti, dirbtinėmis gėlėmis, būriais juodų paukščių bei radiacijos skaičiavimo lentele.

Išėjusi iš teatro apžiūrėjau naują namą kaimynystėje J. Basanavičiaus gatvėje, kuris man buvo įdomus kaip vienintelis gražus naujos statybos namas centrinėje miesto dalyje. Buvome užvesti į į porą mansardinių butų, vienas su vaizdu į senamiestį ir į parką, kurį esą žada sutvarkyti. Tikrai įspūdinga.



Ekskursijoje dalyvavo dvi architektūrą išmanančios ponios, kurioms kilo klausimas su įtarimu, kaip architektui pavyko suderinti tokius langus (kur iki pat grindų, su vaizdu į parką) ir kaip juos išvalyti. Pastarasis klausimas aktualus ir man, nes mano bute yra panašus langas, dėl ko pavasariais nežinomam mano namo architektui norisi įteikti šluostę ir tegul pats plauna ką sukūręs.    

Negalėjau nepažiūrėti, kas Mažojo teatro užkulisiuose. Grupėje kilo klausimas, ar čia veikė Vilniaus centrinis gastronomas, tai ne, kitame pastate gretimais. Pastatą suprojektavo tas pats architektas Konstantinas Korojedovas, kuris projektavo ir Vilniaus filharmoniją. Kadangi į spektaklius dažniausiai ateinu prieš 5 minutes, nežinojau, kad prieš spektaklius ir per pertraukas veikia kavinė Bristol.


Antro aukšto fojė už veidrodžių yra slaptos tarnybinės patalpos, vienoje iš kurių paslėpta pagrindinio fasado stiklo blokelių siena

Stiklo blokelių lubos unikalios, tokios visoje Europoje išlikusios tik dvejos – VMT ir Prahoje

Kiemo pusėje prie pastato pristatytas stiklinis koridorius, kad aktoriai spektaklio metu galėtų patekti į darbines patalpas, nes Mažasis teatras turi vieną didelį trūkumą - patalpas tik iš vienos pusės

Į modernistinį namą A. Jakšto gatvėje sąraše atkreipiau dėmesį, nes kartais A. Jakšto gatve einu į darbą ir šitą pastatą buvau pastebėjusi. Tai buvo gyvenamasis „priedas“ kaimyninio didelio pastato (kur su vaistinės gyvate ant sienos) darbuotojams. Laiptinės lango stiklas senas, originalus. Užėjome ir į butą, kurį nuomojasi juvelyro Silvijaus Martinėlio šeima. Aš bute nefografavau, bet štai žurnalistų fotoreportažas iš namo ir juvelyro dirbtuvių, kurios įrengtos buvusiame garaže. Išties išskirtinis butas.

Sekmadienį keliolika minučių palaukiau gyvoje eilėje į Vileišių rūmus.

Vileišių rūmai (architektas Augustas Kleinas). Šiuo metu rūmų ansamblyje įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Iš dešinės eina didžiulė ankstesnė grupė

Vileišių rūmų ansamblis savo neobaroku dera prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, nors tarp pradinių sumanymų būta ir neoklasicistinio. Petras Vileišis buvo be galo inovatyvus ir finansiškai daug sau leisti galėjęs žmogus, todėl jo name buvo elektros generatorius, liftas patiekalams kelti iš virtuvės į valgomąjį ir net pirmasis Vilniuje, jei tikėtume gidais, vandeniu nuleidžiamas unitazas.



Mano labiausiai laukta ekskursijos dalis buvo neparadinėje palėpėje. Pasakojo, kad bibliotekininkas Pranas Razmukas, geroji rūmų dvasia, kuris labai ilgai iki mirties gyveno viename iš komplekso kambarių ir kas vakarą apeidavo ir sužiūrėdavo, ar viskas tvarkoje, prieš mirtį atskleidė, kur, pasak jo, yra slėptuvė su Lietuvos Nepriklausomybės aktu. Per rekonstrukciją trečiame aukšte rado tą ertmę su visokiais kitokiais dokumentais ir aktais, bet Vasario 16-osios Akto tarp jų nebuvo.

Balandį feisbukas ėmė reguliariai priminti 2011 m. postus apie Sarajevą. Būna šalių ir miestų, kur atvažiuoji užsidėti pliusiuko ir ačiū viso gero, o dėl kitų susvaigsti iki balsavimo per Euroviziją lygio ir viską prisimeni ryškiai lyg vakar. Nors ne, su Bosnija ir Balkanais nutiko atvirkščiai, pradžioje buvo serbų Lane moje ir to paties Zeljko Joksimoviciaus Bosnijai parašyta Lejla, o dar anksčiau Budapešte Markovičiaus orkestro koncertas, ir taip toliau, kol prieš penkerius metus su kolegomis pietaujant ir man eilinį kartą įsisvaigus Tadas paklausė, kodėl man pagaliau nenuvažiavus į tą Sarajevą. Tikrai, kodėl?
Viešbutis, kurį rezervavausi Sarajeve, vadinasi Latinski most - stovi prie pat garsiojo tilto, ant kurio nelaimingasis Francas Ferdinandas tapo pretekstu pirmajam pasauliniam karui. 

Ryškiai geltonas klasikinis trijų žvaigždučių viešbutukas. Atrodė, kad personalas susijęs giminystės ryšiais. Buvau nustebusi, kad vėlai vakare oro uoste mane pasitiko dviese, mergina su vaikinu (gal koks pasimatymas mano pretekstu), mokama paslauga, bet kai atėjo laikas susimokėti už pervežimą, tik numojo ranka. Gavau wifi kodą ir dvivietį numerį su langu į upės pusę. Rytais virdavo nepaprastai skanią kavą. Kasdien po daug kartų vaikščiojau pro tą vietą kitoje tilto pusėje, kur 1914 m. birželio 28 d. studentas Gavrilas Principas nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį ir jo žmoną.  
Bosnijos pasienietis į mano pasą žvelgė su tokiu pat klausimu akyse, kaip Vienos oro uosto patikros darbuotoja į raides SJJ mano biliete. Po pat viešbučio langais teka Miljacka, netoliese šviečia Gazi Husrev Bey mečetės minaretas, ir į kalną kylantis Sarajevas.

Kai jau nusipirkau bilietus ir užsisakiau Sarajeve viešbutį, aplinka pradėjo grūzinti saugumo klausimais. Ir po tiekos metų Bosnija pirmiausia asocijuojasi su karu. Kad metais anksčiau viena pati buvau pėsčiomis išmaišiusi dešimtis Stambulo kilometrų, o dar anksčiau kartu su dešimtmete dukra dviese vakare prašukavome Gare du Nord rajoną Paryžiuje, iš nežinojimo, na ir nieko.   
Bosnijos turizmo asociacijos informacija, FAQ:
5. As a lone or female traveler, am I safe at night?
BiH is one of the safest countries in Europe. Independent female travellers here have little or no problems. <...> Violent crimes against foreigners are almost non-existent in the country.

Jau tas little. Sarajevas nešvietė šypsenomis, žmonės buvo veikiau santūrūs, gal šiek tiek susirūpinę, daug kas apsirengę juodai, nemažai karo suluošintų žmonių. Nežinau, kaip dabar, bet prieš 5 metus labai jautėsi skirtumas tarp prakutusios ir ES pinigus gaunančios Lietuvos ir jų, gyvenančių kaip Lietuva kokiais 1993 metais.

Bosnijos televizija gatvėje norėjo pakalbinti mane kažkokiu klausimu (gaila, nesupratau). Gal aš tikrai panaši į Balkanų gyventoją? Kol kas tik vienas žmogus, pagal aprangą kaip ir imamas, vos išėjęs iš mečetės ir užmatęs mane besirenkančią, katruo keliu pasukti, iškart angliškai pasisiūlė padėti ir paklausė, iš kur aš. Žmonės čia atrodo nerealiai ramūs ir draugiški.

Sarajevo autobusų stotyje, laukdama autobuso į Mostarą, zonoje, kur galima patekti tik su bilietais, tapau dalyve jautrios ir pas mus neįsivaizduojamos scenos, kai viena moteriškė benamei kalei nupirko gabalą bureko su sūriu ir visi autobusų laukiantieji su nekantrumu laukėme, teiksis / išdrįs anoji ėsti ar ne. Dideliam visų mūsų džiaugsmui (nė kiek neperdedu, beveik su plojimais) šuva sočiai papusryčiavo. 
There are still many minefields and unexploded ordnances in the Sarajevo area and its surrounding suburbs. Never go into damaged buildings and always stick to paved surfaces avoiding grassy hills that surround the city. Kokios dar Europos šalies sostinės turistiniame gide galima rasti instrukcijas, kaip neužlipti ant minų?

Ką befotografuotum Sarajeve, į objektyvą dažniausiai papuola arba miestą supančios kalvos, kuriose nepatariama žengti ant žolės, minaretai, arba kapinės, visur - ant kalvų, skveruose, uždaruose mečečių kiemeliuose, aplink Sarajevo olimpinį stadioną.

1992 m. serbų armijos pradėta Sarajevo apgultis truko beveik ketverius metus. Miestas, kurį ketverius metus iš visų pusių supo kalnai su snaiperiais. Nuo jų kulkų ir artilerijos sviedinių mieste žuvo apie 11 tūkstančių žmonių. Pačiame patogios Europos vidury prižiūrint JT pajėgų kariams, united nothing, sako bosniai. Populiariausi suvenyrai Sarajeve dabar blokados žemėlapiai ir tušinukai bei raktų pakabukai iš kulkų.

Sarajevas baltuoja kapinėmis ir skauda sušaudytomis sienomis. Ypač žiauru matyti sunykusį olimpinį stadioną, kuris tapo įvairių konfesijų miesto gyventojų kapinėmis.













 






Ir keli vaizdai iš Mostaro, į kurį iš Sarajevo nuvažiavau maršrutiniu autobusu. Nemanau, kad jame buvo galima rūkyti keleiviams, bet vairuotojas cigaretę užtraukdavo. Pagrindinis turistų traukos objektas Mostare yra 1566 metais turkų pastatytas tiltas per Neretvos upę, vadinamas Osmanų inžinerijos šedevru. Vietos kroatų armijos sugriautas 1993 metais, bet po vienuolikos metų vėl atidarytas lankymui. Never forget 1993, rašo lentoje prie tilto. Pakeliui pasitaikė Mostaro Koski Mehmed Pasa mečetė, į kurią ne tik galima užeiti iki atitvertos ribos, bet ir užlipti į minaretą, nuo kurio viršaus atsiveria miestas, Neretva ir tiltas.