Prisinaršiau iki informacijos, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas palaidotas Turlojiškių pilkapiuose Širvintų rajone.

Algirdas mirė Maišiagaloje 1377 metais, likus dešimčiai metų iki jo sūnus Jogaila pakrikštijo Lietuvą. Neseniai archeologui Vykintui Vaitkevičiui pavyko patikslinti vietą, kurioje Algirdas buvo iškilmingai sudegintas pagal pagoniškus papročius. Daugiau galima čia pasiskaityti ir taip pat dar vienas įdomus straipsnis. XV amžiaus lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas rašė, kad Gedimino sūnus Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karaliaus Vladislovo tėvas, pagoniškoj klaidatikystėje likimo užkluptas žuvo Kukovaičio miške, netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu sidabro diržu perjuostu apsiaustu.

Tik neseniai paaiškėjo, kad tas Kukovaitis (Kukoveitis, Kukaveitis) yra maždaug dabartinio Gudulinės kaimo ribose, o paties Algirdo kapas turėtų būti Turlojiškių kaimo pilkapiuose, miškelyje prie Variekos ežero. Algirdo negalėjo palaidoti Vilniuje kaip visų kitų kunigaikščių, nes kaip tik 1377 metų vasarį kryžiuočiai sudegino pusę miesto ir gegužę dar vyko Vilniaus atstatymo darbai. 

Vasario 16-oji nelabai tinkamas laikas klampoti per purvynus, bet ilgiau laukti neturėjau kantrybės. Taigi Maišiagala, Gudulinė ir Turlojiškės. Paprašiau, kad dukra apsiautų belekokius batus, kurių būtų negaila, ir dar į bagažinę įsimetėme guminius, nes neįsivaizdavau, ką rasime vietoje.

Maišiagaloje mašiną palikome prie bažnyčios, nuo kalno nusileidus iškart ir nuoroda. Ten pats miestelio pakraštys. Išraiškingas piliakalnis, prie tvenkinio, vasarą turbūt labai gražu. Paminklas Algirdui iš kitos pusės nei mediniai laiptai į viršų.


Kad kompozicija sudėliota iš lauko akmenų, žiūrėjau į visą šitą reikalą skeptiškai, bet... Visai nieko, gal taip ir turi atrodyti paminklas didžiam kariui?

Gudulinė yra netoli nuo Maišiagalos, prie pat kelio į Širvintas. Kukovaičio šventovė buvusi laukuose ant kalvos, kur dabar styro trys didžiuliai bokštai su mobiliojo ryšio antenomis, bet kas pasakys, kurioje tiksliai vietoje buvo sukrautas tas didžiulis laužas, ant kurio su žirgais ir puošmenomis buvo deginamas paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis, išpažinęs senąjį baltų tikėjimą. Tiesiog sustojome prie kelio ir apsižvalgėme aplinkui.


Kad tokios vietos Lietuvoje būtų pažymėtos, bent menkiausiu ženklu, naivu tikėtis.

O Turlojiškių pilkapiai buvo paslaptingiausias kelionės objektas, nes kol kas nerastas. Turlojiškes radome, bet navigacija užvedė į šunkelį prie aptverto miško. Šunkelis tai šunkelis. Palikome mašiną prie kelio ir bridome pėsčiomis, kol atsirėmėme į tvorą.

Jeigu žinote, kokiais privačia valda ir piktais šunimis neužtūptais takais galima patekti prie Turlojiškių pilkapių ir prie Variekos ežero, būčiau dėkinga už patarimus.