Type Keyword and Press Enter to Search
×

Kalėdų dieną verkiant norėjosi atitrūkti nuo stalo, bet tokiu šunišku oru kaip šiemet Ignalinoje nėra ką veikti. Prikalbinau šeimyną užlipti į Ignalinos apžvalgos bokštą, vieną iš tų labiau užslaptintų ir dar sunkiau privažiuojamų. Kurį laiką, kol nebuvo nuorodų, žmonės ir žinodami kitą kartą jo nerasdavo, ne vienas ignaliniškis net nežinojo, kad toks bokštas egzistuoja.

Pusiaukelėj nuoširdžiai džiaugiausi, kad niekas mano entuziazmo neklausė ir nėjom pėsčiomis, ne tik su dviem mažais vaikais tai būtų bloga mintis. Sekant nuorodomis, nuo Budrių gatvės iki bokšto kilometrą ar ilgiau į statų kalną teko važiuoti išmalta Bokšto (kito) gatve ir šunkeliu, kurie tą dieną buvo virtę grynu ledu. Mūsų mašinos užkopė, bet negarantuoju, kad žiemą visiems taip pasiseks.


Kalnas vadinasi Vilkakalnis. Pačios Ignalinos nuo jo nesimato, bokšto iš Ignalinos taip pat ne, tie kiti du bokštai, kurie matosi, yra ne tie. Bet atsiveria tikrai gražūs vaizdai į Šiekščio ežerą, kuris pagal rusų dačnikų tradiciją vis dar vadinamas Zelionoje, t.y. Žaliuoju. Tikrąjį ežero pavadinimą sovietmečiu mažai kas žinojo. 

Akys krypsta į Vilkakalnio šlaite paliktus surūdijusius keltuvų griaučius. Nežinau, ar jie susiję, bet šitame kalne nuo 1962 iki 1973 metų veikė medinis 50 metrų ilgio  - aukščiausias Baltijos šalyse - Ignalinos tramplinas. 1965-aisias jame įvyko pirmasis Lietuvos šuolių su slidėmis čempionatas. Šokinėjo tiesiai į ežerą. Laimei, anų laikų žiemos tokiam šokinėjimui buvo dėkingos. Vaikystėje gal ir esu mačiusi kažkokias tramplino liekanas, bet dabar nieko nebėra, tik proskyna.


Navigacija prie Ignalinos (Vilkakalnio) apžvalgos bokšto rekomenduoja važiuoti ne Bokšto gatve, o link žiemos sporto centro ir iš ten, matyt, į kalną kopti pėsčiomis. Man tai nesinorėtų.
Į Jašiūnų Balinskių dvaro rūmus, kurie į rūmus pernai atvirto iš vaiduoklio užkaltais langais, atvažiavau tokiu pat metų laiku kaip ir pernai, kai Lietuvoje, atrodo, išvis neprašvinta. Miestelis šalia Vilniaus panašus į daugelį kitų, jei ne dvaras, kuriame jauku, šviesu ir kuriame nesunku įsijausti, kad tavęs laukia.  


Jašiūnų dvaro istorija prasideda nuo Radvilų, bet „profesorių“ dvaru jis tapo XIX amžiuje, kai iš Radvilų Jašiūnus nupirko Ignacijus Balinskis, o po jo mirties paveldėjo jaunesnysis sūnus Mykolas Balinskis, kuris 1820 metais vedė Sofiją Sniadeckytę. Sofijos tėvas Andrius Sniadeckis buvo Vilniaus universiteto chemijos ir biologijos profesorius, o šio brolis Jonas Sniadeckis - astronomas, matematikas, Vilniaus universiteto rektorius. Pats Mykolas Balinskis buvo istorikas, vertėjas, rašytojas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas, šubravcas. Apie šubravcus mokykloje mokėmės, apie Vilniaus istoriografą dvarininką Balinskį - ne. Pabaigoje įdėjau nuorodą į filmuką apie jo gyvenimą, darbus, gimimo ir mirties datų mistiškus sutapimus, šeimą, dvarą. Jeigu sudomins, verta nepagailėti pusvalandžio.

Nenuostabu, kad XIX amžiaus pirmoje pusėje Jašiūnai tapo vienu iš didžiausių kultūros židinių Vilniaus krašte. Dažni Jašiūnų dvaro svečiai buvo Adomas Mickevičius, Tomas Zanas, Povilas Bžostovskis ir daug kitų šviesių to meto žmonių.

Mūsų gidė pasakojo, kad bendro gyvenimo pradžioje jaunieji Balinskiai turėjo finansinių sunkumų. Mykolas planavo dvarelį parduoti, tuomet Sofija parašė laišką savo dėdei Jonui Sniadeckiui, kuriam Jašiūnuose patiko ir už kurio pinigus 1828 metais buvo baigti statyti Karolio Podčašinskio suprojektuoti vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai. Jonas Sniadeckis su savo biblioteka ir tarnais atvyko čia gyventi, bet pagyveno tik dvejus metus. Jo miegamasis buvo mažiausias ir šilčiausias kambarys antrame aukšte. Po Sniadeckio mirties kambarėlyje buvo įrengta koplyčia, o Balinskiai ir Sniadeckiai kitame Merkio krante nuo tol turi savo atskiras kapinaites. Muziejuje galima paimti seną didelį kapinių spynos raktą ir apsilankyti.

Šiame kambaryje buvo itin turtinga dvaro biblioteka. Ant sienos - Jono Sniadeckio portretas
Julius Slovackis buvusiame Sniadeckio kambarėlyje
 
Sniadeckio kambarėlyje gidė pasakoja muilo operos vertą istoriją. Kartu su kitais Vilniaus universiteto studentais dvare dažnai lankęsis ir kurį laiką statybų metu gyvenęs poetas Julius Slovackis įsimylėjo septyneriais metais už save vyresnę Sofijos Sniadeckytės seserį Liudviką. Bet meilė buvo be atsako. Liudvikos Sniadeckytės širdis priklausė Lietuvos generalgubernatoriaus sūnui Vladimirui Rimskiui-Korsakovui, apie kurį kaipo priešų atstovą šeima stengėsi nekalbėti. Mylimasis dalyvavo Rusijos-Turkijos kare ir 1828 metais žuvo. Tais pačiais, kai buvo baigti statyti naujieji rūmai, o vilties netekęs Slovackis, baigęs mokslus, išvyko iš Vilniaus. O Liudvika po kelerių metų išvyko ieškoti mylimojo kapo, kurio nerado, bet vėliau Konstantinopolyje ištekėjo už lenkų emigranto Michalo Čaikovskio - Sadyk Paša. Lankėsi Jašiūnuose, kol buvo gyvas tėvas, paskui nebe. Konstantinopolyje, prie Bosforo, ir palaidota.

Šiose nuotraukose - vienos iš nedaugelio išlikusių autentiškų detalių.
 

Po Mykolo Balinskio mirties dvaro kultūrinė šlovė ėmė blėsti, nors šeima dvarą išlaikė iki pat karo. Sofija Sniadeckytė su Mykolu Balinskiu turėjo šešis vaikus. Apie juos mažai kas pasakojama, o Vikipedijoje minimas tik Jonas. Du sūnūs, gavę iš Mykolo Balinskio pinigų mokslams, pradėjo lošti kortomis, įgijo visokio plauko draugelių ir turėjo daug skolų. Trečias sūnus mirė dar būdamas vaikas. Vyresnioji dukra Julka dvare lankydavosi labai dažnai, turėjo čia savo kambarį. Antra duktė buvo ištekėjusi ir turėjo penkis vaikus. Sūnus Jonas, žymus gydytojas Sankt Peterburge, psichiatrijos pradininkas Lietuvoje ir Rusijoje, profesorius, buvo šeimos pažiba. Žmonai mirus, Jonas dažnai buvodavo Jašiūnuose, kad Sofija Sniadeckytė padėtų jam auklėti devynis vaikus. 2014 metais ir šiemet į dvarą buvo atvažiavę Balinskių šeimos palikuonys, dabar gyvenantys Kanadoje. Pasakojo, kad išvažiuodami 1939 metais dvare paliko visus savo daiktus, knygas, pasiėmė tik dokumentus, kurių kopijos dvarui atsiųsti nenori. Gal kada nors užsimanys Jašiūnus susigrąžinti.

Savininkams išvykus, apylinkių žmonės, kaip įprasta, viską išdraskė, todėl autentiškų baldų beveik nebeliko. Ko negalėjo išnešti, tą sudaužė - kaip didelį veidrodį antrame aukšte, kur dabar Balinskių šeimos herbas. Kelis dvaro daiktus iš savo senelių palikimo atnešė Jašiūnuose gyvenantys žmonės. Iš gausios dvaro bibliotekos rastos tik septynios knygos. Paskui buvo kolūkis ir apleistas pastatas be langų, kurio nuotraukų prieš penketą metų galite pamatyti bloge Jašiūnų dvaras

Dvare įrengtas edukacijos kambarys mažiems lankytojams, kuriame galima sužinoti apie vaikų auklėjimą Balinskių šeimoje, gastronomiją bei aprangą XIX amžiuje. Balinskių šeimoje vaikų auklėjimas buvo labai svarbu. Per ekskursiją sužinojome, kad jam buvo skiriama beveik 20 procentų metinio šeimos biudžeto. Čia gyveno mokytojai iš įvairių šalių, vaikai kalbėjo užsienio kalbomis.

Atidengtas autentiškas lubų dekoras

Antrame aukšte įrengta konferencijų salė. Didesniojoje yra baldai, mažesniojoje kol kas ne - laukiama trečiojo rekonstrukcijos etapo, kurio metu, jeigu teisingai supratau, bus atkurtos krosnys. Dar 1998 metų nuotraukose beveik visuose kambariuose ir visuose salonuose buvo tos prašmatnios koklinės krosnys. Ir 2001 metais dar buvo. Paskui krosnis pavogė. Kone per vieną naktį. Gali būti, kad Jašiūnuose ar Gojuje kažkas iš Balinskių dvaro koklių pasistatė židinį. O Sniadeckio knygomis žmonės dvaro grobstymo metu kūreno krosnis. Viena senelė surinko ir išpirko kažkiek knygų bei laiškų ir paliko savo anūkui, kuris pasiūlė jas dvarui nupirkti, bet už tokią didelę sumą, kurios savivaldybė negali sau leisti. 1940 metais šį bei tą surinko Vilniaus universiteto studentai. Tos knygos saugomos VU, bet kadangi dvaras yra ne muziejus, o Šalčininkų kultūros skyriaus padalinys, negali jų palikti ilgesniam laikui. Bet dvare vyksta akyvus kultūrinis gyvenimas, koncertai, kurių anonsus galima sekti dvaro Facebook paskyroje

Bloge Lietuvos kulinarinis paveldas radau originalų meduolių receptą, kuris, pasak autoriaus, buvo rastas kaip tik tuose Balinskių šeimai priklausiusio Jašiūnų dvaro XIX amžiaus pirmosios pusės dokumentuose, kurie saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Šie meduoliai yra XVIII-XIX amžiuje Abiejų Tautų Respublikoje žinomas patiekalas, paprastai gaminamas per Kalėdas.  
Pasidarykite stipriai saldinto vandens, viename gorčiuje vandens ištirpdykite ne mažiau kaip svarą medaus. Tada į vandenį įdėkite ruginių miltų tiek, kad gautųsi prie rankų nelimpanti tešla. Gerai išminkykite ir plonai iškočiokite. Gautus paplotėlius sudėkite į krosnį, kad tešla gerai sudžiūtų ir tada sutrinkite. Taip gausite miltus, iš kurių gaminami Jašiūnų dvaro meduoliai. Po to į ištirpdytą medų sudėkite susmulkintas džiovintas apelsinų žieveles, imbierą, cinamoną, truputį gvazdikėlių ir kitų įvairių prieskonių, tokių, kokius mėgstate. Su šiais prieskoniais medų reikia ilgai virti, tol, kol jis patamsės ir ims tirštėti. Tada nuimkite medų su prieskoniais nuo ugnies ir po truputį, gerai maišydami, sudėkite iš anksto pasiruoštus miltus. Kai tešla taps tiršta, reikia greitai, kol ji neataušo, išpilti ją į negilų dubenį, o kai sustings – supjaustyti. Peilį, kurį naudosite, patariama vis pavilgyti šaltu vandeniu, nes kitaip jis taps lipnus.
Kaip į mums suprantamus konvertuoti gorčių, svarą ir kitus istorinius mato vienetus, paaiškinta cituojamo blogo pagrindiniame puslapyje, tik reikia paskrolinti žemyn.

Ekskursijos pabaigoje muziejuje besitvarkiusi moteris siūlė mums kavos, bet teko atsisakyti - temo, o su mumis buvo du maži vaikai, kuriems edukacinės programos dar nė motais. :) Po selfių fotosesijos įspūdinguose dvaro veidrodžiuose nuvažiavome į netoliese esančias kapines, kurių raktą visą tą fotosesijos laiką nešiojausi kišenėje. Kadaise nuo kapinių kalnelio anapus Merkio galėjo matytis dvaras, dabar juos skiria industriniai gargarai bei gimnazija. Kapinėse palaidoti Mykolas ir Sofija Balinskiai, jų sūnus dvaro paveldėtojas Konstantinas, dukra Julija, garsusis sūnus Jonas, kuris prieš mirtį pareiškė valią būti palaidotas Jašiūnuose, kiti šeimos nariai ir, žinoma, Jonas Sniadeckis. Jeigu ir neturėsite rakto, pro vartus vis tiek atpažinsite jo iš kitų išsiskiriantį iškilų antkapinį paminklą su kryžiumi.


Į Mantagailiškio dvarą užsukau pakeliui iš Biržų į Butautų dvarą, apie kurį kol kas ypatingų įspūdžių neturiu. Nebent kad iki dvaro kiemo mane pirmą kartą gyvenime vijosi policija su švyturėliais tam, kad patikrintų dokumentus ir paklaustų, kodėl laikiausi kelio ženklo 303 „Motorinio transporto eismas draudžiamas“. Be išankstinio susitarimo dėl degustacijos Butautų dvare nelabai yra ką veikti, todėl tik pasivaikščiojome aplinkui. Patiko, kad per bravorą dvarui suteiktas antras tikras, o ne muziejinis gyvenimas. Šiaip jau į Butautus reikia važiuoti su vairuotoju. :)

Į Mantagailiškį (Biržuose išgirdome, kad kirčiuoti reikia Mantagáiliškis) prie kelio nėra nuorodų, reikia žinoti, ko ieškoti. 1645 metų Biržų kunigaikštystės žemėlapyje jis buvo pažymėtas kaip bajorų Montigailų valdos, iš čia ir pavadinimo kilmė. Vėliau dvarą valdė tokie Kušelevskiai, o dabartiniai dvaro rūmai pastatyti (perstatyti) apie 1850 metus, kai Mantagailiškis perėjo Holštenams, nes tuo metu mirusio Ignacijaus Kušelevskio dukra Konstancija buvo ištekėjusi už Jo Didenybės barono Karolio Holšteno iš Padaičių dvaro. Po dvarų parceliacijos dalį žemės ir rūmus 1924 metais iš Holštenų nusipirko broliai Dučinskai. Ūkis buvo įteisintas vieno iš brolių Juozo vardu. Apie šį šviesų žmogų, jo šeimą ir tragišką likimą pavyko rasti įdomų straipsnį, kuriame yra įdėta keliasdešimties metų senumo Mantagailiškio dvaro rūmų nuotrauką.

 

Internete galima rasti ir ne tokių senų nuotraukų, nes kai rūmai virsta griuvėsiais, tai atrodo labai fotogeniškai. Mantagailiškiui pasisekė, kad 2008 metais kolūkmečio ir kolūkiečių suniokotą dvarą iš J. Dučinsko palikuonių nusipirko vienas iš Rinkuškių alaus daryklos savininkų Sigitas Kalkys. Dabar rūmuose jau sudėti langai, durys, yra stogas, aplinka su statybų nuotaikomis. Akivaizdu, kad tai tik pati Mantagailiškio atgimimo pradžia. 
Vakare iš Joniškėlio važiavome į Biržus, o pakeliui buvo Pajiešmeniai. Nuo kelio į Rygą reikia nusukti tik du kilometrus. Buvau skaičiusi, kad tai viena iš gražiausiai tvarkomų Šiaurės Lietuvos gyvenviečių. Gyventojai, stipri bendruomenė, patys sutvarkė dvaro parką, atnaujino tiltą per upę ir t.t. Dabartinius dvaro rūmus pastatė ir parką įveisė Liudvikas von Roppas iš tų pačių sulenkėjusių vokiečių kilmės Latvijos ir Šiaurės Lietuvos dvarininkų baronų von Roppų giminės, kuriai priklausė ir didžiausias Lietuvoje Pakruojo dvaras. Daug dvarų tuose kraštuose priklausė von Roppams. Kas liko iki šiandien, tai vardas ir dvaro rūmai. Priklauso privačiam asmeniui, atrodo visai prideramai. 

Mano draugė buvo girdėjusi iš pirmų lūpų, kad Pajiešmenių dvaro parke įtaisyta tokia smagi atrakcija - įmetus į aparatą monetą, dvaro parkas neapsakomai, tiesiog labai labai, gražiai apšviečiamas. Ar reikia sakyti, kad po Joniškėlio žavesio mums būtinai reikėjo užvažiuoti į Pajiešmenius pasigrožėti audringos vaizduotės nupieštomis medžius apraizgiusiomis girliandomis, lempučių ornamentais ir visokiomis kitokiomis iliuminacijomis, panašiai kaip amerikietiškuose kalediniuose filmuose su kokakolos karavanais. 

Parkas gražus, jauku net lapkritį. Būtų buvę tobula, jei ne reikalas išnaršyti visus krūmus ir dreves ieškant parko apšvietimo įjungimo aparato atkarpoje nuo dvaro rūmų iki kito Jiešmens kranto. Bet vis tiek teko pasiklausti žmonių. Pasirodo, prie kultūros namų. Rasti nesunku, tik ieškoti reikia prie gatvės, o ne parko pusėje. Į aparatą galima įmesti ne mažiau kaip 30 euro centų. Už tiek šviečia pusvalandį, o už 50, kuriuos mes įmetėme, nes 30 neturėjome, atitinkamai 50 minučių. Realybė nuo fantazijų skyrėsi šviesmečiais, bet tai, žinoma, mūsų fantazijų problema. :) Palikome dvarą jaukiai apšviestą dar kokiam pusvalandžiui.


Bet jei paklaustumet, ar patiko, sakyčiau, kad taip! Tik monetą geriau mesti visai sutemus. :)

Atsiliepimai apie Viktoro Stanislovaičio, žmogaus, kuris labai myli savo miestą, Joniškėlyje organizuojamas ekskursijas jau seniai pasiekė Vilnių. Istorijos, kurias užrašiau, yra ne mano atrastos, o nuotrupos ir interpretacijos tų, kurias mums vieną snieguotą lapkričio šeštadienį papasakojo Joniškėlyje. Grįžus buvo įdomu pasiskaityti Karpių biografijas ir legendas pabandyti susieti su realiai gyvenusiais žmonėmis.

Nesijuokite, kad vadinu Joniškėlį miestu. Taip, tokį statusą Joniškėlis, be kita ko, turi jau greit 300 metų. Legendų ir istorijų sostinė. Daugelis sukasi apie Karpių giminę, apie kurią iki to vieno snieguoto lapkričio šeštadienio nežinojau beveik nieko. Iš tiesų tai jie buvo ne Karpiai, o del Carpio, ir kildino savo giminę iš viduramžių Ispanijos ir Italijos. XVIII amžiaus pradžioje tuomet dar Janiškes nusipirko Ignacas Jokūbas Karpis, kuris turėjo žmoną Johaną ir taip ją be proto mylėjo, kad liepė miestą vadinti žmonos vardu - Johaniškėliu, ir taip vadino iki Pirmojo pasaulinio karo.


Su V. Stanislovaičiu sutarėme susitikti prie Joniškėlio bažnyčios. Visada džiaugiuosi, kai Lietuvoje, ne didžiuosiuose miestuose, randu ne medines, ne neogotikines ir ne XX a. pradžios bažnyčias. Vėliau mūsų gidas pasakojo legendą, kad vienas iš Karpių nužudė savo brolį ir to vėlė ėmė vaidentis, todėl Karpiui neliko nieko kito kaip tik važiuoti pas popiežių ir prašyti atleidimo. Popiežius liepė pastatyti karsto formos bažnyčią, kurią nusidėjėlis matytų pro miegamojo langą. Iš šono Joniškėlio bažnyčia iš tiesų panaši į karstą ant pakylos.


Realybėje ji buvo statoma už Benedikto Karpio pinigus labai sunkiu laikotarpiu, kai kraštą vargino šaltos lietingos vasaros, nederlius ir badas, ir pasak V. Stanislovaičio, tokie pat šalti dešimtmečiai mūsų laukia jau labai artimoje ateityje. Statė visi Joniškėlio parapijos vyrai, perduodami plytas ir kitas statybines medžiagas iš rankų į rankas. Tai vienintelė Lietuvos bažnyčia, pastatyta visų parapijiečių rankomis.

V. Stanislovaitis pirmiausia mus nusivežė į Žemaičių parką, kuriame, be kita ko, yra akmuo su dvigubu kryžiumi, galintis padėti ištekėti, tik reikia sulaukti vidurnakčio ir nuogai glaustis prie to akmenio. Perspektyva viliojanti, bet kad jau taip šalta, tai didelių vilčių nedėjome. :)

Paskui nuvažiavome į senąsias miesto kapines, kurios yra priešais Joniškėlio gimnaziją. Iš viso mieste yra ketverios kapinės, senosioms jau apie 300 metų. Kapinių vidury stovi didelė koplyčia, kurioje amžinojo poilsio atgulė didelė Karpių šeimos dalis. Koplyčios kairėje neįmanoma nepastebėti seno, gal kiek apleisto, bet XIX amžiaus pabaigoje labai brangaus ir prabangaus kapo, ant kurio paminklo užrašytas Palmiros Holmowos vardas. Apie jį pasakojama muilo operos scenarijaus verta istorija.


Karpiai buvo viena iš turtingiausių Lietuvos giminių, savo geriausiais laikais valdžiusi kone trečdalį Lietuvos žemių. Žmonės pasakoja, kad tėvas vienam iš Karpių prisakęs - jei tau gims sūnus, gausi visą turtą, bet jei gims dukra, negausi visiškai nieko ir viskas atiteks Tiškevičiams, su kuriais Karpiai giminiavosi. Gimė mergaitė, todėl  Karpis sumąstė klastą. Tuo metu jo dvare tarnavo kalvis iš Olandijos, kuriam ką tik buvo gimęs sūnus. Karpis savo dukrytę sukeitė su kalvio sūnumi, paveldėjo didelius turtus ir tapo vienu turtingiausių Lietuvos žmonių. Bet žmonės dar 100 metų kalbėjo, kad svetimą kalvio dukrą jis mylėjo ir lepino labiau nei savo tikrąjį sūnų.

Kalvio pavardė buvo Holm. Pagal legendą, kape gulinti Palmira Holmowa ir yra tikroji Karpio dukra, kuri dėl tėvo ambicijų ir gobšumo negalėjo atgulti didžiojoje koplyčioje.


V. Stanislovaitis parodė dar kelis antkapius. Vienas kryžius labai įdomus, tokio nėra tekę matyti nei Lietuvoje, nei kur kitur - su masonų ženklais ir česnakų galvomis. Koks vampyras tame kape guli, lieka paslaptis.

Šalimais dvejos karių kapinės. Vienos sovietinių kareivių, o kitos pokario partizanų kovų dalyvių su datomis, įrėminančiomis trumpus gyvenimo metus. Daugelis kapų jose, deja, yra simboliniai.

Kovotojų už laisvę kapinių centre stovi antkapinis paminklas 1920 metais kovose su lenkais žuvusiam artilerijos karininkui joniškėliečiui Jonui Stapulioniui. Kaip bebūtų keista, paminklas sovietinių karių kapų pašonėje išstovėjo per visą okupacijos laikotapį.


O dar ankstesnėse 1918-1919 metų kovose su bolševikais dalyvavo nemaža kuopa iš Joniškėlio, kuris tuo metu buvo apskrities centras. Ginklų joniškėliečiai prasimanydavo Šauliuose ar Bauskėje iš užsilikusių vokiečių dalinių mainais į geriausią visų karų laikais valiutą - kiaušinius, lašinius ir alų. Ginklus atsiveždavo dideliuose karstuose, kas savaitę rengdami laidotuvių procesijas nuo Pakruojo pusės su ta pačia raudančia našle, o kadangi bolševikai draudė į vieną vietą sueiti daugiau negu trims žmonėms, taip pat dažnai kaip laidotuvės būdavo keliamos vestuvės su ta pačia nuotaka ir jaunuoju, kuriose žmonės buvo mokomi naudotis gautais ginklais. Tuometinis Joniškėlio klebonas šiaip buvo liesas, bet iš Šiaulių grįždavo visas nusipenėjęs, paslėpęs po sutana ne vieną šautuvą ir granatą.

1919 metų balandžio pradžioje joniškėliečiai apsupo bolševikų štabą ir iškėlė juodą vėliavą, kurioje buvo nupiešta kaukolė, du sukryžiuoti kaulai ir pats baisiausias pasaulyje užrašas „Joniškėlio mirties batalionas“. 1919 metų gegužės 26 d. Joniškėlio mirties batalionas iš bolševikų išvadavo visą Šiaurės Lietuvą. Vėliau jis buvo prijungtas prie reguliarios kariuomenės ir tapo Devintuoju pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulku, o dabar tai yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas Marijampolėje.

Iš kapinių vėl grįžome prie bažnyčios. Šalia jos stovi ligoninė, kokių vargu ar Lietuvoje yra daugiau. V. Stanislovaitis ligoninės hole atsistojo prie jauno ir gražaus Ignaco Karpio portreto, koks yra ir mano turimame kelionių vadove po Lietuvą, su drauge važiuodamos pasiskaitėme, tik informacijos ten trupiniai.

Ignacas Karpis, paskutinis tikras Karpių dinastijos atstovas, prieš tai minėto bažnyčios statytojo Benedikto Karpio sūnus, vos 14 metų būdamas dalyvavo 1794 metų Kosciuškos sukilime. Jaunas susirgo inkstų liga. Operaciją darė Venecijos profesorius Pesolis, bet ši nepavyko. Viktoras pasakojo, kad išdidus dvarininkas nepageidavo narkozės, kuri anais laikais reiškė pagaliu per galvą tiesiogine to žodžio prasme, o be nuskausminimo operacijos neištvėrė ir šioji liko nebaigta. Būdamas vos 29 metų Ignacas Karpis mirė, bet prieš mirtį parašė testamentą, kuris patenka tarp dešimties įdomiausių bei reikšmingiausių Europos testamentų ir kuris įtraukė Joniškėlį  į pasaulio istoriją.

Ignacas Karpis pirmasis Rusijos imperijoje ir vienas pirmųjų Europoje panaikino baudžiavą 16 tūkstančių jam priklausiusių žmonių, nurašė jų skolas, skyrė 400 tūkstančių lenkiškų auksinių įrengti ligoninę ir mokyklą parapijos žmonėms. Testamento vykdymas buvo atiduotas Vilniaus universitetui, kuriame Ignacas buvo studijavęs. 

Vykdant Ignaco Karpio testamentą, 1810 metais Joniškėlyje atidaryta vienintelė Lietuvoje, Rusijos imperijoje, Europoje ir, ko gero, pasaulyje universitetinė kaimiška pradžios mokykla. Ji įsikūrė 1792 metais pastatytame vienuolyne, kuris niekada taip ir netarnavo pagal pirminę paskirtį.


Šiuo metu vienintelės Lietuvoje, Rusijos imperijoje, Europoje ir, ko gero, pasaulyje Joniškėlio universitetinės kaimiškos pradžios mokyklos pastatas stūkso užkaltais langais prie bažnyčios dešinėje šventoriaus pusėje ir ant jo užrašytas telefono numeris ir žodis parduodama.

Kairėje šventoriaus pusėje tais pačiais metais buvo įsteigta universitetinė kaimiška ligoninė ir ji, ačiū Dievui, tebeveikia iki šiol. Ligoninėje pagal Ignaco Karpio testamentą nemokamai buvo gydomi visi Joniškėlio parapijos ligoniai.

Iš pradžių ligoninėje dirbo Vilniaus universiteto profesoriai. 10 metų vietos gyventojus nemokamai gydė Adolfas Abichtas, dirbęs ir dėstęs ne vienoje Europos valstybėje. Jo portretas kabo ligoninės hole. O 1865 metais į Joniškėlio ligoninę buvo atkeltas gydytojas Jonas Leonas Petkevičius su žmona Malvina. Žmonai mirus, gydytojas paprašė, kad jam padėti darbuose ir su kitais mažais vaikais sugrįžtų pirmagimė dukra Gabrielė, kuri, baigusi Liepojos gimnaziją, svajojo studijuoti matematiką Europos universitetuose.


Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dėka Joniškėlis tapo kultūros, lietuvybės, valstybingumo centru, jame lankėsi daugybė Lietuvos šviesuolių, ir, ko gero, pasak V. Stanislovaičio, 1918 metų Lietuva nemaža dalimi gimė Joniškėlyje, va šitame Petkevičių bute, kuriame dabar įrengtas Joniškėlio ligoninės rentgenas.

Daktaras Petkevičius niekada nežiūrėjo, kokios parapijos žmogus, turi pinigų, ar ne. Gydė visus. Vietiniai tikėjo, kad užtenka susirasti gydytoją Petkevičių, prie jo pastovėti ir pasveiksi. Taip juk kalbama apie šventuosius.

Apsilankymą Joniškėlyje vainikavo dvaras. Jo senuosiuose rūmuose įsikūręs Lietuvos žemdirbystės institutas ir Joniškėlio krašto muziejus. Šalia yra daug didesnis pastatas - XIX amžiaus pabaigoje pastatyti naujieji rūmai, bet šie Karpiams atrodė nejaukūs, todėl tapo svečių namais. Kol kas jie atrodo liūdnai.


Ant senųjų rūmų laiptų ponas Viktoras pasakojo apie ekscentrišką Eustachijų Karolį Karpį, kuris testamentu paveldėjo anksti mirusio Ignaco turtus, bet buvo visai nepanašus į savo šviesųjį pusbrolį ir nuo savivalės jį tramdė tik tas Ignaco testamentas. Ekscentriškumas buvęs ant ribos su beprotybe, kurią matydami žmonės prisiminė, kad kaip tik Eustachijaus Karolio gimimo laiku buvo kilusios kalbos apie sukeistus vaikus. Tiesa, Eustachijus gyveno ne Joniškėlyje, o kitame Karpių dvare Rėkyvoje.

Eustachijaus anūkė Marija Joana buvo paskutinė Joniškėlio dvaro valdytoja. Ji ištekėjo už savo pusbrolio Benedikto Jokūbo Ignacijaus Povilo Chrizostomo Petro, paskutiniojo iš Karpių giminės, apie kurį dvare daugiausia ir kalbėjome.

Pagal dar vieną legendą, Benediktas (tiek to su kitais jo vardais) norėjo vesti visai ne pusseserę, o jauną skalbėją, kurią įsimylėjo būdamas penkiolikos ir meilė buvo labai stipri. Jaunuoliai slapta susitikinėjo angliškoje parko dalyje anapus upės, balto marmuro pavėsinėje, ir planavo slapčia bėgti į užsienį, kur jų niekas nepažįsta. Bet paskui Benediktas persigalvojo. Kaip išdidus dvarininkas jis atsivedė prasčiokę mergaitę į balių dvare ir visiems pasakė, kad su ja tuoksis.

Kaip ten bebūtų, pagal legendą po tos nakties vargšės merginos daugiau niekas niekada nebematė, o jaunasis Benediktas beveik dešimčiai metų užsidarė savo kambaryje. Žmonės kalbėjo, kad tai tėvas dėl šeimos garbės liepė nužudyti merginą ir netgi išpildė Benedikto svajonę dviem širdims plakti vienai šalia kitos - įsakė išplėšti merginos širdį iš krūtinės ir įmūryti į Benedikto kambario sieną.

Po 10 metų Benediktas vedė savo pusseserę Mariją Joaną, bet su ja vaikų nesusilaukė, nes turbūt daugiau laiko praleisdavo ne pas savo žmoną, o toje marmuro pavėsinėje angliškame parke. Sako, kad naktimis dvare galima išgirti jaunos bėgančios moters žingsnius. Bėga ir bėga vargšė skalbėja, ieškodama savojo Benedikto. Ir dabar vasarą, liepos 23-iosios naktį, tą pačią, kai buvo nužudyta mergina, dvaro parke galima pamatyti dvi gelsvai rausvas liepsneles. Jos šoka taip, kaip kadaise per balių šoko Benediktas ir skalbėja...

O realistai priduria, kad skalbėja gyveno kaip gyvenusi ir tikrasis Benediktas su ja susilaukė sūnaus, vėliau tapusio mokslininku. Pavardę irgi minėjo, bet neliežuvausiu. :)


Parke gerai lankytis žiemą, kai atsiveria žmogaus rankų darbo sukurtas reljefas. Nors kaip nuostabusis parkas atrodė auksiniais Karpių laikais galima įsivaizduoti tik iš V. Stanislovaičio žodžių, vis dėl to ir šiandien jame galima įžvelgti buvusio grožio ir didybės pėdsakų. Ir taip, pasijusti, kad esame čia ne vieni.

Joniškėlio dvaras neįsivaizduojamas be tvartų, kurie neblogai išsilaikę. Ne be reikalo būtent šis dvaras nupieštas ant „Dvaro“ pieno produktų. Tai buvo vienas didžiausių ir moderniausių Lietuvos dvarų. Jo garsiosiose karvidėse prieš daugiau kaip šimtą metų buvo laikoma didelė ir brangi Benedikto Karpio kolekcija - veislinės olandiškos karvės ir jaučiai. Kai dvare vykdavo koks didesnis balius, banda iškilmingai pražygiuodavo pro dvaro rūmus, taip Karpis ja didžiavosi. Žinia, jeigu kuris svečias dvare lankydavosi dažniau, tai karvių paradai jam gerokai įkyrėdavo.


Pirmojo pasaulinio karo metais Karpis sumokėjo milijoną aukso rublių, kad karvės saugiai nukeliautų į Ukrainą. Jos nuėjo ten pėsčiomis ir paskui beveik visos taip pat pėsčiomis sugrįžo.

Viena Karpio karvė kainavo iki 80 rublių. Paprasta karvė tris rublius. Dvaro samdinys per metus uždirbdavo rublį, moteris - 80 kapeikų.

Bet valstiečiams po karo badaujant Karpis liepė papjauti savo taip brangintų auksinių karvių, kad žmonės galėtų pavalgyti.


Ekskursiją baigėme dvaro alėjoje, kurios medžiai gal dar prisimena Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, juos ir dvarą aprašiusią savo romane „Ad Astra“. Rusų kareiviai Antrojo pasaulinio karo metais retus parko medžius kirto malkoms, o turtingos Karpių dvaro bibliotekos vertingos senovinės knygos stalininiu pokariu Joniškėlio mokykloje buvo naudojamos karpiniams per darbelių pamokas. Tai tiek. 
Naujesnėje Lietuvos istorijoje sunku rasti prieštaringiau vertinamą personą nei Juzefas Pilsudskis. Nors faktą, kad Lenkijos valstybės atkūrėjas kilęs iš Zalavo Švenčionių rajone, žinojau seniai, bet vietą, kur stovėjo Pilsudskių dvaras, pavyko rasti tik prieš dvejus metus, surankiojus internete šykščių informacijos trupinių. Prie kelio nėra jokios nuorodos, jokios rodyklės, jokio ženklo - visiškas ignoras. Bet tie, kuriems Zalavas brangus, susiranda, ir jie šitą vietą vadina Zułów. Jeigu ne karas, ne Vilniaus krašto grąžinimas Lietuvai ir ne sovietų okupacija, Zalavas turbūt būtų viena lankomiausių vietų Lenkijoje. Tikiuosi, kad laikui bėgant jį atras ir istorija besidomintys bei plačiau mąstantys lietuviai.

Šiaip tai Zalavas yra niekuo neypatingas kaimas pietrytiniame Lietuvos pakraštyje, pusantro kilometro nuo sienos su Baltarusija. Jeigu esate važiavę 102 keliu į Švenčionis, Ignaliną arba Zarasus, Zalavą tikrai pravažiavote ir gal net spėjote pastebėti, kad toks yra. Dar neseniai kelias ėjo per patį kaimą. Jo siaura gatvė buvo taip įrėminta galingais šimtamečiais medžiais, kad prasilekiant su vilkikais kartais tekdavo dviem ratais lipti į šalikelę arba užsimerkti. Nutiesus 80 km/val. aplinkkelį kaimas liko nuošaly, o senuosius medžius tiesiog iškirto. Senesniais laikais Zalave buvo geležinkelio stotis prie tarptautinės (nes dalis eina per Baltarusiją) Pabradės-Didžiasalio linijos. Tarpe tarp Pabradės ir Švenčionių sekiojant lėtai vinguriuojantį dyzeliuką reikėdavo kirsti net tris pervažas. Dukrai vis primenu jų vietas ir parodau buvusio geležinkelio žymę, gal kartais ir įkyriu, bet noriu, kad prisimintų. Bėgiai Lietuvos teritorijoje jau kuris laikas išardyti. O labai senais laikais Zalave buvo dvaras, kuriame, cituojant Vikipediją, gimė žymus lietuvių kilmės lenkų maršalas (Juozas) Juzefas Pilsudskis (1867–1935) ir jo broliai etnografas Bronisław Piłsudski (1866-1918), politikas Adam Piłsudski (1869-1935) ir bankininkas Kazimierz Piłsudski (1871-1941).
 
1937 m. spalio 10 d. toje vietoje, kur turėjo būti Pilsudskio tėvų namas, tuometinis Lenkijos prezidentas pasodino simbolinį ąžuolą

Prieš dvejus metus baltai raudoname memoriale pataikėme apsilankyti prieš pat Pilsudskio gimtadienį, buvo daug vėliavų, raudonų žvakių ir gėlių. Šiemet, važiuodamos lankyti kapų, tuo pačiu nutarėme dar kartą užsukti ir įsitikinome, kad niekas pernelyg nepasikeitė.  

Kaip rasti Zalavo dvarvietę: važiuojant nuo Vilniaus, beveik privažiavus Zalavą, miške už autobusų stotelės ir ženklo Avaringas ruožas, priešais ženklą, ribojantį greitį iki 70 km/val. ir staigų posūkį, dešinėje yra akmenimis grįstas kelias. Juo reikia pasukti ir važiuoti pirmiausia iki aikštės prie buvusios mokyklos. Kairiau, sekant savadarbe, panašu kad ranka rašyta nuoroda lenkų kalba, už apgriuvusių fermų, matysis aptvertas ąžuolas. Tai ir yra Zalavo dvarvietė.

Zalavo istorijoje būta Giedraičių, Oginskių, o nuo XIX a. dvaras priklausė Michalovskių šeimai, iš kurios kilusi Juzefo Pilsudskio motina Marija Bilevičiūtė. 1863 m. ji ištekėjo už sukilimo dalyvio žemaičių bajoro Juozapo Vincento Pilsudskio. Viena iš seniausių lietuvių bajorų giminių jau kelis amžius buvo sulenkėjusi, gente lituanus, natione polonus - juk taip sakoma? Bet amžininkai liudija, kad Lenkijos maršalas mokėjo ir su lietuviais kalbėjo lietuviškai.

1867 m. gimęs Juzefas buvo ketvirtas vaikas šeimoje, vėliau gimė dar penki berniukai ir trys mergaitės. O 1875 m. per gaisrą medinis dvaras sudegė. Pilsudskių šeima po metų persikėlė į Vilnių (pavyko išgooglinti vieną iš Pilsudskių adresų Vilniuje, Bokšto g. 8).
 
Pilsudskio gimtųjų namų maketas

Okupuotame Vilniaus krašte Lenkijos valdžia planavo sutvarkyti dvaro sodybą ir dvare įkurti valstybės atkūrėjo memorialą, apjuostą Meros upės. 1935 m. ant atkastų pamatų buvo atstatyta oficina (tarnų namas), kurią galima matyti žemiau senose nuotraukose ir tas pastatas tebėra iki šiol, taip pat suremontuoti buvę kepyklos ir kalvės pastatai, senoji rūkykla, įrengtas muziejus ir skaitykla su Pilsudskio kūriniais. 1937 m. spalio 10 d. toje vietoje, kur turėjo būti Pilsudskio tėvų namas, tuometinis Lenkijos prezidentas pasodino simbolinį ąžuolą.
 
Zalavo dvarvietė 1935-aisiais

1937-ieji, randasi memorialas. Ąžuolas pasodintas toje vietoje, kur nuotraukoje matyti namo pamatai
Išliko 1935 m. atstatyta oficina
Dabar Meros upė labiau primena melioracijos griovį

Projekte Podbrodzie i okolice rasite daugiau senų Zalavo nuotraukų. Tekstai tik lenkų kalba.

Tačiau sovietmečiu viskas Zalavo dvarvietėje buvo sunaikinta, o  netoliese pagal sovietinį paprotį apšikti istorinę atmintį pastatytos tarybinio ūkio fermos.

Dabartinis memorialas Zalave įrengtas jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir jis skirtas ne tik Pilsudskiui. Dvarvietėje pagerbtas popiežius Jonas Paulius II, žuvęs prezidenas Lechas Kaczynskis ir daug kitų garsių lenkų, karininkų, tremtinių, bet dėl kuklių lenkų kalbos žinių įskaičiau tik kelis užrašus. 


Taip pat nuo 2005 m. čia stovi paminklinis akmuo ąžuolo sodinimo tarpukariu faktui paminėti su Lenkijos herbu ir užrašu Polska powstała, by żyć! 
Labai norėjau pamatyti, kaip iš paukščio skrydžio Vilnius atrodo rudenį, todėl visą vasarą baltai pavydžiai akimis lydėdama balionus savo šių metų skrydį atidėliojau iki paskutiniosios. Deja, įsibėgėjęs ruduo skrydžiams jau nebuvo labai palankus. Buvau beveik praradusi viltį, kai spalio viduryje pirmadienį per pietus sulaukiau piloto Romano Mikelevičiaus skambučio - šiandien? Skrendu!


Spėjau sugrįžti namo įsmukti į džinsus ir pasiimti fotoaparatą. Jau buvome sulipę, kai vėjo gūsiai ėmė sukti balioną ir blaškyti krepšį guldydami nuo vieno šono ant kito. Ar taip ir turi būti? - griūvant vieniems ant kitų neramiai klausinėjo pirmą kartą skrendantieji. Neramiai stebėjau mus laikančias virves ir vyrų kovą su nematomais gūsiais. Paskui mus pakilo dar trys ar keturi balionai. Dėl vėjo krypties vėl nepavyko pamatyti kitos senamiesčio pusės. Kaip ir skrendant pernai pirmą kartą, kilome nuo Barbakano, tik skridome ne link Fabijoniškių, kaip pernai, o virš Justiniškių ir Zujūnų, Riešės ir Vilnojos ežerų, palei Sudervę. Niekad nemaniau, kad Vilniaus šiaurės vakarų priemiesčiai slepia tokį grožį.

Ilgiau nei metus laukėme, kol prie Lajų tako nuslūgo minios psichozė, gamta paįvairino spalvas ir nustojo lyti, kad kelioms šeštadienio valandoms nuvažiuotume į Anykščius. Jie dabar labai ant bangos. Galbūt vertėjo dar luktelti, kol autobusai su triukšmingais arba / arba apyšilčiais kolektyvais išsirinks kitą ošimo objektą. Kad vietinis turizmas atsigauna - gerai, bet truputį kultūros jam irgi būtų ne pro šalį.

Taigi Lajų takas. Nors į stovėjimo aikštelę ir netilpome, bet žmonių skaičiaus nepalyginti su praėjusių metų vasara. Žinojau, kad takas prasideda prie Puntuko, bet neįtariau, kad tiek arti „prie“. Gamtos, mitologijos ir istorijos paminklas praktiškai įdarbintas kelrodžiu tako pradžios ieškantiems turistams. Jeigu tuom siekta, kad Puntuką pamatytų kuo daugiau žmonių, tai valio, tikslas pasiektas, bet šiaip liūdna, juo labiau kad tas Lajų takas daugiau išpūstas nei suteikiantis įspūdžių. Aišku, lygumų krašte nėra ko ir norėti wow kaip einant virš Okatse kanjono Gruzijoje.

Paskui lipome į Anykščių Šv. Mato bažnyčios bokštą. Jeigu velnias būtų norėjęs ant jos užversti Puntuką, būtų buvęs visiškas naivuolis. Galinga, neogotikinė, dvibokštė, aukščiausia Lietuvoje - 79 metrų. Apžvalgos aikštelė įrengta „tik“ 33 metrų aukštyje. Kol mokėjome po 80 centų už užlipimą į viršų vienai darbuotojai, kita įsiręžusi laikė lynus, nes viršuje kažkoks dundukas sumąstė paskambinti varpais. Linksma gi, nu.

Reginys belipant ir užlipus tikrai vertas lengvo mandražiuko, jei kaip ir aš bijote aukščio.


Vos per upę, gerai matomi iš apžvalgos aikštelės, kai žinai, kur žiūrėti - Antano Žukausko-Vienuolio muziejus ir Antano Baranausko klėtelė. Pastaroji yra pirmasis memorialinis muziejus Lietuvoje. Jį įkūrė Antanas Vienuolis, vyskupo Baranausko brolio Jono anūkas, tėvų testamentu gavęs sklypą su visa klėtele kaip palikimą. 1927 m. gegužės 1 dieną Vienuolis padarė pirmąjį įrašą pirmojoje lankytojų knygoje. Tuo metu klėtelei jau buvo 100 metų - staktoje įrėžta 1826. Klėtelė statyta tiktai kirviu, be pjūklo ir be geležinių vinių. Ją supantį gaubtą, kuris irgi pastatytas Vienuolio iniciatyva, atrakino ekskursijos pabaigoje mums ir dar visam linksmam autobusui, o kadangi vietos ten nekažką, tai tą kažką pamatyti nespėjome. Bet pasakojo daug, iš širdies. Paleido įrašą, kaip skamba Anykščių šilelio giesmė. Gaila, jos nepavyko aptikti youtube'ėj, prigrūstoje visokių neįdomių mokyklinių darbų šilelio tema. Mokiniai dabar skaityto neadaptuotą aukštaitišką tekstą ir vargu ar dėl to pradeda labiau mylėti Antaną Baranauską.

Kur kas įdomiau buvo žaliajame name, kuriame gyveno paties Vienuolio šeima. Ekskursijoje po jį vaikščiojome tik penkiese ir tai buvo nuostabu. Dokumentai, daiktai, nuotraukos, nuotraukos, nuotraukos... Be rašytojo darbo, Vienuolis tarpukariu Anykščiuose dar turėjo vaistinę, gaila, kad per karą jos pastatas sudegė. Anykštėnų gerbiamas, mylimas mokinių, kuriems dėstė rusų kalbą karo metais, veiklus. Iš dviejų santuokų susilaukė dviejų vaikų. Sūnus Stasys 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą, o dukra Laima su vyru vėliau pasitraukė į Vakarus.



Darbo kambaryje antrajame aukšte, kur gyveno rašytojo šeima, viskas liko 100 procentų tikra. Kalendoriaus lapelis rodo 1957 m. rugpjūčio 17-ąją, o laikrodis – 15 val. 50 min. Lovelė, kurioje mirė rašytojas, stalas, ant kurio pradžioje buvo krikščioniškai pašarvotas, net sienų apmušalai tie patys jau beveik 60 metų. Tik daiktus ant rašomojo stalo sudėliojo žmona. Viename kambarėlyje ant aukšto vitražas šviečia trispalve, bet iš lauko jo nesimato.

Draugė pasigailėjo, kad neatsivežėme žvakutės uždegti ant kapo. Mūsų laikais savame kieme turbūt niekaip neleistų laidoti dėl higienos normų reikalavimų ir pan., bet 1957-aisiais dar nebuvo tokie skrupulingi. 

Kad numirsiu, man' pakaskit / Ant Šventosios upės kranto. Vienuolis išrinko vietą ir Jono Biliūno kapui ant Liudiškių piliakalnio. Buvo beveik bendraamžiai, gal net ir pažinojo vienas kitą. Liudiškių piliakalnis seniau vadintas Anykščių sachara, nes buvo plikas, be medžių. Dabar tai miškas. Šalia laiptų į Laimės žiburį kiaulės vietinio turizmo atstovai išsirausė alternatyvų užlipimą, kuriuo aktyviai naudojasi, ypač jei įkalę šimtą kitą gramų. Laimei, ne visi pasiekia viršūnę, bet kai pasiekia, tikėtina, uždainuoja Laimės žiburys nušvito man ir tau. Stalininio stiliaus monumentas leidžia užsimiršti, kad tai yra kapas. Laimei, kapas už grotelių.

Tu, Julyte, mano kapą / Žolynėliais apkaišysi / Tarpu rožių ir lelijų / Man kryželį pastatysi. Tai eilėraščio tęsinys. A. Vienuolio namuose mačiau nuotrauką - jis ir Julija Biliūnienė po perlaidojimo ant Liudiškių piliakalnio. O ant paties Vienuolio antkapinio paminklo kryžius iškaltas tik 1989 metais. Anksčiau gi buvo negalima.

Ps. Anykščiuose pietavome kavinėje "Erdvė". Mums pasisekė su maistu ir ypač patiko nuoširdus  ir profesionalus aptarnavimas.