Saidės pažintinis takas yra viena iš vietų, kur lūkesčiai ir vaizduotė šiek tiek persistengia.

Pirmą kartą ten nuvažiavome liepos pradžioje, per patį žalumos tarpsmą ir vešėjimą. Nurodomas tako ilgis 0,75 km sunkiai sukoreliuoja su nurodytu tako įveikimo laiku 1 valanda, todėl lūkesčiai tuomet nuvedė dar kokį kilometrą Saidės pakrantėmis priešinga santakai kryptimi ("o gal?"), kol įsitikinau (dukra įsitikino anksčiau, bet aš užsispyrusiai nenorėjau tikėti), kad jokių tiltų daugiau nebus ir tako plane nurodytas tiltas per Saidę yra tas prie piliakalnio, kuriuo ir atėjome.

Eiti buvo gražu, tik grįžti prie mašinos teko tuo pačiu taku.

Tuomet pažadėjau sau, kad prie Saidės atvažiuosime spalį, kai nelieka įkyrių vabalų ir pats miškas be lapų atrodo ne taip gūdžiai. Buvome pavakary, prieš pradant temti, spalio pabaigoje po laiko persukimo tai reiškia 16 valandą, ir iš karto pasukome link santakos. Iš pradžių ėjome dešiniąja, žiūrint nuo kelio, puse, kol tolumoje kitame krante pamačiau Saidės akmenį, todėl teko pereiti slidoku lieptu iš vamzdžių. Svarbiausia nežiūrėti žemyn. Saidė srauni ir be galo akmenuota, galva gali susisukti.


Saidės įtekėjimas į Nerį man viena gražesnių vietų apie Vilnių. Ir tikrai vertėjo išlaukti rudens.




O štai Saidės akmuo, deja, nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjausi pagal vaizdingą aprašymą - Stūkso Saidės akmuo šio upelio pakrantėje kaip, gal būt, stūksojo galingos upės šlaite kažkur šiaurėje, Švedijoje ar Suomijoje, kol pajudėjęs ledynas nuo kalno nuplėšė uolos gabalą ir pradėjo ridenti į Lietuvą. Rideno, rideno, kol iš uolos liko tik šis riedulys

Grįžtant prie mašinos jutosi, kad temperatūra krinta link nulio. Saulė buvo beveik nusileidusi, bet dar užlipome ant Stirnių piliakalnio. Žiūrint į įspūdingas formas sunku patikėti, kad piliakalnį viso labo tik prieš 20 metų surado profesorius Ričardas Kazlauskas, ilsėdamasis toje dabar apleistoje "Aušveitos" sanatorijoje.  



 Gražu. Ypač rudenį.