Type Keyword and Press Enter to Search
×

Saidės pažintinis takas yra viena iš vietų, kur lūkesčiai ir vaizduotė šiek tiek persistengia.

Pirmą kartą ten nuvažiavome liepos pradžioje, per patį žalumos tarpsmą ir vešėjimą. Nurodomas tako ilgis 0,75 km sunkiai sukoreliuoja su nurodytu tako įveikimo laiku 1 valanda, todėl lūkesčiai tuomet nuvedė dar kokį kilometrą Saidės pakrantėmis priešinga santakai kryptimi ("o gal?"), kol įsitikinau (dukra įsitikino anksčiau, bet aš užsispyrusiai nenorėjau tikėti), kad jokių tiltų daugiau nebus ir tako plane nurodytas tiltas per Saidę yra tas prie piliakalnio, kuriuo ir atėjome.

Eiti buvo gražu, tik grįžti prie mašinos teko tuo pačiu taku.

Tuomet pažadėjau sau, kad prie Saidės atvažiuosime spalį, kai nelieka įkyrių vabalų ir pats miškas be lapų atrodo ne taip gūdžiai. Buvome pavakary, prieš pradant temti, spalio pabaigoje po laiko persukimo tai reiškia 16 valandą, ir iš karto pasukome link santakos. Iš pradžių ėjome dešiniąja, žiūrint nuo kelio, puse, kol tolumoje kitame krante pamačiau Saidės akmenį, todėl teko pereiti slidoku lieptu iš vamzdžių. Svarbiausia nežiūrėti žemyn. Saidė srauni ir be galo akmenuota, galva gali susisukti.


Saidės įtekėjimas į Nerį man viena gražesnių vietų apie Vilnių. Ir tikrai vertėjo išlaukti rudens.




O štai Saidės akmuo, deja, nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjausi pagal vaizdingą aprašymą - Stūkso Saidės akmuo šio upelio pakrantėje kaip, gal būt, stūksojo galingos upės šlaite kažkur šiaurėje, Švedijoje ar Suomijoje, kol pajudėjęs ledynas nuo kalno nuplėšė uolos gabalą ir pradėjo ridenti į Lietuvą. Rideno, rideno, kol iš uolos liko tik šis riedulys

Grįžtant prie mašinos jutosi, kad temperatūra krinta link nulio. Saulė buvo beveik nusileidusi, bet dar užlipome ant Stirnių piliakalnio. Žiūrint į įspūdingas formas sunku patikėti, kad piliakalnį viso labo tik prieš 20 metų surado profesorius Ričardas Kazlauskas, ilsėdamasis toje dabar apleistoje Aušveitos sanatorijoje.



 Gražu. Ypač rudenį.
Vakar buvau pirmoje iš Gatvės gyvos nemokamų ekskursijų po pramoninį Naujamiestį. Šią iniciatyvą jau kuris laikas seku feisbuke, bet proga prisijungti pasitaikė tik dabar. Ekskursijos pradžia buvo numatyta penktadienį per pietus, todėl komentaruose kai kurie žmonės piktinosi, kad ji skirta pabėgėliams, benamiams ir bedarbiams, tačiau realybėje susirinko labai daug žmonių, daugiausia jaunų ir šviesių veidų. Gido Alberto megafonas nebuvo tiek galingas, kad įveiktų gatvės triukšmą ir pasiektų kiekvieną ausį. Bet negali pykti.


Ekskursija prasidėjo priešais buvusią elektrotechnikos gamyklą Elfa, kuri dabar yra menų fabrikas Loftas, gyvenamieji loftai ir visokie verslai pobaisiame korpuse. Pro kurio langus į masinį susibūrimą smalsiai žvalgėsi darbuotojos.
Albertas sakė, kad Elfos varikliukai sovietmečiu buvo montuojami į visus Sovietų Sąjungoje gamintus šaldytuvus, bet aš labiau prisimenu juostinius magnetofonus Dainą “Aidą “. Mūsų šeima tokio neturėjo, matyt, buvo deficitas.

Nuo Elfos" iš pradžių perėjome per gatvę prie veikiančios Spartos “, o paskui duobėtais kiemais pasiekėme Aguonų gatvę.


Šiame pastate iki 1968 metų veikė Felikso Dzeržinskio vardo tabako fabrikas, vėliau ėmęs specializuotis kartono gamyboje. Iki į Lietuvą atėjo Philip Morris “, AB Kartonas “ gamino ir cigarečių pakelius. 

Patraukėme link Aguonų g. 10. Kieme, į kurį pašaliniams įeiti draudžiama, vienoje pusėje stilingi Šaltinių namai, kitoje statybinis kranas ir plynė. Faktas, kad daugeliui pirmojo namo balkonų vaizdai į Senamiestį greit bus uždaryti. Šitoje vietoje stovėjo Vilniaus staklių gamykla Komunaras “.


Gaila, kad gido palei Komunarą “ beveik negirdėjau, todėl žvalgiausi pro tvoros skyles ir bandžiau prisiminti, ar tik ne viename iš jo kiemų mokamoje aikštelėje prieš daug metų laikydavau savo mašiną. Dar pagalvojau, kas turėjo darytis komunizmo statytojų galvose, kad staklių gamybos monstrą pastatytų ant kalno su vaizdu už milijoną.

Švitrigailos/Ševčenkos/Vytenio/Naugarduko gatvių įrėminti korpusai dešimt metų buvo mano darbo kiemas. Kad aplinka visai neįkvepianti, per švelnu pasakyti, bet keliasi žmonės, madingai gyvena. Radiotechninių matavimo prietaisų gamykla be pavadinimo, kitaip pašto dėžutė 555, vadovaujama legendinio promaskvietiško veikėjo Oktiabrio Burdenkos, triūsė rusų karinei pramonei. Yra prisiminimų, kad į gamyklą slapta atvykdavo sovietiniai kosmonautai, tad gali būti, kad joje buvo montuojama ir išbandoma naujausia kosminė technika ir sparnuotųjų raketų valdymo sistemos. Tiesa, viena ekskursijoje dalyvavusi moteris sakė, kad apie petiorkas “ ir kad gamykla labai slapta bei susijusi su karine pramone žinojo visas Vilnius, o VU fizikai imdavo čionai paskyrimus norėdami greičiau gauti butus ir kitokių sovietinių bonusų. Nepriklausomybės aušroje "petiorkos" buvo jedinstveninkų irštva. 

Netoliese, chruščiovkių kvartalo širdyje, buvo Vilniaus grąžtų gamykla. Nuotrauką paėmiau iš AB Grąžtai “ puslapio:


Šiuo metu dalis korpusų tarp Vyriausiojo policijos komisariato ir Smolensko gatvės nugriauti, dalyje tebeveikia AB Gražtai “, verda visoks smulkus verslo gyvenimas arba neverda niekas.

Tuščias ir baisus korpusas- vaizdas pro apmusijusį langą

Ekskursijos pabaigoje apsilankėme prie buvusios šlifavimo staklių gamyklos Smolensko g., Dailės kombinato Kauno gatvėje ir dviejų veikiančių gamyklų Panerių gatvėje, Vilniaus degtinės" ir Lelijos “. Vien tik apibėgdami didelį ratą Naujamiestyje ir trumpam sustodami prie objektų užtrukome daugiau nei dvi valandas.

Tokios nemokamos (galima palikti arbatpinigių) ekskursijos yra gerai, tiesa, bijau net pagalvoti, kiek žmonių į jas susirenka savaitgaliais. Gidas yra surinkęs daug informacijos iš viešai neprieinamų šaltinių, bet norintiems išgirsti minioje kuklintis pernelyg neverta. Būsimus renginius patogu sekti feisbuke.