Type Keyword and Press Enter to Search
×
Po vasaros pertraukos ir trijų tinginystės sekmadienių pradėjau rudeninį pėsčiųjų žygių sezoną. Keliautojų klubas, su kuriuo dažniausiai žygiuoju, tomis dienomis dalyvavo atidarant du naujas žygių takus Pavilnių regioniniame parke, Strielčiukų ir Ribiškių, o taip nesinorėjo stumtis būryje, kad neužliptų ant kojų ar neužkabintų šiaurietiška lazda. Todėl sekmadienį gerdama kavą sumąsčiau išbandyti išvakarėse naujai atidarytus Strielčiukus. Paskambinau draugei, sakau, varom, ten šiandien tuščia, nes visi Ribiškėse.

Suintrigavo, kad Strielčiukų žygtakis prasideda prie Rokantiškių piliavietės, kuri kartais pavadinama piliakalniu, bet Rokantiškių piliavietė ir piliakalnis ne tas pats. Apie konfūzą su piliakalniu vėliau, o apie piliavietę atradau, kad Rokantiškių pilis yra viena iš seniausių Lietuvoje, kunigaikščio Alšio pasak metraščių pastatyta XII a., priklausiusi garsioms giminėms, net pačiai Bonai Sforcai ir Žygimantui Augustui, o paskutiniai savininkai buvo Pacai. Vienas iš Pacų puošnioje renesansinės Rokantiškių pilies rezidencijoje priiminėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovą Vladislovą Vazą.

Nuotrauka iš: http://arena.lviv.ua/ru/castles_of_Ukraine_photos_birds_eye . Nuostabios Ukrainos pilių nuotraukos iš paukščio skrydžio

Tai renesansinė Sviržo pilis Vakarų Ukrainoje. Sako, Rokantiškių buvo labai panaši. Įdedu aiškumo dėlei, nes be pilių tie piliakalniai gana vienodi.

Prieš keletą metų, kol vyko kasinėjimai, buvo galima gyvai pamatyti likučius pilies po to, kai ją XVII a. sugriovė Maskvos kariuomenė, o paskui griovimo darbus užbaigė ūkiški kaimynai. Archeologinės vertybės nuo tam tikrų visuomenės sluoksnių jau kuris laikas saugiai paslėptos po žeme. Norėtųsi, kad būtų galimybė apžiūrėti griuvėsius po stogu ir su apsauga, kaip Dubingiuose, bet yra kaip yra.

Aiški nuoroda prie Stepono Batoro gatvės, gerai įrengti takai, yra informacinė lenta, puikiai sutvarkyta kalno viršūnė. Nuo viršaus atsiveria gana mielas, koks begali būti, vaizdas į geležinkelį ir Naująją Vilnią.



Strielčiukų trasa prasideda pietinėje pusėje, kur pagal planą buvo įvažiavimas į pilį. Patiko, kad ji aiškiai pažymėta. Tiesa, nei su strielčiukais, nei su kitokiais kariais žygtakis nieko bendra neturi ir kad būtų labai gražus ar kuo išskirtinis, nepasakyčiau. Galima pasirinkti ilgesnį 3,5 km ratą arba trumpesnį, pustrečio kilometro, su kuriuo nelabai yra ką veikti, todėl ėjome ilgesnį. Atgal takas nutiestas palei geležinkelį, tai man irgi patiko, nes tiesiog smagu žiūrėti į traukinius, ir baigiasi ties didžiuoju pilies kalno šlaitu.

Prieš grįždamos namo norėjome pamatyti ir Rokantiškių piliakalnį. Navigacija ir žemėlapiai klaidino. Išbraidėme pievas palei Murlę ir iki J. Cicėno gatvės. Didžiai sudominome vietos šunis. Bandėme pagalbos prašytis poros vietinių moterų, bet jos susipainiojo ir vos negrąžino mūsų atgal prie piliavietės. Tuokart nežinodamos, kad ieškoti reikia nuo Pergalės gatvės pusės, piliakalnio taip ir neradome.
Projektui „Paveldėkime savo ateitį: apie sakralių erdvių provokacijas“ duris trumpam buvo atvėrusi Misionierių bažnyčia. Kažin ar kas prisimena ją naudojamą pagal paskirtį? Misionierių bokštai ant Išganytojo kalno man gražiausia, ką barokas su rokoku paliko Vilniuje, bet kai feisbuke pasklido žinia apie projektą ir galimybę pagaliau pamatyti, kaip bažnyčia atrodo iš vidaus, didelis noras neramiai pasimuistė - o ką, jei jau niekaip nebeatrodo?

Įsiprovokavau
Bet istorija Misionierių bažnyčiai buvo gailestinga, jei taip galima pasakyti, nes muziejaus sandėlis tai ne betono maišykla, todėl viskas atrodo palyginti ok ir ypač palyginti su rusų okupacijos metais perdangomis išprievartautomis vienabokšte Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia Savičiaus gatvėje ar Vilniaus Vizitiečių bažnyčia aka buvusia pataisos darbų kolonija - nuorodas dedu į tragiškai vaizdžius pastarųjų aprašymus projekte Pamiršta.lt.

Norisi tikėti, kad šis atidarymas nebus vienkartinis, nors bažnyčioje kol kas nėra normalaus elektros tiekimo.

Savaitgalio parodoje menininkai Ksenija Jaroševaitė, Andrius Kviliūnas, Sigita Maslauskaitė, Saulius Mažylis, Rimas Sakalauskas ir Vladas Urbanavičius sukūrė specialiai šios bažnyčios erdvei pritaikytus objektus, palikdami „nepažymėtą“ didžiojo altoriaus erdvę, tikintis, kad žiūrovas čia „įkomponuos“ geriausią savo idėją.

Dvi vazos viršuje iš tiesų dvi pusės. Praktiški žmonės anuomet kūrė

Pasak pranešimo spaudai, „Ksenija Jaroševaitė sukūrė Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos skulptūras iš putų polistirolo kadaise čia buvusiems to paties titulo altoriams“



Prezentacija apie sovietmečiu sunaikintas Vilniaus sakralias erdves
 

Vargonų erdvė


Vlado Urbanavičiaus kūrinys „Keturi skrituliai“ teigia erdvės ir joje eksponuojamo kūrinio įtampą (tiek formaliai, tiek turinio prasme): kaip apleistos bažnyčios erdvė keičia kūrinio formą? Ką kūriniui ir jį supančiai aplinkai suteikia erdvės ir formos disonansas? Ar daiktai pratęsia tuštumą, o gal kuria santykį su praeitimi"

Puošniausia bažnyčios vieta Šv. Vincento Pauliečio koplyčia

Sauliaus Mažylio sukurti įrašai ir perspėjimai lotynų kalba, tokie kaip „Tegu šio kūrinio išniekintoją ištinka nelaimė“, gana dažnai matomi bažnyčiose, šioje erdvėje įgyja naują skambesį pagalvojus apie šventenybių niekintojų likimus ir prisiminus nūdienos aktualijas“

„Sigita Maslauskaitė bandė įsivaizduoti keturių šoninių altorių ikonografinę programą: „Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai“, „Šv. Pauliaus“, misionierių kongregacijos ir parapijos globėjo Šv. Tado ir Šv. Vincento Pauliečio. Šiuos šventuosius vaizduojančios drobės įdėtos į buvusių altorių ertmes“


Parodą pristatė viena iš autorių Sigita Maslauskaitė. Po prezentacijos pasišviesdamos prasmukome į visiškai tamsius, aplūžusius bei pelėsiais atsiduodančius laiptus. Vargonų tik prisiminimas, bet su potencialu. Gražu nuo viršaus. 

Simboliškas sutapimas, kad tą patį vakarą turėjome bilietus į Aistės Smilgevičiūtės ir „Skylės“ Lygiadienio koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje, kuri man kaip Misionierių dvynė sesuo, tik ne tokia grakšti. Tradiciškai puikus peržengimas į rudenį.
Kai galvojau dėl antraštės, paslaptis pasirodė tinkamiausias žodis apibūdinti terra incognita, kokie man iki šiol buvo Aukštieji Paneriai. Ten yra apleistas geležinkelio tunelis, kurio nuotraukų pamačiusi internete iškart susvaigau, nes visokios vaiduokliškos vietos ir požemiai yra mano aistra. Tunelyje reikia lankytis, kol nemiega šikšnosparniai, o prie tunelio lipdėsi visas maršrutas. Pirminė mano idėja nuo realizacijos šiek tiek skyrėsi, bet iš esmės pažintinis sekmadienio planas išėjo geras, galiu rekomenduoti ramia sąžine.


Kelionė prasidėjo Vilniaus geležinkelio stotyje. Traukinio bilietas kainavo beveik perpus pigiau nei autobuso bilietas nuo Lazdynų iki geležinkelio stoties. Pasitaikė modernus Kauno traukinys, iš kurio net nesinorėjo išlipti. Vis pamirštu, kad tokių traukinių durys pačios neatsidaro, gali nuvažiuoti iki Lentvario, Vievio arba toliau, kol susiprasi paspausti mygtuką.

Panerių geležinkelio stotis subalansuota prijaučiantiems sportui, nes išlipus iš traukinio yra tik du pasirinkimai - eiti iki pėsčiųjų tilto arba šuoliuoti tiesiai per bėgius, kas turbūt nelabai legalu, bet kur kas praktiškiau.

Nors pažintį su Paneriais pradėjome ne nuo tunelio, bet vis dėlto papildomą kilometrą jėgų geriau pataupyti pabaigai. Tunelį miške rasti neklaidu. Į Vilniaus pusę nuo stoties yra didelė aptverta teritorija, kurią geriausia apeiti taku tarp tvoros ir geležinkelio. Kai tie sandėliai su tvora lieka už nugaros, sankasos apačioje prie miško jau matosi tunelis.




Panerių tunelis pradėtas statyti 1859 metais ar paties imperatoriaus Aleksandro II nurodymu, ar norint jam įsiteikti ir sukurti kažką panašaus, kas valdovui patiko Šveicarijos Alpių kalnuose. Darbai užtruko dvejus metus. Tuo pačiu metu buvo pastatytas ir Kauno geležinkelio tunelis. Abu Lietuvos tuneliai buvo pirmieji ne tik Lietuvoje, Rusijos imperijoje, bet ir vieni pirmųjų Europoje. Panerių tunelio reikšmė ypač išaugo Antrojo pasaulinio karo metais. Atsitraukdami vokiečiai planavo tunelį susprogdinti, bet rusų armijai puolant tunelyje stovėjęs sprogmenų prikrautas ešelonas buvo netikėtai užgrobtas. Po karo tuneliu traukiniai važinėjo neilgai. 1960 metais dėl griūties grėsmės jis buvo uždarytas ir jau pusšimtį metų tyliai griūva toliau.

Įėjimas gilyn į tunelį užverstas blokais su spygliuota viela viršuje. Panerių tunelis yra valstybės saugomas zoologinis gamtos paveldo objektas ir didžiausia Vilniuje šikšnosparnių žiemojimo vieta, todėl spygliuotos vielos galėtų būti ir daugiau. Kopijuoju: Siekiant apsaugoti viduje žiemojančius šikšnosparnius bei išvengti nelaimingų atsitikimų, 2004 metais tunelio angos yra užtvertos blokais. Tačiau šios priemonės sulaiko ne visus smalsuolius – vykdant šikšnosparnių stebėseną tenka aptikti žmonių lankymosi pėdsakus, o ir internete gausu ne tik pavienių nuotraukų, bet ir ištisų reportažų apie žygius į tunelio gilumą. Kreipiamės į visus smalsuolius, ketinančius apsilankyti Panerių tunelyje – atsisakykite šios idėjos ! Žiemą net trumpi Jūsų apsilankymai kenkia čia žiemojantiems šikšnosparniams. Net jei ir specialiai neliečiate šikšnosparnių, tai sukeliamos dulkės, triukšmas, šviesa ir net nuo jūsų buvimo kylanti vidaus temperatūra žadina iš žiemos įmygio šiuos unikalius žinduolius. Pažadinti iš įmigio jie sunaudoja per daug riebalų forma sukauptų maisto medžiagų atsargų ir gali neišgyventi iki pavasario, kol pakankamai atšils ir šikšnosparniai galės pradėti maitintis gaudydami uodus, muses ir kitus vabzdžius.