Type Keyword and Press Enter to Search
×
Savaitgalį turėjome reikalų miesto pakraščiuose, todėl tuo pačiu važiavimu nutarėme pasižvalgyti ir apie UNESCO saugomus Struvės geodezinio lanko punktus, kurie XIX amžiuje dalyvavo trianguliacijos grandinėje, skirtoje ištirti ir nustatyti Žemės formą ir didumą. 


Pagal astronomo Friedricho Georgo Wilhelmo von Struvės metodiką tiksliausiai išmatuotas 2 820 kilometrų ilgio dienovidinio lankas susidėjo iš 265 pagrindinių matavimo taškų per dešimt dabartinių valstybių įskaitant Lietuvą - nuo Hammerfesto Šiaurės Norvegijoje iki Stara Nekrasivkos Ukrainoje.

Kas yra trianguliacija ir kaip trikampių grandinėmis galima rasti geodezinių punktų padėtį, tai tiek to. Svarbiausia, kad netaisyklingos Žemės dienovidinio lankas išėjo visai dailus ir kad Lietuvoje yra trys iš 34 lanko punktų, 2005 metais įtrauktų tarp UNESCO pasaulio paveldo objektų - vienas Rokiškio rajone ir du, Paliepiukuose bei Meškonyse, prie Vilniaus.

Kaip po ilgos įžangos rezultatas neypatingas. Pirmiausia su Google Maps pagalba pasiekėme Paliepiukus, kurie UNESCO sąrašuose taškas figūruoja senoviniu Beresnaki vardu. Minsko plentu važiavome iki posūkio į Rudaminą, kitoje tilto pusėje pasukome Rukainių pusėn iki rodyklės į Struvės geodezinį punktą. Asfaltas greitai baigėsi, bet kelias pakenčiamas ir nuorodų pakako.

Ką galiu pasakyti - yra informacinė lenta ir UNESCO obeliskas, o visa kita yra kaip yra. 



Struve Geodetic Arc puslapyje galima pamatyti, kaip taškai atrodė šviežiai įrengti. Nuostabu, kaip greitai Lietuvoje suveši kerpės ir visoks varputys.

Tuo pačiu užsimojimu aplankėm ir Meškonių, Meschkanzi pagal UNESCO, tašką už poros kilometrų nuo Molėtų plento. Laukų keliukas kad ir pavažinėtas iki pat taško ir aplink jį, bet nekoks, kvapi piktžolė išvešėjusi sulig UNESCO obelisku, o modernų metalinį ženklą iš pradžių palaikiau aprūdijusiu kanalizacijos dangčiu. Tik tiek. Bet nuo kalno atsiveriantis vaizdas mielas akiai.




Apibendrinant, dėl bendro išprusimo ir vardan UNESCO nors vieną kartą nuvažiuoti verta. Jeigu kas organizuotų pažintines ekskursijas, kur ne tik parodytų taškus, bet ir suprantama kalba papasakotų apie matavimus, principus, pagal kuriuos Struvė ar jo pirmtakai rinko vietas geodezinio lanko taškams, kitus Lietuvos teritorijoje buvusius punktus, kurie neišlikę ir nepažymėti ir kiek jų buvo iš viso (vienur rašo, kad keturiolika, kitur aštuoniolika), tikrai mielai dalyvaučiau. Bet yra kaip yra. Internetuose galima pasižiūrėti, kaip Struvės lanko matavimo taškai įrengti ir prižiūrimi kitose šalyse, kur ne dzin.
Nuvažiuoti pasižvalgyti į Bezdonių stotį sugalvojau per pastarąją kelionę traukiniu iš Ignalinos. Galima sakyti, sentimentai pastūmėjo. Studijų metais, šniūruodama šita linija pirmyn ir atgal, Bezdonis buvau išstudijavusi nuo-iki, bet visada tik pro traukinio langą.
 

Betgi pradėsiu nuo Adomo ir Ievos. Verta pasiskaityti straipsnį 150-osios pirmojo geležinkelio Lietuvoje statybos metinės apie Varšuvos-Sankt Peterburgo liniją ir pirmąsias Lietuvoje geležinkelio stotis. Aukščiausios klasės stotys buvo dvi - Lentvario ir Virbalio. Vilnius ir Kaunas buvo tik pirmos kategorijos, na, o Bezdonys su mano gimtąja Ignalina priklausė žemiausiajai ketvirtai kategorijai kaip ir Marcinkonių, Mauručių, Pabradės, Pilviškių, Pravieniškių, Rūdiškių, Turmanto, Valkininkų, Vievio ir Vilkaviškio. Kiekviena iš jų buvo gerai suplanuotas brangiai kainuojantis kompleksas su techniniais ir pagalbiniais pastatais, depais, vandens bokštais, sandėliais, darbininkų namais ir t.t. Rašoma, kad Bezdonių geležinkelio stotis išlaikė turtingiausią geležinkelio infrastruktūros pastatų kompleksą, kuriame yra išlikęs keleivių namas, du pakhauzai, rampa, keturi geležinkelininkų gyvenamieji namai ir pagalbiniai statiniai.

Rusijos imperijoje Bezdonys išgarsėjo 1908 metais, kai J. Pilsudskio vadovaujama Lenkijos socialistų partijos kovinė grupuotė šitoje stotyje apiplėšė pašto traukinį ir pavogė 200 tūkst. carinių rublių, vežtų į valstybės iždą iš Varšuvos į Sankt Peterburgą. Kovotojų grupėje buvo net trys būsimieji Lenkijos premjerai, bet čia tik tarp kitko.

Neturiu oficialaus patvirtinimo, bet plika akim matyti, kad senoji Ignalinos stotis buvo pastatyta pagal tą patį tipinį projektą kaip ir Bezdonių. Tas pats stoties pastatas, privažiavimo žiedas priešais, beveik identiški mediniai geležinkelininkų namai. Stotis buvo seniausias pastatas Ignalinoje į rytus nuo Ignalinos palivarko, nuo jos prasidėjo medinių namelių Ignalinos gyvenvietė.





Į Bezdonis šįkart nuvažiavau su mašina. Stotį radau nesunkiai pagal iki skausmo pažįstamus senus rudus geležinkelininkų namus. Paskutinis traukinys buvo pravažiavęs prieš pusvalandį, o kitas turėjo važiuoti tik už dviejų ar daugiau valandų. Stotyje buvau viena su visu savo deja vu jausmu, neskaitant dviejų darbuotojų, viena iš kurių buvo stoties viršininkė ir jos paprašiau leidimo fotografuoti, nors nieko ypatinga ir nefotografavau, tik sentimentus. Sakau, esu iš Ignalinos ir dar prisimenu.

Tai turėjo būti apie 1981-82 metus. Rajono centras, dideli keleivių srautai, daug vasarotojų iš Leningrado ir pan. (buvau dar visai vaikas, tad vienus kitus metus plius minus galiu suklysti). Kaimynų sūnus pasakojo, kaip eidavo į griaunamą stotį ieškoti medinių raižytų detalių.


Jeigu Ignalina dabar sugalvotų kurti muziejų, seniausias miesto pastatas liko geležinkelio vandens bokštas, įrengtas 1872 metais.

Būdami Ignalinos stotyje, nepatingėkite paeiti kelis žingsnius Vilniaus pusėn, kur trinkelėmis grįstame buvusiame privažiavimo žiede stovi medinis kryžius iš čia į Sibirą išvežtiems tremtiniams. Man tai pats gražiausias kryžius ir paminklas tremtiniams iš visų matytų Lietuvoje, jį sukūrė mano klasioko Žilvino tėvelis skulptorius Juozapas Jakštas. Tai va, priešais tą žiedą ir stovėjo senoji geležinkelio stotis, kaip du vandens lašai panašį į Bezdonių.