Į ilgai planuotą savaitgalį Panemunėje išvažiavome ta pati kompanija kaip ir į Devynduonius - mes trys kursiokės ir mano dukra. Kelionę turėjo vainikuoti nakvynė draugės sode prie Mituvos užtvankos, o į maršrutą įtraukėme uogavimą, nes juk mėlynių metas, ir porą smulkių gliancinių malonumų, kavą Raudondvario dvaro restorane ir vakarienę Panemunės pilyje.
 
Bet su gliancu mums nenuskilo.

Iš pradžių nesupratome, kodėl Raudondvario dvare tiek jaunikių, nuotakų ir limuzinų. Iš kur mums žinoti, kad tai tikrų tikriausias Kauno rajono "zaksas" su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Taigi apie Raudondvarį rašyti nelabai yra ką. Rūmuose nebuvome, kavos negėrėme, nes ta iš popierinių puodelių, kurią parduoda prie informacijos centro, visai nedera prie dvaro atmosferos, ir net vienintelis padorus tualetas yra skirtas tik vestuvėms rezervuoto restorano lankytojams, o visiems kitiems tupyklos poreikio prispaustiesiems tenka neoriai tupėti visomis prasmėmis nutupėtoje plastmasinėje tupykloje arba naudotis dvaro miško paslaugomis.

Bet negi verksi. Susirinkome iš mašinos termosus, sumuštinius ir leidomės prie Nevėžio. Raudondvario mažųjų laivų prieplaukoje įrengti keli tvarkingi stalai, net galima pasirinkti, kur sėdėti - prie vandens ar pavėsyje. Buvo visai smagu.

Bet iliuzijos apie vakarienę vestuvininkų numylėtoje Panemunės pilyje jau buvo išsisklaidžiusios. Galvojome, kad gal į pilies muziejų užsuksime sekmadienį. Bet nebeužsukome. Nes Vilkijoje prie kelio net dvi apžvalgos aikštelės, vienoje iš kurių sustojome, nusipirkome ledų, vaikščiojome sau paupiu, ir labai jau mus suintrigavo keltas per Nemuną.

 Planuodamos kelionę aiškiai kažką praleidome.


Nors entuziazmas liejosi per kraštus, sveikas protas patarė "čia ir dabar", valgant ledus, neplaukti ir mašinos Vilkijoje nepalikti. Jeigu mažas kas, kad netektų atgal irkluoti žvejų valtele. Bet susitarėme, kad sekmadienį grįždamos į Vilnių kelsimės, o ta pačia proga nuvažiuosime ir į Zapyškį, kuris nuo Kauno ranka pasiekiamas, bet niekad nebūna pakeliui. 

Po to sustojome Seredžiuje ir lipome į didįjį piliakalnį, vadinamą Palemono kalnu. Ant kalno nuo 1293 iki 1363 metų stovėjo Pieštvės pilis, tai istorinis faktas, o kokie 200 medinių laiptelių labai tikri ir kitą dieną primena apie save.

Ar teko girdėti istoriją, kaip prieš kelis dešimtmečius žmonės nuo Seredžiaus leidosi motociklu?

Seredžiuje Nemunas, nors ir tolokai nuo kelio, gražiai su juo lygiuojasi. Bet apskritai Panemunės kelias vaizdais nelepina. Būtinai reikės patikrinti rudenį, kai krūmai neužstos upės, arba pavasarį - sako, kad ledonešis Nemune gerulis.

Matyt, ne be reikalo senovės lietuviai supylė Panemunėje tiek aukštų piliakalnių. Nuo jų vaizdas gražesnis.


Veliuonos Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia yra viena seniausių Lietuvoje. 1421 metais ją įkūrė didysis kunigaikštis Vytautas. Deja, vidun taip ir nepavyko patekti, todėl negalėjome savo akimis įsitikinti, ar tarp vyraujančio renesanso dar galima įžvelgti ir gotikos elementų.


Būtina bent kartą gyvenime užlipti į bažnyčios bokštą. Ne tik dėl vaizdų, bet ir dėl bokšte saugomų eksponatų. Prieš dešimt metų, kai keliavome Panemune su šeima, zakristijonas susirado mus pats, suintrigavo ir užvedė viršun. Šįkart taupydamos laiką į bokštą nekopėme, bet 10 metų senumo nuotraukose užfiksuoti man patys gražiausi, tapybiškiausi vaizdai Panemunėje.



Už ko dar, be piliakalnių ir aukurų, užkliuvo akis Veliuonoje? Pastatas raudonu stogu piliakalnio apačioje - tai Veliuonos grūdų magazinas, kurį 1881 metais pastatė dvarininkas Zaleskis. Magazine buvo smuklė, tranzitinis sandėlis bei arklių keitimo punktas, o vėliau įrengtas sandėlis.


Šventoriuje stovi spalvinga Mergelės Marijos skulptūra. Pagal legendą, statant Veliuonos bažnyčią velnias pagrobė akmenį, bet Mergelė Marija akmenį iš jo atėmė ir grąžino bažnyčios statybai, ir nuo to laiko akmenyje liko įsispaudusi Marijos pėda. Tai ne tas tikrasis akmuo, bet siužetas panašus.


Veliuonos bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas ir tautosakininkas Antanas Juška. Jis mirė 1880 metais Kazanėje, o Veliuonoje perlaidotas 1990-aisiais.


Bet pirmiausia apsilankėme mediniuose, keistokų proporcijų ir tuo savaip žavinguose Veliuonos dvaro rūmuose, kuriuos XIX amžiaus pradžioje klasicizmo stiliumi pasistatė tie patys Zaleskiai.

Šiaip Veliuonos dvaro istorija labai kilminga. Veliuoną Žygimantas Augustas buvo užrašęs Barborai Radvilaitei, vėliau dvarą valdė Bona Sforca. Bet išlikęs paveldas su karališkaisiais vardais jau nieko bendra neturi.

Veliuonos dvaro rūmuose veikia kraštotyros muziejus, bet tuo metu, kai lankėmės, dvaro teritorijoje vyko kažkokia miestelio šventė ir mugė, todėl tik trumpam užmetėm akį į vieną kambarį.

Pavėlavome pamatyti, kaip birželį dvaro parke žydėjo gelsvažiedžiai tulpmedžiai. Veliuonoje auga net du tokie Lietuvoje labai reti medžiai. Jų žiedai panašūs į tulpes arba vandens lelijas.



Į Raudonę atvažiavome pavakary ir buvome tarp paskutiniųjų, įleistų į pilies bokštą.

Pramoga kainuoja vieną eurą, kurio negaila, nors anksčiau, draugė sakė, buvo vienas litas, bet tai tas atvejis, kai kopimo į bokštą procesas buvo įdomesnis už vaizdo nuo viršaus rezultatą. Bet pasifotografavome, atsižymėjome.

Pasiskaičius pilies istoriją, ypač praėjusio amžiaus, nestebina nei valdiškas interjeras, nei mokyklos tualetas, kurį reikia priremti koja. Legenda apie naktimis vaikštantį pilies vaiduoklį prie Raudonės irgi nelimpa. Nors gal ir klaidžioja, bala žino.


Raudonės dvaro parke radome dvi alėjas ir vasarą nefotogenišką, bet gražų tvenkinį. Dar yra karių kapinės su okupacinės armijos kareivio paminklu ir sovietinio stiliaus užrašu.

Kitame alėjos gale pagal aprašymus turėjo būti Beždžionkalnis, kurį pilies savininkas supylė ant savo labai mylėtos beždžionės kapo. Pikantiškų formų kalnelį radome, tik nesu tikra, ar tą.

Eklektiškas parkas, bet jaukus.


Nuėjome ir iki Raudonės bažnyčios. Žiūrint nuo pilies bokšto, ji atrodo didesnė ir senesnė, bet iš tiesų tai perdarytas buvęs gyvenamasis namas, kurį apie 1930 metus bažnyčiai padovanojo Raudonės dvaro savininkas.


Beje, prie pilies esantis neogotikinio stiliaus malūnas, kurį XIX amžiaus pradžioje pastatė vienas iš buvusių savininkų Jekaterinos II favoritas grafas Platonas Zubovas, yra parduodamas.

Praleidžiant dalį apie tai, kaip užsukome į Panemunės pilį, į kurią mūsų neįleido, nes vestuvės, paskui nepavyko patekti ir į kitą miestelio kavinę, kurios vardas irgi kažkaip susijęs su pilimi, bet valgymo laikas joje buvo pasibaigęs, ir todėl puikiai pavakarieniavome Jurbarke, kavinėje, prie kurios auga vynuogės - taigi paskutinė mūsų stotelė šeštadienį buvo Smalininkai.

Iki šiol Smalininkų neskyriau nuo Salininkų ir neturėjau suopročio apie jų geografinę padėtį. Netoli už Jurbarko, bet tai nebe Suvalkija, o Mažoji Lietuva su vokišku stiliumi. Man šitas miestelis labai krito į širdį, gal kad apskritai jaučiu silpnybę Mažajai Lietuvai.


Smalininkuose yra Senovinės technikos muziejus ir savamokslės dailininkės miniatiūrininkės Lidos Meškaitytės gimtoji sodyba, bet atvažiavusios jau temstant ir muziejams per vėlai galėjome pamatyti tik objektus po atviru dangumi: XIX amžiaus Vandens matavimo stotį ir didžiausią Lietuvoje ąžuolų alėją, kuri važiuojant nuo Jurbarko yra kitoje miestelio pusėje. 

Alėja - vienintelė tokia Lietuvoje - yra 1,3 km ilgio, joje auga 186 ąžuolai, pasodinti maždaug XVIII a. pr. – XIX a. pabaigoje, o jų kamienų apimtis siekia net 4 metrus.

O surasti vandens matavimo stotį padėjo Vikipedija su žaliai ir baltai dažyto stebėjimo bokštelio nuotrauka. Seniausia Lietuvoje ir pirmoji prie Nemuno vandens matavimo stotis Smalininkuose buvo įrengta 1811 m. Iki šiol yra išlikę akmeniniai laiptai, naudoti vandens lygiui matuoti - jie sumūryti 1886-aisiais, o stebėjimo bokštelis pastatytas vėliau, 1924-1926 metais.


400 metrų pylimas, kuris skiria nedidukę įlanką nuo upės ir nuo kurio daryta pastaroji nuotrauka, senojo uosto teritorijoje buvo baigtas kasti 1885 metais. Ant pylimo stovi Lietuvos-Rusijos sieną žymintis stulpas ir valstybės vėliava.

Anoje Nemuno pusėje jau nebe Lietuva.

Pylimo gale jausmas lyg būtum ant Lietuvos krašto, panašiai kaip ant Europos krašto uolų Cabo da Roca Portugalijoje.




Šeštadienį jau sutemus pasiekusios sodo namelį dar pasivaikščiojome prie užtvenktos Mituvos, o sekmadienį iš ryto uogavome. Surinkau apie du litrus mėlynių, kurių užteko ne tik su pienu, bet ir pasidžiovinti žiemai. Į Jurbarką atvažiavome sekmadieniui gerokai įdienojus. Prieš papietaudamos "skaniai kaip pas mamą" pas draugės mamą, pasivaikščiojome po Jurbarko parką ir apžiūrėjome buvusį Jurbarko dvarą. Teisingiau jį vadinti dvarviete, nes iš paties dvaro likę tik du seni fligeliai. Keturios baltos kolonos, žyminčios buvusio įėjimo į dvarą vietą, atstatytos visai neseniai. Kaip atrodė rūmai, galima pamatyti "Mūsų laiko" straipsnyje.

Prie dvaro stovi nedidelė cerkvė. Nuo 1804 metų Jurbarkas buvo to paties kunigaikščio Platono Zubovo nuosavybė, o 1846 m. caras Nikolajus I Jurbarko dvarą paskyrė kunigaikščiui Ilarionui Vasilčikovui, kuriam mirus 1851 m. Jurbarko seniūniją paveldėjo du jo sūnūs. Vasilčikovai valdė Jurbarką iki pat Pirmojo pasaulinio karo, jam prasidėjus traukėsi į Rusiją, o paskui, gelbėdamiesi nuo bolševikų, į Europą. O Lietuvoje likęs dvaras buvo išparceliuotas.

Teritorija išpuoselėta ir apsodinta rožėmis. 


Iš Jurbarko namų link išvažiavome apie ketvirtą ir po nepilno pusvalandžio jau buvome Vilkijoje ant Vilkynės kelto. Persikelti per Nemuną mums keturioms ir mūsų mašinai kainavo 4 eurus 60 centų, tiek pat atgal. Keltas tarp krantų sukosi kaip bitutė, ne pagal lėtą "1 reisas per valandą" tvarkaraštį ir nesistengdamas susirinkti kuo daugiau keleivių.


Nuo Pavilkijo iki Zapyškio kelias netolimas ir aiškus, nors gps dėl visa ko įsijungėme. Vaizdai pakeliui buvo dar gražesni nei aname kelyje, ir Nemunas arčiau.

Senoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta XVI amžiuje ankstyvosios gotikos stiliumi, beveik nenuniokota karų ir gaisrų - tik potvyniai skriaudė ir Napoleono kariuomenė, kuri aiškiai turėjo polinkį gotikinėse Lietuvos bažnyčiose įsirengti arklides. Kaip bažnyčia neveikia nuo XX amžiaus pradžios. Sako, parapijiečiai nebetilpdavo, todėl Zapyškis pasistatė naują. Skaičiau, kad kadaise senoji bažnyčia buvo apsupta trobesių, bet dėl tų pačių potvynių žmonės išsikėlė, sodybos sunyko, liko tik medžiai. Stovi dabar ji sau ant kranto viena, kaip ne iš šio pasaulio, tarp turistų ir Nemune žviegiančių vandens moto-pramogautojų.

Ant sienų savo karštos meilės išraiškas paliko ne viena vandalų pora. Kai užaugs, patiems bus gėda.

Internete nepavyko rasti senosios bažnyčios interjero nuotraukų, bet gera žinia ta, kad per koncertus, pavyzdžiui, Pažaislio festivalio, bažnyčios durys atsiveria.


Jeigu jau atsidūrėme kitoje Nemuno pusėje, tai pasinaudojome proga pamatyti Kačerginę. Po to vėl keltas, Nemunas, Vilkija ir paskutinė stotelė Kulautuva, kur dukra buvo ekspromtu susitarusi susitikti su drauge.

Kol jos susitikinėjo, mes per pievas patraukėme prie Nemuno - betgi kaip toli tas Nemunas nuo miestelio - ir susiorganizavome ant kranto kuklų pikniką su itališko rieslingo likučiais, tuo paminėdamos kelionės pabaigą. Vilnių pasiekėme jau beveik sutemus.