Sako, kad mėgstantiems dešrą ir gerbiantiems įstatymus geriau nematyti, kaip daroma viena ar kita. Vietoje dešros ar politikos sėkmingai galima įrašyti ir kiną. Nesu sinefilė, bet dėl darbo aplinkybių laisva vasaros sezonu, todėl nesusilaikiau neužsiregistravusi į savanorystę filme „Emilija“.

Asociatyvi nuotr.

Paskambinusiai mergaitei sąžiningai pasipasakojau apie savo kirpėjos įdirbį, nederantį su hipiškais 1972-iaisis, ir todėl beveik nesitikėjau, kad pakvies. Bet TAI įvyko. Paskambino ir pakvietė. Vieną labai ankstų ketvirtadienį pasipuošiau pagal instrukciją švediška suknele, kurios raštas panašūs į štapeliukus iš mamos albumų, apsivilkau bespalvį vokišką megztinį, ir visa tokia importinė, lyg apsipirkusi pas kaimynus, pas kuriuos atvažiavo giminės iš Lenkijos, nuvažiavau į Rusų dramos teatrą.

Savanorių susirinko daug. Mudviem su buvusia kolege, su kuria dvi valandas plepėjome laukdamos eilėje, grimo nespėjo padaryti, bet ir be grimo atrodėme gerai. Koks segtukas, sakė, būtų buvęs ne pro šalį, bet kadangi jau nespėjo, tai ir taip trečiame masuotės plane bus gerai. 

Registruojantis patriotizmas ir smalsumas sudarė 50/50 motyvo, bet link filmavimosi pusiaudienio patenkintas smalsumas seniai leido eiti išgerti espresso, o artėjant pietų metui reikėjo gana stiprios patriotinės motyvacijos likti nuobodžiame Rusų dramos teatro koridoriuje. Bet, galvoju, jeigu visi taip nepatriotiškai ir nepareigingai išsibėgios, tai neliks kam užpildyti tarpų net dėliojant savanorius sektoriais. Žurnalistikos ir politikos žvaigždės iš žvaigždiškų masuotės vietų jau seniai dingo dirbti svarbesnių darbų.

Kaimynė iš kairės su ryškiai balta palaidine, sakė buvusi 25-erių per 1972 metų įvykius ir dar prisimenanti, kaip žmonės tuo laiku rengėsi, zyzė per kiekvieną pertrauką, lyg ją būtų atvedę filmuotis prievarta, todėl vis taikiausi nuo jos pabėgti ir susirasti pozityvesnių užsiėmimų. Gerai, kad mums leisdavo tykiai sėdėti balkone ir stebėti Meistrų darbą. Penktas dublis akcija. Neblogų kadrų galėjau prisigaudyti laukime, bet mūsų prašė nepasakoti siužeto ir nefotografuoti salėje. Tai ir nefotografavau. Režisierius tiek kartų dėkojo masinių scenų savanoriams, kad net nepatogu.

Dvi garbaus amžiaus savanorės tuo tarpu džiūgavo, kad filmuojasi šiltai ir sausai, ir dar gauna kavos. Ankstesnio jų filmo masinės scenos vyko šaltyje ir vėjyje, ir nieko, nepalaužė. 

Kavos termosas buvo viena iš tų vietų, kur senjorai susiorganizuodavo eilę su visais jai priklausančiais pasistumdymais ir piktumais iki ašarų. „Kokie žmonės dabar pikti, žodžio nepasakysi“, - guodėsi viena ponia, šluostydama kavos balutę. Net ir prie tų varganų pietų, iš kurių prašėmės būti paleidžiamos pavalgyti už savus kad ir į „Maximą“, bet neišleido, matyt, kad nepabėgtume. „O jūs čia stovėjote?“ - lyg kam neužtektų neišvirusios ryžių košės su kiaulienos gabaliukais, kai kavos prašome į kitą aukštą, nes matote kokia eilė.

Mano baltapalaidinė kaimynė po pietų nebegrįžo, todėl, kai visą kitą masuotę paleido ir kamera atėjo į mūsų kampą (miela ponia, iš apmaudo nusigraušite alkūnes), šalia manęs pasodino dar gana juodbruvą poną, su kuriuo išsikalbėjome tiek, kad sunku buvo užsičiaupti pagal signalą. Gal net matysimės kadre šiek tiek, jeigu neiškirps. Išeidami visi pasirašėme, kad leidžiame naudoti savo atvaizdus, ir atminimui gavome po filmo komandos apyrankę.