Kaip bestumdyčiau birželio kalendorių, savaitės trukmės kelionė į Gruziją jame netilpo, o "Wizzair" į Kutaisį skraido tik trečiadieniais ir sekmadieniais. Bet ir per tris dienas galima kalnus nuversti bei kojas nuvaikščioti, todėl iki skrydžio likus dešimčiai dienų savo el. pašto dėžutėje jau laikiau bilietus į antrą pagal dydį Gruzijos miestą, kurio vardas man iki šiol siejosi tik su "Torpedo" futbolo komanda, o pagooglinusi sužinojau, kad tai vienas iš seniausių pasaulio miestų, senosios Kolchidės sostinė, kur atplaukė Jasonas su Argonautais ieškoti Aukso vilnos bei patyrė visokių nuotykių. Ir kad tai autentiškas gruziniškas miestas, besiskiriantis nuo kosmopolitiško pačiustyto Tbilisio, ir jam verta skirti kiek daugiau dėmesio nei kaip stotelei į Batumį. Kitų dviejų dienų planas turėjo rastis spontaniškai vietoje.


Iš šimtų skrydžių man tai buvo pirmasis su vengrų "Wizzair. Viskas buvo labai sklandu, įskaitant skambutį angliškais tarifais į klientų aptarnavimo centrą, daug vietos, palyginti su mano nemylima Small Planet, ir maloni lietuviakalbė įgula. Tik skrydžio laikas bedieviškai ankstyvas. Trečią nakties pasiklydęs taksi jau laukė kaimyninio namo kieme, o prieš devynias ryto Lietuvos laiku turistai santūriai džiūgavo matydami, kaip Gruzijos pasieniečiai kiekvienam įteikia po 0,375 l buteliuką saperavi, kurių atvaizdai tuoj pat keliavo į Feisbuką ir Instagramą. Sprendžiant pagal užrašą ant etikėtės, tai dovana nuo Gruzijos vyriausybės.

Aš irgi įkėliau į feisbuką. Beje, labai skanus vynas

Mus turėjo pasitikti viešbučio atsiųsta mašina, bet tą dieną ji "buvo išvažiavusi", kaip vėliau išsiaiškinau, todėl pasitiko pasamdytas žvitrus taksistas vardu Badri, kuris pakeliui "užverbavo" dar du vaikinukus. Vilioti lietuvių keleivius šiaip jam nesisekė, nes paslaugas sumanusis Badri su smulkaus italų mafijozo veido išraiška bandė parduoti po 15 ar daugiau larių už žmogų, o mūsų lengvai neapgausi. Už kelionę iš oro uosto į Newport gatvę Badri sumokėjome su viešbučiu sutartus 20 larių, arba beveik 8 eurus.

Nesu buvusi kituose Gruzijos viešbučiuose, todėl negaliu nustatyri jų gerumo lygių pagal gruziniškus standartus, bet mūsiškis "Rero" kiek skyrėsi nuo to, kur iki šiol yra tekę nakvoti, išskyrus palapinę Jordanijos Wadi Rum dykumoje. Kadaise tai turėjo būti valgykla ar parduotuvėlė vitrininiais langais, privatizuota ir dabar mums pasiūliusi dvivietį kambarį už 210 larių trims naktims be kondicionieriaus, bet su atviru langu ir ryžu šuniuku, kurio periodiškas "au au" po langais tapo neatskiriama ir įkyria kelionės dalimi. Dar už lango raudonavo puikios vyšnios, bet tinklelis nuo vabzdžių labai trukdė šituo klausimu. Kaip už 82 eurus trims naktims, ir dar su pusryčiais, gana padoru. Turų operatorių atstojo šarmingas ir stotingas viešbučio šeimininkas, kuriam skambtelėjus už 2 minučių prisistato koks nori taksistas. Su šeimininku iškart išsiaiškinome, kad kortele mokėti neišeis, nes "bankas remontuojamas" ar kažkas tokio. Gruzijoje kortele mokėjau vieną kartą, trečios dienos pabaigoje pirkdama lauktuvių vynus Kutaisio supermarkete.

Viešbučio šeimininkas pietums rekomendavo "Destino" kavinę kaimynystėje. Jos interjeras priminė Vilniaus kavines pirmiaisiais nepriklausomybės metais, su violetinėmis staltiesėmis, stiklais ant stalų, idant tas staltieses kuo ilgiau išlaikytų švarias, ir užmušamai trankia muzika. Gruzijoje chinkalius verda mažiausiai po 10, mums pagal pageidavimą išvirė penkis su veršiena ir penkis su aviena. Dar buvo gruziniškas alus, padavėjo klausimas, ar kartais nesu gyvenusi Rusijoje, ir pastaba, kad turiu labai gražią dukterį. 10 puikių chinkalių su alumi, kola, kava, salotomis, kurių šiaip jau neužsisakėme (bet tebūnie, buvo labai skanios) ir įskaičiuotu 10 proc. aptarnavimo mokesčiu kainavo 20 larių.

Po to išėjome ieškoti Bagrati katedros, kuri buvo mano pagrindinis norėtas aplankyti objektas pačiame Kutaisyje. Vienuoliktajame amžiuje pastatyta katedra laikoma gruziniškos viduramžių architektūros šedevru ir yra vienas iš miesto bei visos Gruzijos simbolių. Bagrati todėl, kad pastatyta karaliaus Bagrat III valdymo laikotarpiu. 1692 metais katedrą stipriai nuniokojo osmanų kariuomenė, sugriovė kupolą ir lubas. Išsaugojimo ir restauracijos darbai prasidėjo tik 1952 metais, 1994 metais Bagrati katedrą kartu su Gelati vienuolynu kaip vientisą objektas UNESCO įtraukė į pasaulinio paveldo sąrašą ir priešinosi jos atstatymui, tačiau Gruzija UNESCO nuomonės nepaisė. Mano galva, visai be reikalo.

Bagrati katedra ant kalvos puikiai matoma iš miesto centro, bet link jos teko paklaidžioti. Pakeliui apžiūrėjome miesto centrą, vėl susitikome taksistą Badrį, kuris siūlėsi pavežti, bet mums nereikia, kai labai paprasta, pasivaikščiojome puikiais Rioni krantais ir klaidžiomis gatvelėmis, kol sutiktas kelio darbininkas pagaliau patvirtino, kad einame teisingu serpantinų keliu.





Bagrati katedra


Senovės katedroje reikia paieškoti

Miesto parke

Gražiausias iš mano kada nors matytų fontanų

Kai pirmoji diena Kutaisyje atėjo į vakarą ir nuovargis bei prieš tai nemiegota naktis jau visai lenkė į patalus, už lango vėl pasigirdo pratisas "au au auuuu".

Ir tada man trūko kantrybė. Dvyliktą nakties išėjau ieškoti teisybės, drauge dar prisiminusi, kad kambaryje nėra žadėto plaukų džiovintuvo. Šeimininkas su draugais kiek nustebo dėl netikėto lietuviško aršumo, bet feną į kambarį atsinešiau dėžutėje, o šuniukas buvo įkalbėtas patylėti bent jau kol užmigsiu. Miegojau kaip kūdikis, kitą dieną galbūt laukė ilga kelionė į Batumį, bet prieš ją pirmiausia pro langą padariau savo skardžiabalsio draugo nuotrauką.