Type Keyword and Press Enter to Search
×
Devynduoniai man skamba taip pat nostalgiškai kaip Devynbėdžiai, nors prieš porą mėnesių nebuvau apie juos girdėjusi. Vikipedija rašo, kad Devynduoniai minimi nuo 1593 metų ir kad juose gimė bei buvo palaidotas žymus lituanistas Jurgis Lebedys. Tiek ir tėra garsumo. Į Devynduonius išsiruošėme padėti vienai draugei atsisveikinti su senelio sodyba, o kitai n-tąjį kartą atšvęsti gimtadienį.

„Devynduonių projekto“ (© Sigita) maršrutas buvo toks: Vilnius - pro Ukmergę - Siesikų pilis - pro Šėtą (kurioje jau kibome į sumuštinių ir kavos atsargas) - Kėdainių minaretas - Sirutiškio dvaras - Kalnaberžės dvaras - Krekenava - Paberžė - Devynduoniai (programos centras su nakvyne) - Terespolio dvaras - Dotnuvos dvaras ir bažnyčia - Lietuvos geografinis centras - Kėdainiai (papietauti) - Kulva - Vilnius (pro Ruklą ir Žaslius).

Kelionėje daugiausia rėmėmės sena gera spausdintine Algimanto Semaškos knyga „Lietuva: ryškiausios pažintinės vertybės“, kuri yra ištikimiausia mano visų kelionių po Lietuvą draugė, ir draugių knygomis. Bent vieną A.Semaškos knygą patartina vežiotis daiktadėžėje kartu su popieriniu žemėlapiu, kuris padėjo susigaudyti poroje sankryžų, kai navigacija buvo benugrybaujanti artimiausiais šunkeliais.

Nesiplečiant apie ilgą išvažiavimą perkant tortą, grūdant keturių merginų daiktus dviem dienoms į mažą „Peugeot“ ir geriant kavą Ukmergės gatvės „Statoile“, Siesikus pasiekėme gerokai įdienojus. Čia laukė pirmasis iš penkių mūsų aplankytų dvarų, netgi visa renesanso stiliaus pilis su dviem bokštais, kurių vienas cilindrinis, o kitas keturkampis.


Dar tik trečia diena Gruzijoje, o taip faina išgirsti lietuvišką „Labas rytas“ prie pusryčių stalo. Į kelionę ruošėmės su šaunia jauna lietuvių pora, kuri vakare atvažiavo iš Tbilisio ir visiškai atsitiktinai jiems pakeliui pasitaikė mūsų „Rero“. Garsiai galvojant, kur nuvažiuoti paskutinę dieną, šeimininkas siūlė kažkokį kaimą kalnuose, kurį jis, kaip kalnų matęs medžiotojas, vadino gražiausia vieta Gruzijoje, su vynais ir šašlykais ir taip toliau, bet kadangi lietus idėją apie pikniką nuplovė, pasirinkome įprastesnį turistinį, jeigu tas žodis jau tinka Gruzijai, kelią į kanjonus ir Prometėjo urvą. Mūsų bendrakeleiviai norėjo pamatyti Martvili kanjoną, šeimininkas rekomendavo Okatse, o aš buvau neapsisprendusi, taigi išvažiavome visur.

Mūsų vairuotojas rusiškai kalbėjo nelabai kaip ir į klausimus dažniausiai atsakydavo „Da“ arba dar didesniu klausimu akyse. Pasisamdyti vairuotoją dienai Kutaisyje yra įprastas ir nelabai brangus turistavimo būdas, ypač jeigu norisi pamatyti kuo daugiau. Padidinto pravažumo „Mitsubishi“ su vairuotoju visai dienai mums keturiems kainavo 110 larių (apie 44 eurus), kuriuos sumokėjome viešbučio šeimininkui.

Karvės, žąsys ir kiti ūkininkų turtai, besivoliojantys vidury kelio, greitai patapo natūraliu ir įprastu dalyku. Na, gal tik kiaulės nelabai. Užtat pradėjo patikti gruzinų vairuotojai, kurie atsargiai apvažiuoja kiekvieną vidury kelio nusmigusią kiaulę, pasignalizuoja prieš serpantinų posūkį ar ir šiaip profilaktiškai, pamojuoja lenkiančiajam - varyk, kelias laisvas. 

Kalnų keliais pirmiausia nusitransportavome į Okatse. Lankytojų centras dar buvo uždarytas, todėl vairuotojas parodė takelį link kanjono - eikit, tipo. Mes ir nuėjom. Takas neseniai sumūrytas, tvarkingas, tik po lietaus labai slidus, todėl mūsų mergaitės su miestietiškais kedukais slidinėjo kaip ant ledo. Atgal už 25 larius siūlėsi pavežti prie kanjono susibūrę taksistai, atsisakėme, bet dabar manau, kad be reikalo, nes atgal čiuožti teko sunkiai į kalną, be to, sugaišome laiko.

Pirmyn link kanjono kelias - žemyn, grįžtant atgal reikės lipti į kalną.

„Kelias į Batumį ilgas, išvažiuoti reikėjo aštuntą ryto“, - pusryčiaujant įspėjo šeimininkas, nepamiršęs pasidomėti, ar gerai išsimiegojau. O taip, miegojau kuo puikiausiai. Pusę vienuoliktos ryto darausi dar vieną puodelį tirpios kavos ir pagaliau rimtai svarstome, ką nuveikti antrą dieną Gruzijoje. Nutarta - Batumis. Už penkiolikos minučių mes jau susiruošusios, šeimininkas iškviečia taksistą („tie gatvėje užsieniečius dažnai apgauna, kaip ir visur“), kuris mersedesu už 5 larius nuveža mus Kutaisio autobusų stotin ir šeimininko prašymu įvertina išsirikiavusių daugybės maršrutkų į Batumį patikimumą. Įsodina. Aukščiausio lygio servisas.

Batumį pasiekėme per standartines pustrečios valandos, per kurias mūsų mėlyna maršrutka įveikė 140 kilometrų šiaip jau vienu iš didesnių vakarų Gruzijos kelių. Nepasakyčiau, kad kelionė pirmyn buvo ypatingai išskirtinė. Sėdėjau toli ir mačiau ne tiek daug, o Gruzijoje sveika nematyti, kaip važiuoji. Viena kita ožka ar kiaulė, karvės, šiaip atsargiai žoliaujančios pakelėje arba atrajojančios sau ramiai vidury kelio. Tik viena, kažkokia išsiblaškiusi, taip staigiai puolė po maršrutkos ratais, kad vairuotojui teko aukoti keliautojų šonus ir sėdynių detales. „Shit“, - pasigirdo iš priekio. Pakeliui kaimuose žmonės kelia ranką, įlipa ir išlipa, palikdami savo larius vairuotojui. Kažin ar kuris prisimena, kaip atrodo tarpmiestinio susisiekimo bilietas. Sako, kad kelias iš Kutaisio į Batumį anksčiau buvo ilgesnis ir bjauresnis, dabar jį patrumpino modernus puskilometrinis tunelis.

Batumyje praleidome keletą valandų. Patiko. Nors birželio viduryje, matyt, dar ne sezonas - žmonių mažai, pliažas pustuštis, dar ir lietūs kasdien, dėl kurių, užuot keliavę į Batumį, kai kurie lietuviai iš oro uosto traukė į rytus. Bet miestas jaukus, sutvarkytas, su gražia promenada, kurią leidžiu sau įžūliai palyginti su Nicos, parku ir naujomis statybomis. Kitoje Juodosios jūros pusėje esantys Bulgarijos kurortai man patiko daug mažiau.


Kai vakare su dukra jau susiruošėme namo į Kutaisį, maršrutkų stovėjimo taške buvo daugybė vežančiųjų į visokius kaimus ir nė vienos mums reikalinga kryptimi. Neprašytą pagalbą tuoj pat pasiūlė toks labai jau nepatikimai atrodantis gruzinas ir nuvedė prie geltono autobusiuko su padangų kroviniu ant stogo ir dar labiau kriminalinio veido vairuotoju.

„Jis važiuoja į Tbilisį“, - patikino.

„Bet mums reikia į Kutaisį.“

„Tai tas pats, visi autobusai į Tbilisį važiuoja pro Kutaisį.“

„Bet iš kur man žinoti, ar jis tikrai važiuoja į Tbilisį - parašyta taigi tik gruziniškai.“

„Ei tu (kreipiasi į vairuotoją), sakiau, užsirašyk ir angliškai arba rusiškai - žmonės gi nesupranta!“

Netrukus įkalbinėjo keturiese ar penkiese. Visi ruošiasi važiuoti ta pačia geltonąja maršrutka su padangų kroviniu ant stogo. Daugiau keleivių nėra. Iki išvažiavimo nutarėme palaukti lauke - gal netyčia atsiras „mažiau kriminalinis“ transportas. Veltui. O mūsų abiejų nuojauta tuo tarpu rėkte rėkia ne. Teko jai nusileisti.  

Už pusvalandžio grįžus į stotį rasta maršrutka buvo ir su anglišku užrašu „Tbilisi“, ir pusamžis vairuotojas atrodė vertas pasitikėjimo, be to, buvo per vėlu gąsdintis. Ok - nutarėme, patogiai įsitaisėme, mandagiai atsisakiusios pasiūlymo sėsti garbiame priekyje prie vairuotojo, ir sumokėjome po 10 larių už įspūdingą kelionę namo. Apie kurią žmonės ir sako - geriau nematyti. Užsimerkti, ir - uch - tegul sau lekia su cigarete rankoje, pypsėdamas ir dvigubai viršydamas greitį priešpriešine eismo juosta. Daugiau mažiau sėkmingai prasilenkdamas su turkiškomis furomis, jau nekalbant apie visokią smulkmę, kuri draugiškai pasitraukia į šalikelę.

Grįžus į Kutaisį prasidėjo baisinga liūtis, bet prie „McDonald's“ stovėjęs taksistas nepasinaudojo proga pasipinigauti ir sąžiningai paėmė tuos pačius 5 larius už kelionę į viešbutį, kurio tarpduryje jau laukė šeimininkas su gera žinia, kad viešbutyje apsistojo dar du lietuviai. Kokia sėkmė - kitą dieną jie irgi nori keliauti į kanjonus.

Apie visų savo fobijų nugalėjimus Gruzijos kanjonuose bus paskutinis  „gruziniškas“ postas.
Kaip bestumdyčiau birželio kalendorių, savaitės trukmės kelionė į Gruziją jame netilpo, o „Wizzair“ į Kutaisį skraido tik trečiadieniais ir sekmadieniais. Bet ir per tris dienas galima kalnus nuversti bei kojas nuvaikščioti, todėl iki skrydžio likus dešimčiai dienų savo el. pašto dėžutėje jau laikiau bilietus į antrą pagal dydį Gruzijos miestą, kurio vardas man iki šiol siejosi tik su „Torpedo“ futbolo komanda, o pagooglinusi sužinojau, kad tai vienas iš seniausių pasaulio miestų, senosios Kolchidės sostinė, kur atplaukė Jasonas su Argonautais ieškoti Aukso vilnos bei patyrė visokių nuotykių. Ir kad tai autentiškas gruziniškas miestas, besiskiriantis nuo kosmopolitiško pačiustyto Tbilisio, ir jam verta skirti kiek daugiau dėmesio nei kaip stotelei į Batumį. Kitų dviejų dienų planas turėjo rastis spontaniškai vietoje.


Iš šimtų skrydžių man tai buvo pirmasis su vengrų „Wizzair“. Viskas buvo labai sklandu, įskaitant skambutį angliškais tarifais į klientų aptarnavimo centrą, daug vietos, palyginti su mano nemylima Small Planet, ir maloni lietuviakalbė įgula. Tik skrydžio laikas bedieviškai ankstyvas. Trečią nakties pasiklydęs taksi jau laukė kaimyninio namo kieme, o prieš devynias ryto Lietuvos laiku turistai santūriai džiūgavo matydami, kaip Gruzijos pasieniečiai kiekvienam įteikia po 0,375 l buteliuką saperavi, kurių atvaizdai tuoj pat keliavo į Feisbuką ir Instagramą. Sprendžiant pagal užrašą ant etikėtės, tai dovana nuo Gruzijos vyriausybės.

Aš irgi įkėliau į feisbuką. Beje, labai skanus vynas

Mus turėjo pasitikti viešbučio atsiųsta mašina, bet tą dieną ji „buvo išvažiavusi“, todėl pasitiko pasamdytas žvitrus taksistas vardu Badri, kuris pakeliui „užverbavo“ dar du vaikinukus. Vilioti lietuvių keleivius šiaip jam nesisekė, nes paslaugas sumanusis Badri su smulkaus italų mafijozo veido išraiška bandė parduoti po 15 ar daugiau larių už žmogų, o mūsų lengvai neapgausi. Už kelionę iš oro uosto į Newport gatvę Badri sumokėjome su viešbučiu sutartus 20 larių, arba beveik 8 eurus.

Nesu buvusi kituose Gruzijos viešbučiuose, todėl negaliu nustatyti jų gerumo lygių pagal gruziniškus standartus, bet mūsiškis „Rero“ kiek skyrėsi nuo to, kur iki šiol yra tekę nakvoti, išskyrus palapinę Jordanijos Wadi Rum dykumoje. Kadaise tai turėjo būti valgykla ar parduotuvėlė vitrininiais langais, privatizuota ir dabar mums pasiūliusi dvivietį kambarį už 210 larių trims naktims be kondicionieriaus, bet su atviru langu ir ryžu šuniuku, kurio periodiškas "au au" po langais tapo neatskiriama ir įkyria kelionės dalimi. Dar už lango raudonavo puikios vyšnios, bet tinklelis nuo vabzdžių labai trukdė šituo klausimu. Kaip už 82 eurus trims naktims, ir dar su pusryčiais, gana padoru. Turų operatorių atstojo šarmingas ir stotingas viešbučio šeimininkas, kuriam skambtelėjus už 2 minučių prisistato koks nori taksistas. Su šeimininku iškart išsiaiškinome, kad kortele mokėti neišeis, nes "bankas remontuojamas" ar kažkas tokio. Gruzijoje kortele mokėjau vieną kartą, trečios dienos pabaigoje pirkdama lauktuvių vynus Kutaisio supermarkete.

Viešbučio šeimininkas pietums rekomendavo „Destino“ kavinę kaimynystėje. Jos interjeras priminė Vilniaus kavines pirmaisiais nepriklausomybės metais, su violetinėmis staltiesėmis, stiklais ant stalų, idant tas staltieses kuo ilgiau išlaikytų švarias, ir užmušamai trankia muzika. Gruzijoje chinkalius verda mažiausiai po 10, mums pagal pageidavimą išvirė penkis su veršiena ir penkis su aviena. Dar buvo gruziniškas alus, padavėjo klausimas, ar kartais nesu gyvenusi Rusijoje, ir pastaba, kad turiu labai gražią dukterį. 10 puikių chinkalių su alumi, kola, kava, salotomis, kurių šiaip jau neužsisakėme (bet tebūnie, buvo labai skanios) ir įskaičiuotu 10 proc. aptarnavimo mokesčiu kainavo 20 larių.

Po to išėjome ieškoti Bagrati katedros, kuri buvo mano pagrindinis norėtas aplankyti objektas pačiame Kutaisyje. Vienuoliktajame amžiuje pastatyta katedra laikoma gruziniškos viduramžių architektūros šedevru ir yra vienas iš miesto bei visos Gruzijos simbolių. Bagrati todėl, kad pastatyta karaliaus Bagrat III valdymo laikotarpiu. 1692 metais katedrą stipriai nuniokojo osmanų kariuomenė, sugriovė kupolą ir lubas. Išsaugojimo ir restauracijos darbai prasidėjo tik 1952 metais, 1994 metais Bagrati katedrą kartu su Gelati vienuolynu kaip vientisą objektas UNESCO įtraukė į pasaulinio paveldo sąrašą ir priešinosi jos atstatymui, tačiau Gruzija UNESCO nuomonės nepaisė. Mano galva, visai be reikalo.

Bagrati katedra ant kalvos puikiai matoma iš miesto centro, bet link jos teko paklaidžioti. Pakeliui apžiūrėjome miesto centrą, vėl susitikome taksistą Badrį, kuris siūlėsi pavežti, bet mums nereikia, kai labai paprasta, pasivaikščiojome puikiais Rioni krantais ir klaidžiomis gatvelėmis, kol sutiktas kelio darbininkas pagaliau patvirtino, kad einame teisingu serpantinų keliu.





Bagrati katedra


Senovės katedroje reikia paieškoti

Miesto parke

Gražiausias iš mano kada nors matytų fontanų

Kai pirmoji diena Kutaisyje atėjo į vakarą ir nuovargis bei prieš tai nemiegota naktis jau visai lenkė į patalus, už lango vėl pasigirdo pratisas „au au auuuu“.

Ir tada man trūko kantrybė. Dvyliktą nakties išėjau ieškoti teisybės, drauge dar prisiminusi, kad kambaryje nėra žadėto plaukų džiovintuvo. Šeimininkas su draugais kiek nustebo dėl netikėto lietuviško aršumo, bet feną į kambarį atsinešiau dėžutėje, o šuniukas buvo įkalbėtas patylėti bent jau kol užmigsiu. Miegojau kaip kūdikis, kitą dieną galbūt laukė ilga kelionė į Batumį, bet prieš ją pirmiausia pro langą padariau savo skardžiabalsio draugo nuotrauką.