Vieną dieną pasiėmiau pirštines ir vaikščiodama padariau nedidelį lankstą link Plikakalnio atodangos. Ji yra Lazdynuose, pačiame Karoliniškių kraštovaizdžio draustinio pakraštyje. Nuojauta sakė ir neapgavo, kad tokiame besamaniame miške bus daug dilgynių, kurių norėjau pasirinkti salotoms. Šiaip tokių miškų pakęsti negaliu, bet šitas ypatingas dėl savo raiškių erozinių raguvynų ir saugomų retų augalų.

Už Sausio 13-osios mokyklos stadiono išsiskiria du iš penkių draustinio pažintinių takų: Miško pakraščio takas į kairę gilumon, o trumputis Plikakalnio takas link atodangos apžvalgos aikštelės. Upės slėnio takas prasideda kiek toliau, netoli nuo skardžio. Dar draustinyje yra Raguvų dugno ir Kalvų keterų takai, jie kitoje Karoliniškių pusėje, link Žvėryno. Takų pavadinimų sugalvotojams pagiriamasis žodis.

Prieš porą metų Lietuvoje buvo vykdomi atodangų tvarkymo darbai, kurių pėdsakai Plikakalnyje (net nustebau) dar iki galo nesunaikinti. Yra ir aikštelė, ir nuorodos, ir net dviračių stovai, tik į informacinį stendą žiūrėti neverta, nes stendai Lietuvoj yra tiesiog liguistos a la grafitininkų traukos objektas.

Plikakalnio atodanga dydžiu Lietuvoje nusileidžia tik Pūčkorių, o vaizdais į kito kranto rajonus ir Vingio parką gal ir lenkia. Prieš tai buvau čia per savo gimtadienį, bet tai kaip paupiai per tuos tris mėnesius nusispalvino ir prisidengė.


Neris nuo atodangos sausio pabaigoje.



Ir tas pats vingis gegužės pradžioje.