Kai pradėjau vaikščioti į pėsčiųjų žygius su geografe Nijole Balčiūniene, mano žodyne atsirado naujų žodžių, tokių kaip erozinis raguvynas arba šiurpinis žvakidumblis. Kas nežino, tai vandens augalų rūšis, įtraukta į Raudonąją knygą, Lietuvoje jų likę tik prie Balsio ežero, sužinojau žygyje prieš dvejus metus.

Šį kartą žygin labiausiai traukė dėl man visiškai nepažįstamos Riešės upės, todėl sekmadienio popietę vėl lėkiau į žygiuotojų susirinkimo vietą, vėluodama ir strigdama spūstyje ties Santariškėmis, nes virš galvų, palydėtas trijų greitukių, kilo gyvybės sraigtasparnis. Tik mokymai, bet vis tiek šventas reikalas.


Žygio planas buvo maždaug toks: Verkių Riešė - Žaliųjų ežerų poilsiavietė - Balsio ežero pietinis kraštas - ąžuolai - miškas - Mažojo Gulbino pietinis krantas - miškas - pieva - senasis Dvarykščių kaimas - takas palei Riešės upę - status kalnas į kairę - Verkių Riešė.

Ant medžių buvo mėlynai nupaišytų ženklų, bet nesu tikra, ar jais pažymėtas būtent mūsų kelias ir todėl vargu ar pati viena galėčiau maršrutą pakartoti.

Žmonių į žygį susirinko kelios dešimtys, ne vienas ėjo pirmą kartą, todėl lėta vora išsitęsė kokį kilometrą.


Žaliųjų ežerų paplūdimyje jaunimėliai skaniai sau gėriojo po ženklais, kad čia ajajai kaip griežtai draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus. Mes tuo tarpu pasikartojome informaciją apie Žaliųjų ežerų kilmę. Ši ežerų grupė susiformavo prieš 18 tūkstančių metų, ištirpus dideliam ledynui, kurio vanduo išgraužė gilias griovas. Balsio ežeras didžiausias ir giliausias iš visų Žaliųjų, nors jau subrendęs, ir pelkučių atsiradę, o jo ekologinė būklė kasmet prastėja. Pirmiausia dėl poilsiavietės su viešaisiais maitinimais pietinėje pakrantėje ir dėl sodininkų, kurie savo atliekų ir žemdirbystės "gėrį" varo bet kur tik ne į valymo įrenginius, nes juos įsirengti tautiečiai dar nesusigalvoja. Balsys maitinasi tik gruntiniu vandeniu, nė vienas upelis į jį neįteka.


Ąžuolai prie Balsio skaičiuoja ketvirtą ar penktą šimtą metų ir auga kaip tik toje vietoje, kur vandenyje aptinkamas tas retas ir paslaptingas šiurpinis žvakidumblis.

Prie Žaliųjų ežerų taip pat randama plačialapė klumpaitė, Lietuvoje irgi labai reta ir įrašyta į Raudonąją knygą. Dėl jos retumo vis atsiranda deficito mėgėjų, kurie šia labai kukliai atrodančia orchidėjine gėlyte būtinai nori papuošti savo sodą. Bet klumpaitė todėl ir auga prie Žaliųjų ežerų, kad jai reikia kalkingo dirvožemio, kitur ji tiesiog neprigyja. Žmonės, palikite klumpaites ramybėje, soduose ji neaugs. Geriau dar kartą pasigrožėkite vandenyje ištirpusiomis kalkėmis, kurios smaragdiškai nudažo Žaliųjų ežerų vandenis.

Toliau mišku kilome link Mažojo Gulbino. Atkarpoje palei pietinę ežero pakrantę, kur žygiavome, lygiai taip pat būriuojasi iškylautojai ir atitinkamai šiukšlių krūvelės.


Čia auga šiurpinis žvakidumblis


Ąžuolai pirmi mūšin nepuola - sužaliuos vėliau, bet užtikrintai


Kažkoks maršrutas miške-draustinyje yra


Mažasis Gulbinas


Pavasarinis pelėžirnis



Net jam nepatogu dėl tokio kiekio šiukšlių Žaliųjų ežerų draustinyje.


Pakilimas nuo Gulbino buvo nesunkus, o toliau kelias priminė patogų vieškelį. Pakeliui nuo Mažojo Gulbino link senojo Dvarykščių kaimo priėjome pievą, kurią, pasak vadovės Nijolės, prieš kelias dešimtis metų buvo planuota paversti miestiečių sodu. Buvo visko prisodinta, bet dabar vertingesnių vaismedžių ar riešutmedžių nebėra. Pieva viena iš nebedaugelio draustinyje dar nepasidavė miškui, bet kovoti jai nebepadeda nei karvės, nei ožkos.

Gaila, kad senajame Dvarykščių kaime ilgiau nesustojome. Jame dar yra senų jaukių medinių namelių, bet šalia jau statosi viena į kitą panašios neįdomios pilaitės. Nuo kaimo veda labai gražus takas palei Riešės upę.


Pieva, kuri galėjo būti sodas.



"Kalėdinis" namelis senajame Dvarykščių kaime.




Paskutinis žygio etapas į statų statų kalną, kurio viršuje peržengę per šiukšlių krūvas mes vėl išlindome ties Verkių Riešės "Maxima". Maršrutas vienas iš lengvesnių, kaip pasivaikščiojimas, net nelabai įdomu, kiek kilometrų nuėjome.