Prieš "Muziejų naktį" gavau laiškutį su programa ir iš Vinco Krėvės muziejaus, kur su dukra lankėmės metų pradžioje. Perkeliu anuomet užrašytus muziejinius įspūdžius.
 

Dukros kūrybinis projektas gimnazijoje man į naudą. Kol ji vaikšto fiksuoti rašytojų namų, kiemų ir kitokių memorialinių dalykų, aš sekioju iš paskos ir kultūringai leidžiu laisvalaikį. Be reikalo lankytis memorialiniuose muziejuose gi niekad nebūna nei progos, nei minties.

Pirmas nesmagus projekto atradimas, kad Vilniuje memorialinių vietų reikia ieškoti su žiburiu. Ne miestiečiai mūsų klasikai poetai ir rašytojai, dvarelius bei sodybas paliko provincijoje arba vėliau tarpukario Kaune. O vienintelė vieta Vilniuje, kurią ir naktį pažadinta prisiminčiau, yra Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniai muziejai modernistiniame tarpukariu statytame name Tauro g. 10. Beliko surasti laisvą šeštadienį ir atklampoti nevalytais Tauro gatvės šaligatviais šitų objektų fotografuoti.

Antras atradimas kur kas mielesnis - abu muziejai nemokami, nes išlaikomi iš miesto biudžeto. V. Krėvės butas pirmame aukšte, todėl į jį užsukome pirmiausia.

Atėjus reikia paskambinti į duris, kaip ir pridera padoriuose namuose, kurie, be kita ko, turi dvi laiptines - paradinę ir tamsiąją, virtuvei bei tarnams. Duris atrakinusi muziejaus darbuotoja mus iškart "perdavė" jo vadovui Vladui Turčinavičiui. Nežinau, ar čia taip įprasta, kad muziejaus direktorius vedžioja pavienius lankytojus, ar tik mums pasisekė. Vladas Turčinavičius apie Krėvę žino viską ir tą viską norėjo papasakoti bei parodyti mums. Paklausė, ar mano vardas kartais ne Daiva. Koks sutapimas. Visą gyvenimą žinojau, kad mano vardas yra Vydūno kūrinys. Muziejaus edukacinis projektas apie Krėvės orientalistinę kūrybą ir sąsajas su persų bei indų kultūra būtų aiškiai ne pro šalį.


Ir dar iš serijos "ar žinote, kad" - kad šitas 1,6 m ūgio klasikas buvo vienas iš labiausiai išsilavinusių ir veikliausių mūsų rašytojų, filosofijos daktaras, vienas iš Baku universiteto steigėjų, Lietuvos mokslo akademijos steigėjas ir pirmasis prezidentas, kelių universitetų profesorius - įskaitant ir Pensilvanijos, kuriame profesoriavo emigracijoje. Kad 1919 metais buvo Lietuvos konsulas Azerbaidžane ir gelbėjo Azerbaidžano žmones nuo sovietų teroro išduodamas jiems Lietuvos Respublikos vizas, kaip vėliau Sugihara Kaune. Kad iš Azerbaidžano parsivežė gražuolę žmoną Rebeką Karak, pakrikštytą Marija Ona, kuri buvo už jį visa galva aukštesnė (na tas buvo nesudėtinga). Kad 1940 metais, kai teroras atėjo ir į Lietuvą, po sovietų ultimatumo buvo Lietuvos užsienio reikalų ministras marionetinėje vyriausybėje ir vedė derybas su komisaru V. Molotovu. Ir kad šiaip jau Krėvės politinė veikla vertinama nevienareikšmiškai.

Krėvė ir jo dukros, Ona Aldona Krėvaitė bei Loreta Gražina Latonaitė

Iš daiktų, kurie prisimintų patį rašytoją, bute tik šilkinis rankų darbo persiškas kilimas ant sofos, kurį muziejui perdavė tame pačiame name gyvenusių ir jį išsaugojusių Korsakų anūkė Jurga Ivanauskaitė. Krėvei pasitraukus į Vakarus, kurį laiką jo bute gyveno V. Mykolaitis-Putinas, jis nupirko ir kai kuriuos Krėvės baldus. Kai Putinas po Sruogos mirties išsikėlė į anojo butą antrame aukšte, šitame apsigyveno kita šeima. Nepriklausomybės pradžioje nutarus steigti Krėvės muziejų juos nebuvo paprasta iškraustyti, nes savo noru buto Tauro gatvėje niekas nepalieka. Laimė, sovietmečio gyventojai buto nesueuroremontavo. Buvo išsaugotos nišos, kuriose Krėvė laikė savo didžiulę biblioteką, originalūs mediniai langai ir durys, varinės durų rankenos, virtuvės plytelės, polanginis "šaldytuvas" ir t.t.

Muziejuje nusipirkau neseniai išleistą Krėvės emigracijoje parašytą apysaką "Pagunda", o prieš išeinant V. Turčinavičius pakvietė mus pasiklausyti Krėvės balso, įrašyto Amerikoje minint jo septyniasdešimtmetį. Įraše Krėvė gražiai dzūkuodamas liudija apie savo susitikimą su V. Molotovu, kuris apie lietuvių teisę apsispręsti dėl stojimo į sovietų sąjungą atsakė maždaug taip: jeigu Kijevo Rusios kunigaikštis Vladimiras būtų laukęs, kol rusai patys panorės krikštytis, tai būtų užtrukę keletą šimtmečių. Rusai nemėgsta laukti, todėl pakrikštijo žmones prievarta ir bausmėmis, lygiai taip ir lietuvių nuomonės dėl stojimą į sovietiją niekas neklaus. Po šių derybų Krėvė atsistatydino iš marionetinės vyriausybės.


Su vaizdu į nevalytus Tauro gatvės šaligatvius

Vinco Mykolaičio-Putino bute antrame aukšte užtrukome kiek trumpiau, bet tai nereiškia, kad jame mažiau įdomu. Įėjimo principas tas pats: skambutis į duris, įsijungia šviesa, tik kojines avintis jaunas muziejininkas atrakina ir matyt nustemba pamatęs dvi lankytojas, viena iš kurių nori viską fotografuoti, o kita šiaip smalsi ir landi. Putino butas ir atrodo kaip butas,  su baldais, knygomis, smokingu ar tai fraku, radiju, paveikslais, tarp jų L.van Bethoveno portretu. Jis buvo mylimiausias Putino kompozitorius. Iki Putino šiame bute gyveno ir mirė tragiško likimo Balys Sruoga, kuriam taip pat įrengta atminimo lentelė ant namo sienos.



Šiame kambaryje mirė ir buvo pašarvotas Balys Sruoga
Stalą ir kėdes Mykolaitis-Putinas nupirko iš į Vakarus besitraukiančio Krėvės

Sienų spalva bute tokia pat kaip ir rašytojo laikais. Edukacinis kambarys Mykolaičio-Putino muziejuje įrengtas buvusioje virtuvėje, nes kažkur juk reikėjo jį įrengti, o į virtuvę Putinas, matyt, užeidavo nedažnai. Edukaciniame kambaryje kabo du įdomūs Putino portretai. Dailininkas, kuris iki tol niekada nebuvo matęs rašytojo atvaizdo, pirmą portretą nupiešė pagal jo kūrinius, o antrąjį pagal nuotraukas.

Visi lankytojai pastebi, kad įsivaizduojamasis Mykolaitis-Putinas įtartinai panašus į Kristijoną Donelaitį.