Type Keyword and Press Enter to Search
×
Nors vilniškis Kryžiaus kelias yra vienas iš didžiausių Europoje, pirmasis, kurį mačiau ir ėjau, buvo pačioje Jeruzalėje 2012 metais, kelionėje abipus Jordano upės (Šarm-El-Šeichas - Jeruzalė - Betliejus - Nazaretas - Tabha - Kafarnaumas - Džarašas - Amanas - Nebo kalnas - Madaba - Petra - Vadi Rumo dykuma - Šarm-El-Šeichas). 

Pirmoje nakvynėje Egipte iš laimės dėl vasariško karščio nepakroviau fotoaparato, todėl po kelių kadrų Negevo dykumoje teko pereiti prie telefono, nuotraukos kuriame nusėdo porai metų ir buvo ištrauktos tik eilinį kartą keičiant iPhone modelį. Žiūrint į nuotraukų kokybę matyti, kaip per kelerius metus telefonų fotoaparatai padarė neįtikėtiną kokybinį šuolį.

Pranciškonų koplyčia žymi vietą, kur Simonas Kirėnietis padėjo nešti kryžių


Via Dolorosa dabar visiškai turistinė gatvė
VI. Veronikos namai (juos žymi koplyčios sienoje įmūryta kolona
Etiopų vienuolynas. Prie įėjimo į abu vienuolynus yra trečią Kristaus suklupimą žyminti vieta

Kelio pabaigoje, kur buvo nukryžiuotas, palaidotas ir prisikėlė Kristus, stovi Kristaus kapo bazilika. Daugybę kartų prieš tai sugriauta ir vėl atstatyta, pastarąjį kartą 1810 metais. Pagal tvarkaraštį apeigas joje atlieka šešios krikščionių konfesijos - graikų ortodoksai, armėnų ortodoksai, Romos katalikai, Sirijos ortodoksai, koptai bei Etiopijos Bažnyčia. Kaip ir Betliejuje, kuriame lankėmės kitą dieną, nepaisant susitarimų konfesijos arpavydžiai pakonkuruoja. Kad patektume į olą simbolizuojančią koplyčią su akmeniu iš Kristaus kapo (koplyčios viduje, skirtingai nei Prakartėlėje Betliejuje, fotografuoti nevalia, galima liesti akmenį ir trumpai pabūti), teko atstovėti nemažą eilę, ir tai jau visai pavakaryje, kai eilės esą mažesnės.


Įėjimas į koplyčią. Paskutinė tos dienos nuotrauka
rečio ir paskutinio Kristaus suklupimo vieta yra ne Via Dolorosa gatvėje, bet truputį šone, prie įėjimo į Etiopų ir Koptų vienuolynus (Coptic Church). Iki 1959 m. skilimo tai buvo vienas bendras ortodoksų vienuolynas, tačiau koptai išstūmė etiopus iš bažnyčios. Etiopų vienuoliai persikėlė ant jos stogo,  ten įsirengė sau celes ir gyvena jose iki šiol. Prie Koptų vienuolyno yra Kristaus trečiąjį suklupimą menantis romėnų kolonos fragmentas. Iki XVI amžiaus ši kolona buvo prie įėjimo į Kristaus kapo baziliką.
Kristaus kapo bazilika (Church of the Holy Sepulchre) – švenčiausia krikščionims vieta. Ji stovi toje vietoje, kurioje pagal šventuosius raštus buvo nukryžiuotas, palaidotas ir po trijų dienų prisikėlė Jėzus Kristus. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 335 metais. Daugybę kartų ji buvo nugriaunama bei perstatinėjama. Dabartinė bazilika atstatyta 1810 m. Joje apeigas atlieka net šešių konfesijų aukštieji dvasininkai.
Golgota – kalnas, ant kurio viršūnės buvo nukryžiuotas Kristus. Prie čia esančio altoriaus klaupiasi šimtai turistų ir maldininkų. Tai vieta, kur tvyro ypatinga energetika. Paliesti ranka vietą, kur stovėjo kryžius su nukryžiuotu Išganytoju galima viršutinėje bažnyčioje, į kurią patenkama iš Kristaus prisikėlimo bazilikos, iškart prie įėjimo pasukus dešinėn ir užlipus aukštyn siaurais stačiais laiptais.
Paskutinio patepimo akmuo – čia pirmiausia buvo paguldytas Kristaus kūnas, iškart nuėmus nuo kryžiaus, pateptas kvapiaisiais aliejais ir suvyniotas į drobulę. Kažkada šis akmuo stovėjo gamtinėje oloje, tačiau per šimtmečius vietovė pasikeitė neatpažįstamai. Prie to nemažai prisidėjo į piligrimines keliones atvykę maldininkai, kurių kiekvienas norėjo pasiimti ir kaip relikviją su savimi išsinešti dalelę šventosios vietos. Galutinai ola buvo suardyta 1009 metais kalifo Al-Chakimo įsakymu. Dabar toje vietoje, esančioje po Kristaus kapo bazilikos stogu, yra marmurinė koplyčia Kuvuklija, prie kurios rikiuojasi eilė, norinčių patekti vidun. Beveik pusę viduje esančios erdvės užima akmuo, todėl vienu metu viduje gali būti tik 3-4 žmonės.
- See more at: http://www.urkistravel.lt/skaitalai/kelione-izraelis-jeruzale-kryziaus-kelias-ka-pamatyti/#sthash.Q5rNpsVR.dpuf
Pirmiausia buvo draugės užuomina, kad ji buvo ekskursijoje Bernardinų bažnyčioje ir nuo viršaus atsivėrė vaizdai Šv. Onos bažnyčios lygmenyje. Tai buvo rugsėjį, bet registraciją į ekskursijas pavieniams žmonėms radau tik šių metų pradžioje. Iškart registravausi tolimam gegužiui su mintim, kad gegužį 14 val. jau tikrai bus šviesu, o vasarį visai nebūtinai.

Ekskursija nemokama, prašoma aukos. Ilgojo maršruto ekskursija trunka apie valandą, jos pradžia kieme prie informacijos centro. Ir kiek anksčiau atėjus laukti neprailgsta, kai tiek vestuvių.

Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčios sudaro įspūdingą ir drauge keistą gotikinį ansamblį, dėl kurio ne tik mano pirmas klausimas buvo, o kam reikėjo dvi bažnyčias sustatyti taip kampu vieną prie kitos, ne fotosesijai juk? Todėl, kad Šv. Ona yra tiesiog bažnyčia (na, ne visai tiesiog - nepaisant to, kad Napoleonas visai neplanavo jos nešti Paryžiun ant delno ir rekvizavo bažnyčią tai amunicijai, tai karo belaisviams laikyti, o jo kareiviai kaip barbarai naikino bažnyčios vidaus medinį inventorių, vis tiek tai vienas gražiausių dalykų Vilniuje, neseniai Šv. Onos bažnyčia paminėta tarp gražiausių plytinių pastatų pasaulyje), tuo tarpu kresna, masyvi Bernardinų gotika turėjo atlikti dar ir gynybinę funkciją, apie ką byloja vietomis net 2 metrų storio sienos ir šaudymo angos.

Kaip ir daugelis Vilniaus bažnyčių, Bernardinai kartu su miestu daug kartų degė ir buvo atstatomi. Frontonas, pavyzdžiui, atstatytas renesansinis. 1864 metais už vienuolių įsitraukimą į sukilimą vienuolynas buvo uždarytas, o 1949 metais jau kitos imperinės okupantų valdžios įsakymu uždaryta ir pati bažnyčia, iki pat 1994-ųjų, kai į ją sugrįžo broliai pranciškonai. Šios ekskursijos metu išsišifravau sau raides OFM - lot. Ordo fratum minorum - Mažesniųjų brolių ordinas. Vėliau atradau įdomų straipsnį Rūta Janonienė: Bernardinų bažnyčia tapo įprasta ir kartu labai traukiančia paslaptimi, kurį naudinga paskaityti ir planuojant eiti į ekskursiją, ir šiaip savišvietos tikslais.

Šv. Ona stebuklingu būdu išsaugojo savo ažūrus, o Bernardinams ne taip pasisekė, todėl jos frontonas yra renesansinis, bet užtat, pasak gidės, Nukryžiuotojo freską, iki kurios lygmens mes vėliau ir užlipome, tapė pats Jonas Kristupas Glaubicas.

Bažnyčios vidų puošia palaipsniui atidengiamos XVI a. sukurtos gotikinės freskos, apie kurių restauraciją įdomiai rašoma anksčiau mano minėtame straipsnyje ir kurių piešinius bei simbolius galima skaityti kaip pranciškonų ordino misiją ir istoriją.



Bažnyčioje yra vienuolika medinių vėlyvojo baroko stiliaus altorių ir du vertingi marmuriniai antkapiai. Įėjus dešinėje barokinis didiko Petro Veselovskio, kuris garsėjo didele jėga ir per medžioklę išgelbėjo paties Žygimanto Augusto gyvybę, nes nukovė puolantį stumbrą, ir kairėje - renesansinis Stanislovo Radvilos Pamaldžiojo (arba Dievobaimingojo), kuris buvo išauklėtas kalvinizmo dvasia, kaip ir dauguma Radvilų iš Olykos-Nesvyžiaus šakos, bet perėjo į katalikybę ir tapo aktyviu jos propaguotoju.


Toliau ekskursija tęsėsi vietose, kurios paprastam mirtingajam iš gatvės šiaip neprieinamos - kiemelyje, vienuolyno koridoriuje, presbiterijoje - vienuolių chore, požemiuose ir bažnyčios palėpėje.


Gotikinė presbiterija yra seniausia Bernardinų bažnyčios dalis. Apskritai geras jausmas atsidurti anapus savo mylimiausios bažnyčios altoriaus.
 

Būtent presbiterijoje, už didžiojo altoriaus, yra tikroji vargonų vieta. Tai nebūdinga Lietuvos parapinėms bažnyčioms, kur vargonai būna virš pagrindinių durų kartu su choru. Bet Vilniaus Bernardinų bažnyčioje vienuolių choro vieta buvo už didžiojo altoriaus, o balkonas, kur jie dabar stovi, buvo skirtas bernardinėms vienuolėms, kurios gyveno netoliese ir iš savo vienuolyno ateidavo į pamaldas. Vargonai perkelti tik XIX a., po to kai vienuolynas buvo uždarytas, o bažnyčia perduota pasauliečiams kunigams.

Iš presbiterijos nusileidome į požemius, kuriuose anksčiau buvo laidojami vienuoliai ir ne vienuoliai. Daugelis palaidotųjų vėliau buvo perlaidoti Bernardinų kapinese. Brolių pranciškonų laidojimo būdas buvo ypatingai kuklus ir savotiškas, gidė ekskursijos metu vaizdžiai papasakoja, todėl nesinori užbėgti jai už akių.


Pakilę iš požemių į presbiteriją iškart kilome į bažnyčios palėpę. Lipome ankštais, siaurais laiptais, siauresniais laiptais, matyt, esu lipusi tik Mostaro Koski Mehmed Pasa mečetės minarete Bosnijoje. Retuose langeliuose pasimato siauras vaizdas į bažnyčią, bet nepatogu stabtelėti ilgiau pasižvalgyti, kai grupė mina ant kulnų.


Pavaikštome, apžiūrime Bernardinų ansamblio maketą, išklausome instrukciją, kaip nusileisti į apačią, kad neliktume užrakinti bažnyčioje (pasirodo, yra buvę likusių, dėl visa ko pasitikrinu, ar turiu Raimondos telefoną), ir pagaliau vienos moters kantrybė neišlaikė - „O tai kur tie apvalūs langeliai?!“

Tai jeigu pažiūrėtume į bažnyčios palėpės nuotrauką, tie apvalūs langeliai (arba angos) yra pačiame gale, kiek palypėjus mediniais laiptukais.


Kad būtų įdomiau ir patogiau, nusileidimas vyksta kitu keliu ir kitoje bažnyčios pusėje, link pagrindinio įėjimo, pro balkoną, kuris senovėje buvo skirtas vienuolėms bernardinėms, t.y. po dabartiniais vargonais. Toks wow jausmas stovint virš bažnyčios.


Į ekskursijas galima užsiregistruoti čia: http://www.bernardinuansamblis.lt/lt/ . Labai rekomenduoju, ir ne tik dėl vaizdų.
Vilniaus universiteto Botanikos sodas Kairėnuose organizuoja nedideles edukacines ekskursijas apie savo augalų kolekcijas. Tiesa, ekskursijų laikas skirtas ne visai dirbantiems žmonėms, tuo galima paaiškinti ir kuklų į nemokamą ekskursiją „Kai žydi alyvos“ atėjusių ponių skaičių. Iš 10 tik dviese buvome ne garbaus ir labai garbaus amžiaus.

Alyvų kolekcija, vadinama alyvų kalnu, VU botanikos sode įkurta 2002 metais. Šiuo metu botanikos sode auga apie 150 pavadinimų alyvų. Europą alyvos pasiekė šešioliktame-septynioliktame amžiuose, savaime jos auga Pietryčių, Centrinėje ir Pietų Europoje bei Rytų Azijoje. Labiausia dekoratyvios Syringa vulgaris - paprastosios alyvos. Dauguma veislių kilo būtent iš jos. Pirmieji alyvų selekcininkai buvo prancūzai tėvas ir sūnus Victoras ir Emilis Lemoine'ai, kurie nuo 1878 iki 1950 metų išvedė daugiau kaip 200 veislių, dauguma jų pateko į pasaulinį aukso fondą. Nuostabių jų išvestų alyvų yra ir Kairėnuose.

Taip pat čia daug Sovietų Sąjungoje išvestų alyvų. Kai kurių pavadinimai labiau tiktų kombainams ar partiniams būreliams. Nenustebkite radę alyvas „Znamia Lenina“, „Sorok Let Komsomola“ arba „Ogni Donbasa“. Pastarosios, beje, buvo vienos iš grupės favoričių pagal grožį kartu su „Krasavitsa Moskvy“.

Man labiausiai patiko kraštovaizdžio architekto „Edouard Andre“ vardu pavadinta veislė ir „Katherine Hawemeyer“ alyvos, kurių pavadinimo kilmės dar neišsiaiškinau.

Keletas vaizdų su veislių pavadinimais. Pirmoji, „Palibin“, auga ne alyvų kalne, o šalia informacijos centro. Tai vėlyva veislė, todėl dar nebuvo pražydusi.

„Palibin“
Alyvų kolekcija Kairėnuose
„Ogni Donbasa“
„Buffon“
„Krasavitsa Moskvy“
„Mme. Lemoine“ - skirta žmonai, nuostabios baltos alyvos
„Primrose“
„Violetta“ 
„Sorok let komsomola“
„Chmurka“ 
„Znamia Lenina“
„Edouard Endre“, mano favoritės
Labai vyriškos „Dwight D. Eisenhower“
„Valentina Grizodubova“
„Katherine Hawemeyer“
Dvispalvės latviškos „Gaistošais Sapnis“

Informaciją apie būsimus renginius labai verta sekti pagrindiniame Botanikos sodo puslapyje http://www.botanikos-sodas.vu.lt/lt/sveiki-atvyke arba Facebook.