Praėjusį sekmadienį rinkausi tarp "Open House Vilnius" renginių ir žygio su Vilniaus keliautojų klubu. Man visada įdomiau miestas, bet po geros šeštadienio talkos su kaimynais ir grėbliu rankose norėjosi daugau fizinio krūvio ir gryno oro. Sapieginės kalvose gamta nelengva, todėl beveik dešimt nužygiuotų kilometrų buvo geras sezono startas ir kompensacija už Kęstutėnų žygį, kuriame nepavyko sudalyvauti.

Oficialiojo Sapieginės pažintinio tako ilgis - 5,25 kilometro. Žygį pradėjome ir baigėme prie Laidojimo namų Olandų g.

Žygio vadovas Marius pradžioje šiek tiek papasakojo apie starto vietą ir Olandų gatvės pavadinimo kilmės versijas. Pagal vieną iš jų pavadinimas kilęs nuo kažkur čia buvusio olandiško malūno, pagal kitą - iš prastai išversto lenkiško žodžio "holendernia", kurio reikšmės dar neįkirtau, bet jis lyg ir susijęs su gyvulininkyste. Palei Olandų gatvę esančios kalvos vadintos Pacų kalvomis. Vieno iš Pacų, Mykolo Kazimiero, lėšomis pastatyta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurioje jis savo vardą įamžino liepęs kūną po mirties palaidoti rūsyje po bažnyčios slenksčiu ir dar antkapyje manieringai užrašyti, kad čia guli nusidėjėlis, o ant fasado įamžinti giminės vardą iš toli matomame daugiaprasmiame Regina Pacis funda nos in pace.

Laikydamiesi kairės netrukus leidomės į kalvas. Iš pradžių dar buvo matyti miestas, paskui tik prabangių privačių namų stogai, o galiausiai jau tik miškas, mėlynuojantis žibutėmis, labai daug žibučių, ir baltuojantis kiškio kopūstų žiedais. Vadovas diktavo spartų žygio tempą, todėl fotografuoti įgudau judesyje.





Pirmasis žmogaus rankų sukurtas objektas mūsų kelyje buvo Sapieginės kalnų slidinėjimo trasa. Nuo jos viršūnės leidomės palei keltuvą, kuris balandžio pabaigoje sustojęs vasaros poilsio.





Gretimais Šilo gatvės gynybiniai įtvirtinimai, pastatyti Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą gintis nuo rusų, bet niekad nepanaudoti pagal paskirtį. Per karą bunkeriai buvo naudojami kaip amunicijos sandėliai, vėliau šiaip sandėliai. Netoli požemių likęs akmenimis grįstas kelias.

Kaip ir Panerių tunelis, Antakalnio bunkeriuose dabar šikšnosparnių karalija. Žiemoti liekantiems šikšnosparniams reikalinga vieta, kur yra teigiama temperatūra, atitinkamas drėgnumas, nėra skersvėjo, taigi bunkeriai jiems idealus žiemos miegamasis. Antakalnyje žiemoja 7 rūšys šikšnosparnių, iš jų viena rūšis, europinis plačiaausis, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir įtrauktas į Europos Sąjungos buveinių direktyvos saugomų rūšių sąrašą, todėl Šilo gatvės bunkeriai paskelbti Europos saugomų teritorijų ekologinio tinklo NATURA 2000 dalimi. Žiemojančių šikšnosparnių negalima liesti, nes tuo metu jo visi gyvybiniai procesai sulėtėja, nukrinta temperatūra, o sušildytas vargšas šikšnosparnis nubunda ir naudoja negausias savo riebalų atsargas.




Vieni vartai buvo atrakinti, bet viduje visiškai tamsu, be šviesos nelįstų net didžiausias avantiūristas. Kol prisiminiau, kad telefone turiu žibintuvėlį, grupė jau kilo iš poilsio. Bet su blykste padariau kelias nuotraukas, iš kurių galima susidaryti įspūdį.




Tykiai sau tikėjausi dar kurį laiką lengvai pažingsniuoti tuo senu akmeniniu keliu, bet kurgi ne - vadovas nukreipė grupę dešinėn į Sapieginės erozinį atragį. Takas pažymėtas raudonomis rodyklėmis, todėl pasiklysti galima nebent labai norint, bet vis daugėjo ant kelio užvirtusių medžių, o virš galvų romantiškai vienas po kito kilo ir leidosi lėktuvai.



Kai pagaliau trumpam išėjome į šviesą, vadinamą Saulės slėniu, ir pasirodė baltais žiedais nusnigtų medžių, atsigavo ir virtuolių išvargintos kojos, ir širdis.


Bet netrukus kitoje Šilo gatvės pusėje vėl įžengėme į tamsų mišką, tiksliau - niaurias, tamsias ir keisčiausias iš mano matytų kapines. Vienas kitas pavienis kapelis su stačiatikių kryžiais, kai kur miške dega žvakelės ar padėta plastmasinių gėlių, bet dauguma kauburėlių sunkiai atskiriami nuo samanų kupstų, ant tarp jų lyg niekur nieko vaikšto sau žmonės, šunis vedžiojasi. Fotografuoti net ranka nekilo. Grįžusi namo panaršiau. Pasirodo, tai nebeveikiančios Našlaičių kapinės tarp Šilo gatvės ir Antakalnio karių kapų. Jose nuo XIX a. vidurio laidojo ne tik katalikus karius, bet ir mirusius kalėjimuose, ligoninėje, miesto elgetas, neturtingus aplinkinių kaimų gyventojus, buvusius Trinitorių bažnyčios parapijiečius. Našlaičių kapinės niekada nebuvo aptvertos, jose laidota be jokios tvarkos, be paminklų. 1946 m. Antakalnio kapinės atsitvėrė tvora, o šitos taip ir liko. Seniai bemačiau ką liūdnesnio.


Toliau žygiavome palei ilgą Antakalnio kapinių tvorą


Šiukšlynas Rūtos gatvėje


Fotografuojame karvę, kuri ant stogo.

Baigdami kelionę, aplankėme paminklą atminti žydus, kurie nuo 1830 m. iki 1940 m. buvo palaidoti kapinėse Olandų gatvėje. Paminklas pastatytas iš likusių antkapių, atstatyta dalis įėjimo vartų.


Užupio senosiose žydų kapinėse iš viso buvo palaidota apie 70 tūkst. žmonių. 1968 m. per jas prasiėjo buldozeriu. Kai kurių žymių žmonių, kaip antai rašytojo ir istoriko Šmuelio Josefo Fino, gydytojo, mokslininko, daktaro Aiskaudos prototipo Cemacho Šabado, žydų išminčiaus Gaono, palaikai buvo perlaidoti Sudervės žydų kapinese Viršuliškėse. Žydų kapinių paminkliniai antkapiai panaudoti mūrijant laiptus į Tauro kalną, Nacionalinę biblioteką ir net Lazdynų rajono atramines sieneles. Daugiau galima pasiskaityti Kultūros vertybių registro puslapyje.

Vadovas Marius buvo pradžioje užsiminęs, kad jeigu "gerai" žygiuosime, galbūt spėsime aplankyti mažai žinomas senąsias Saulės kapines. Labai norėjau, bet nespėjome. Tiesą pasakius, po pustrečios valandos žygio vargiai beturėjau jėgų ir noro net dilgėlių salotoms pasiskinti, nors kai kurios moterys sugebėjo. Ai, tegul sau auga.