Į Taliną važiuoju lyg susitikti su savo pirmąja meile, išūžiau draugėms ausis. Kaip bebūtų, šitame mieste pragyvenau pusketvirtų jaunystės metų, čia gimė dukra. Ir negaliu atsakyti, kodėl į Taliną po to net septyniolika metų negrįžau.

Pavasaris sumažino apsukas, lietus "Ecolines" autobusą merkė visą kelią. Liūdnu oru dar liūdniau atrodė didžiuliai tušti pasienio punktai ties Saločiais-Grenstale ir Ainažiais-Ikla, gyvi paminklai dešimtajam sienų statymo dešimtmečiui. Grįžtant į Lietuvą Latvijos migracijos tarnyba sustabdė autobusą ir patikrino pasus, vis šiokia tokia atrakcija. Estija pasitiko sniegu ir dar pilkomis pakelėmis.

Naiviai maniau, kad Taline man neprireiks žemėlapio, bet sutrikau vos išlipusi iš autobuso. Be "Google Maps" nesugebėjau rasti kelio į Roosikrantsi gatvę. Ir dar tas niūrus stoties rajonas. Nuoširdžiai pavydėjau pirmą kartą į Taliną atvažiuojantiems turistams. Pernelyg gerai kadaise jį pažinojau ir abu mes pernelyg pasikeitėme, kad vėl jausčiausi kaip namie. Keista išėjo kelionė, daugiau po prisiminimus nei vietas.

Po trumpos diskusijos nutarėme vakarieniauti ne viešbutyje. Kadaise labai mylėjau "Kloostri Ait" buvusiame dominikonų vienuolyne, garsėjusį bohemiška aplinka. Kiek karšto vyno jame išgerta, kiek dūmo sutraukta. Žinojau, kad pavėlavau, nes užpernai senasis "Kloostri Ait" užsidarė, o dabartinė kavinė vadinasi yra nebe ta. Kelis kartus praeidama žvalgiausi pro langus, bet durų neatidariau. Tegul lieka gražus prisiminimas.

Užtat teberadau seną gerą Controvento, kurio espresso būdavo tikras išsigelbėjimas nestiprios ir neskanios skandinaviškos kavos Taline laikais. "Controvento" nepigu kaip ir visur Talino senamiestyje, bet restoranas įsikūręs labai fotogeniškoje gatvėje Katariina käik (Kotrynos pasaže) tarp Vene ir Müürivahe. Čia labiau nei kur kitur Taline jaučiasi viduramžių dvasia. 


Kitą rytą vėjas privertė pirmiausia pasivaikščioti po parduotuves, bet nei "Stockmanne", nei "Kaubamajoje" kepurių neradome, mat pavasaris, ir užsukti į "McDonalds", kurį radau toje pačioje vietoje prie Viru vartų, pakeliui į Lietuvos ambasadą. Mano albumo nuotraukose ambasada ryškiai žalia, dabar spalvą nusakyti keblu, bet pastatas vis tiek gražiausias visoje Uus gatvėje. Uus reiškia "naujoji", tai buvo pirmoji gatvė už senosios miesto sienos. Manoma, kad namo pamatai išlieti gerokai anksčiau nei 1751 metais, kurie užrašyti ant portalo, greičiausiai dar XVII amžiaus antrojoje pusėje. Čia yra buvę Didžiosios gildijos seniūno namai ir jam priklausios rūšyklos kontora, vėliau ilgai veikė mokykla. Namas stipriai nukentėjo per sovietų bombardavimą 1944 m., 1990-aisiais jame atlikti rimti restauravimo darbai, keletą metų veikė Medžiotojų draugija, o nuo 1995 metų dirba mūsų diplomatai. Ambasados atidarymą 1995 metų rugsėjį, dalyvaujant visų trijų Baltijos šalių prezidentams, teko garbė ir malonumas matyti savo akimis.


Jeigu Taline praeivių paklaustumėte, kur yra katalikų Šv. Petro ir Povilo katedra, tai vargu ar parodytų, gal net suabejotų, ar Taline tokia yra. Ji netoli nuo ambasados, pasislėpusi kiemelyje prie dominikonų vienuolyno Vene gatvėje. Katedroje 1993 m. lankėsi popiežius Jonas Paulius II, o po penkerių metų joje krikštijome dukrą. Tokie istoriniai ir asmeniniai akcentai. Pasisekė ateiti besibaigiant pamaldoms, galėjome ne tik jaukiai pabūti viduje, bet ir išgirsti išeinanančius vietos bendruomenės lietuvius.

Šv. Olafo (Oleviste) bažnyčia matoma iš visur kaip koks televizijos bokštas. Mėgstu šitą milžinę, nors ji ir netelpa į kadrą. Turistams rašoma, kad tarp šešioliktojo ir septynioliktojo šimtmečių tai buvo aukščiausias statinys pasaulyje, bet mokslininkai pasauliniais rekordais linkę abejoti. Galingas bažnyčios bokštas visada traukė žaibus, todėl net tris kartus, 1625, 1820 ir 1931 metais, Oleviste stipriai degė. 

Netoliese Didieji jūros vartai, kuriuos patikimai saugo stipriausia miesto sienos įtvirtinimų grandis vardu Storoji Margareta. Neaišku, kodėl jis yra Margareta, bet galingas stotas turėjo daryti įspūdį į Talino uostą įplaukdavusiems laivams. Bokštui yra tekę būti ir ginklų sandėliu, ir kalėjimu, dabar jame veikia Jūrų muziejus, bet siūlau žengti dar kelis žingsnius už miesto sienos link uosto ir aplankyti memorialą "Broken line", pastatytą atminimui 852 žmonių, kurie 1994-ųjų rugsėjo 27 dieną 19:15 vietos laiku keltu "Estonia" išplaukė iš Talino uosto ir jau niekada nebeišlipo į žemę. 


Pikk gatve užsukdamos į seniausią iš mieste veikiančių Maiasmokk kavinę, ji priešais Rusijos ambasadą, nužingsniavome į Toompea. Nufotografuoti aukštutinį miestą iš žemutinio taip, kad kadre nedominuotų Aleksandro Nevskio katedra, sudėtinga. Nikolajus II įteikė tikrą "dovanėlę" Talinui, patupdydamas kaip tortą pačioje miesto širdyje, ką jau ten mūsų Žaliojo tilto skulptūros. Vėliau priešais ją prie ilgojo Hermano buvo prišlieti ir dabartiniai Estijos parlamento Riigikogu rūmai.

 
Toompea įrengtos kelios apžvalgos aikštelės, iš kurių galima pasižvalgyti į senamiestį ir mažiau paradinę geležinkelio stotį. Galbūt pasiseks ir nusileis keli kirai, gražiai ir kantriai pozuojantys turistams. Tik senasis Tomas skęsta tarp naujų dangoraižių, tarp kurių net senieji Viru ir  Olümpia atrodo kuklūs senoliai. 


 
Dukra antruoju gavo Šiaurės šalių globėjos šventosios Brigitos vardą, todėl būtinai norėjo apsilankyti "savo" vienuolyne. Didžiausias Livonijos žemių vienuolynas Piritoje gyvavo nuo 1407 iki 1577-ųjų, kai jį sudegino Ivano Rūsčiojo kariuomenė. Kitokią žlugimo versiją pasakoja kultinis sovietinių laikų estų romantinis nuotykių filmas "Paskutinė relikvija" ("Viimne reliikvia"). Mielą meilės istoriją su istorinėmis falsfikacijomis suvaidino gražūs aktoriai Aleksandras Goloborodko ir Ingrida Andrina. 


Pirita nelabai toli ir būtų galima nueiti pėsčiomis, bet net nebandžiau įkalbinėti. Iš "Viru Keskus" požeminio terminalo autobusu patogiai nuvažiavome kelias stoteles. Pasibeldėme į užrakintus vienuolyno vartus, pavaikščiojome aplinkui ir pafotografavome pro tvoros skylę. Nesvarbu, kas rašoma lentelėje prie įėjimo.



Dar nužingsniavome į pajūrį link 1980 metų Maskvos olimpiadai pastatyto olimpinio centro. Krantinė gerokai apleista ir nušiurusi, bet selfiams ok.


Po nuotrauką į "Instagramą", puodelis kavos iš "R-Kiosk", ir nebesugalvojome nieko gudresnio kaip tik važiuoti atgal pakeliui skaičiuojant, kurioje stotelėje geriau išlipti, Dainų aikštės ar Jaano Poska, nes Rusalka kaip sykis kažkur per vidurį.

Amando Amundseno sukurtas juodas angelas nuo 1902 metų stovi prie Kardriorgo rūmų promenados, kryžiumi rodydamas į vietą Baltijos jūroje, kur taip pat rugsėjį, pakeliui iš Talino į Helsinkį, 1893 m. nuskendo rusų šarvuotis "Rusalka". Kryžius sovietmečiu buvo nudaužtas, bet paminklas visada buvo su Nikolajaus II vardu.


Kardriorgo parkas mums buvo pats tiesiausias kelias į J. Vilmsi gatvę, kurioje tuomet gyvenome. Baroko stiliaus rūmus Kadriorge XVIII a. pradžioje pastatė Rusijos caras Petras Didysis savo žmonai Jekaterinai. Rūmuose veikia muziejus, bet šįkart ne muziejai buvo mūsų tikslas, o parkas ankstų pavasarį dar šiaip sau. Truputį atsipūtėme ant suoliuko. Tarp naujų brangių namų Kadriorge galima rasti tikrų perliukų.



Atsinaujinusioje ir pagražėjusioje Vabaduse aikštėje iki tol nebuvau mačiusi Nepriklausomybės karo paminklo. Man patiko. Pusę aikštės užimanti požeminė perėja irgi atrodo moderniai ir tvarkingai.



Ta perėja mes kasdien pirmyn ir atgal vaikštinėjome į Roosikrantsi gatvę. Gyvenome viešbutyje St. Barbara, neypatingame, bet prieš aštuoniolika metų buvau jo statybų seno pastato sienose liudininkė, todėl neatsispyriau pagundai. Žmonės kalbėjo, kad senos sienos priklausė lyg ir šiltinės epidemijos laikų ligoninei, o viešbučio restoranas įrengtas lyg ir buvusio morgo patalpose, bet ko tie žmonės neprišneka.

Ketvirtadienį įsilijo su sniegu. Kai Vabaduse aikštėje įlipome į autobusą į stotį ir paskutinį kartą pažiūrėjau į Talino senamiesčio bokštus, kažkodėl pagalvojau - gražus tas mūsų Vilnius.