Type Keyword and Press Enter to Search
×
Praėjusį sekmadienį rinkausi tarp „Open House Vilnius“ renginių ir žygio su Vilniaus keliautojų klubu. Man visada įdomiau miestas, bet po geros šeštadienio talkos su kaimynais ir grėbliu rankose norėjosi daugau fizinio krūvio ir gryno oro. Sapieginės kalvose gamta nelengva, todėl beveik dešimt nužygiuotų kilometrų buvo geras sezono startas ir kompensacija už Kęstutėnų žygį, kuriame nepavyko sudalyvauti.

Oficialiojo Sapieginės pažintinio tako ilgis - 5,25 kilometro. Žygį pradėjome ir baigėme prie Laidojimo namų Olandų g.

Žygio vadovas Marius pradžioje šiek tiek papasakojo apie starto vietą ir Olandų gatvės pavadinimo kilmės versijas. Pagal vieną iš jų pavadinimas kilęs nuo kažkur čia buvusio olandiško malūno, pagal kitą - iš prastai išversto lenkiško žodžio „holendernia“, kurio reikšmės dar neįkirtau, bet jis lyg ir susijęs su gyvulininkyste. Palei Olandų gatvę esančios kalvos vadintos Pacų kalvomis. Vieno iš Pacų, Mykolo Kazimiero, lėšomis pastatyta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurioje jis savo vardą įamžino liepęs kūną po mirties palaidoti rūsyje po bažnyčios slenksčiu ir dar antkapyje manieringai užrašyti, kad čia guli nusidėjėlis, o ant fasado įamžinti giminės vardą iš toli matomame daugiaprasmiame Regina Pacis funda nos in pace.

Laikydamiesi kairės netrukus leidomės į kalvas. Iš pradžių dar buvo matyti miestas, paskui tik prabangių privačių namų stogai, o galiausiai jau tik miškas, mėlynuojantis žibutėmis, labai daug žibučių, ir baltuojantis kiškio kopūstų žiedais. Vadovas diktavo spartų žygio tempą, todėl fotografuoti įgudau judesyje.





Pirmasis žmogaus rankų sukurtas objektas mūsų kelyje buvo Sapieginės kalnų slidinėjimo trasa. Nuo jos viršūnės leidomės palei keltuvą, kuris balandžio pabaigoje sustojęs vasaros poilsio.





Gretimais Šilo gatvės gynybiniai įtvirtinimai, pastatyti Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą gintis nuo rusų, bet niekad nepanaudoti pagal paskirtį. Per karą bunkeriai buvo naudojami kaip amunicijos sandėliai, vėliau šiaip sandėliai. Netoli požemių likęs akmenimis grįstas kelias.

Kaip ir Panerių tunelis, Antakalnio bunkeriuose dabar šikšnosparnių karalija. Žiemoti liekantiems šikšnosparniams reikalinga vieta, kur yra teigiama temperatūra, atitinkamas drėgnumas, nėra skersvėjo, taigi bunkeriai jiems idealus žiemos miegamasis. Antakalnyje žiemoja 7 rūšys šikšnosparnių, iš jų viena rūšis, europinis plačiaausis, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir įtrauktas į Europos Sąjungos buveinių direktyvos saugomų rūšių sąrašą, todėl Šilo gatvės bunkeriai paskelbti Europos saugomų teritorijų ekologinio tinklo NATURA 2000 dalimi. Žiemojančių šikšnosparnių negalima liesti, nes tuo metu jo visi gyvybiniai procesai sulėtėja, nukrinta temperatūra, o sušildytas vargšas šikšnosparnis nubunda ir naudoja negausias savo riebalų atsargas.




Vieni vartai buvo atrakinti, bet viduje visiškai tamsu, be šviesos nelįstų net didžiausias avantiūristas. Kol prisiminiau, kad telefone turiu žibintuvėlį, grupė jau kilo iš poilsio. Bet su blykste padariau kelias nuotraukas, iš kurių galima susidaryti įspūdį.




Tykiai sau tikėjausi dar kurį laiką lengvai pažingsniuoti tuo senu akmeniniu keliu, bet kurgi ne - vadovas nukreipė grupę dešinėn į Sapieginės erozinį atragį. Takas pažymėtas raudonomis rodyklėmis, todėl pasiklysti galima nebent labai norint, bet vis daugėjo ant kelio užvirtusių medžių, o virš galvų romantiškai vienas po kito kilo ir leidosi lėktuvai.



Kai pagaliau trumpam išėjome į šviesą, vadinamą Saulės slėniu, ir pasirodė baltais žiedais nusnigtų medžių, atsigavo ir virtuolių išvargintos kojos, ir širdis.


Bet netrukus kitoje Šilo gatvės pusėje vėl įžengėme į tamsų mišką, tiksliau - niaurias, tamsias ir keisčiausias iš mano matytų kapines. Vienas kitas pavienis kapelis su stačiatikių kryžiais, kai kur miške dega žvakelės ar padėta plastmasinių gėlių, bet dauguma kauburėlių sunkiai atskiriami nuo samanų kupstų, ant tarp jų lyg niekur nieko vaikšto sau žmonės, šunis vedžiojasi. Fotografuoti net ranka nekilo. Grįžusi namo panaršiau. Pasirodo, tai nebeveikiančios Našlaičių kapinės tarp Šilo gatvės ir Antakalnio karių kapų. Jose nuo XIX a. vidurio laidojo ne tik katalikus karius, bet ir mirusius kalėjimuose, ligoninėje, miesto elgetas, neturtingus aplinkinių kaimų gyventojus, buvusius Trinitorių bažnyčios parapijiečius. Našlaičių kapinės niekada nebuvo aptvertos, jose laidota be jokios tvarkos, be paminklų. 1946 m. Antakalnio kapinės atsitvėrė tvora, o šitos taip ir liko. Seniai bemačiau ką liūdnesnio.


Toliau žygiavome palei ilgą Antakalnio kapinių tvorą


Šiukšlynas Rūtos gatvėje


Fotografuojame karvę, kuri ant stogo.

Baigdami kelionę, aplankėme paminklą atminti žydus, kurie nuo 1830 m. iki 1940 m. buvo palaidoti kapinėse Olandų gatvėje. Paminklas pastatytas iš likusių antkapių, atstatyta dalis įėjimo vartų.


Užupio senosiose žydų kapinėse iš viso buvo palaidota apie 70 tūkst. žmonių. 1968 m. per jas prasiėjo buldozeriu. Kai kurių žymių žmonių, kaip antai rašytojo ir istoriko Šmuelio Josefo Fino, gydytojo, mokslininko, daktaro Aiskaudos prototipo Cemacho Šabado, žydų išminčiaus Gaono, palaikai buvo perlaidoti Sudervės žydų kapinese Viršuliškėse. Žydų kapinių paminkliniai antkapiai panaudoti mūrijant laiptus į Tauro kalną, Nacionalinę biblioteką ir net Lazdynų rajono atramines sieneles. Daugiau galima pasiskaityti Kultūros vertybių registro puslapyje.

Vadovas Marius buvo pradžioje užsiminęs, kad jeigu "gerai" žygiuosime, galbūt spėsime aplankyti mažai žinomas senąsias Saulės kapines. Labai norėjau, bet nespėjome. Tiesą pasakius, po pustrečios valandos žygio vargiai beturėjau jėgų ir noro net dilgėlių salotoms pasiskinti, nors kai kurios moterys sugebėjo. Ai, tegul sau auga.
Suėjo apvali sukaktis, kai mano darbo dienos sukasi apie Vytenio gatvę, taigi yra proga šį tą parašyti ir apie ją.
 

Apskritai gatvė tokia nyki, kad norisi paklausti, kuo istorijai prasikalto kunigaikštis Vytenis.

Ne toks jau naujas Naujamiestis sparčiai vystėsi devynioliktojo amžiaus antroje pusėje, kai buvo pastatytas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva, su kuriuo susisiekti ir buvo tiesiamos naujos gatvės, tarp jų ir Vytenio, tuomet Orenburgo, šitas pavadinimas labiau tinka sovietinėms nušiurusioms chruščiovkėms ir Burdenkos pašto dėžutės 555 korpusams vaiduokliams, o gal Arkangelo, radau du vardus. Algirdo gatvė tada vadinosi Aleksandro, o A. Vivulskio buvo vadinama Tambovo vardu.

Bet aplink Vytenio gatvę irgi galima šį tą įdomaus rasti. Taip kartą visai netyčia, iš technologijų padalinio išėjusi ne į Vytenio gatvę, kaip paprastai, o pro kitus vartus, atsirėmiau į akmenį, visą apaugusį samanomis ir su beveik neįskaitomu užrašu lenkų kalba, kad čia 1839 m. vasario 27 d. praradome tautos didvyrį Simoną Konarskį.

Nieko sau papročiai, egzekucijas vykdyti tokiose vietose, tada pagalvojau. Konarskio žūties istorija taip mane užkabino, kad visiems kas klausėsi išūžiau ausis su klausimu, kodėl čia, ir perskaičiau, ką pavyko aptikti. XIX amžiaus pradžioje tai buvo užmiestis, nes miesto riba buvo ties dabartiniu gėlių turgeliu, prie kurio tebestovi senosios muitinės ir sargybinės pastatas su kolonomis, o nuo jo kylanti gatvė pavadinta senosios Muitinės vardu.
 

Taigi tuoj sueis 176 metai nuo tos dienos, kai Simonui Konarskiui už siekius atkurti Abiejų Tautų Respubliką buvo įvykdyta mirties bausmė sušaudant.
Suimtas jis buvo netoli Rukainių, kuriuose kaip tik lankėmės su Rusne pernai ieškodamos Paulavos respublikos kūrėjo kunigo Bžostovskio pėdsakų (vėliau sužinojau, kad ne pačiuose Rukainiuose, o Kryžkelio kaimelyje šalimais, todėl šitą kaimą su nebeegzistuojančia pakelės karčema būtinai įtrauksiu į būsimų kelionių maršrutus).

Vilniuje Konarskis buvo žiauriai kankinamas, tačiau bendražygių neišdavė. Egzekucijos diena turėjo būti įspūdinga, nes šitame užmiestyje susirinkusi minia atsisveikino su juo kaip su didvyriu. Rusų karininkas, turėjęs vadovauti sušaudymui, apsimetė, kad serga, o Konarskiui buvo leista pačiam užsirišti akis. Vilniečiai išpirko iš sargybos grandines ir kaip relikviją išsidalijo medinį stulpą, prie kurio per egzekuciją jis buvo pririštas, moterys sušaudytojo kraujyje mirkė savo skepetas.

Konarskis čia pat ir palaidotas, o kapo vieta kazokų būriui prajojus sulyginta su žeme, kad neliktų jokio kapo pėdsakų anei, suprantama, atminimo. Vėliau kūnas slapčia buvo iškastas ir, manoma, perlaidotas evangelikų liuteronų ir reformatų kapinėse ant Tauro kalno netoli dabartinės Romanovų (Šv. Konstantino ir Michailo) cerkvės, tačiau sovietmečiu kapinės buvo paverstos parku su Santuokų rūmais, taip Konarskio kapą sulyginant su žeme dar kartą ir visiems laikams.

Paminklinis akmuo sušaudymo vietoje buvo pastatytas 1924 metais, papuoštas tradiciniu lenkų ereliu ant viršaus. Kažkur internete buvau aptikusi nuotrauką. Sovietmečiu erelio nebeliko, o ir pats akmuo šiandien atrodo apleistai ir apgailėtinai.

O čia kito pastato, vos už dviejų sankryžų nuo Konarskio akmens, nuotrauka.
 

Aha, aš irgi tik iš nurodyto A. Vivulskio-Vytenio gatvių sankirtos adreso supratau, kur tai buvo.

Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia gelžbetonio sienomis, kurią suprojektavo garsus architektas Antanas Vivulskis, turėjo tapti didingiausia Vilniuje ir matoma iš toli. Tačiau architektui 1919 metais anksti mirus, vykstant suirutėms ir keičiantis santvarkoms, bažnyčia buvo statoma ilgai ir sunkiai, bet taip iki galo ir nepastatyta, nors pamaldos kažkaip joje vyko.

Vivulskis buvo palaidotas statomos bažnyčios rūsiuose, 1964 metais perlaidotas Rasų kapinėse. Vilniaus Naujamiesčio perlu galėjusi tapti bažnyčia 1965 metais įmūryta į statybininkų kultūros rūmus, dabar garsi Vytenio gatvės boulingu ir dar balažinokuo.

 
Į Taliną važiuoju lyg susitikti su savo pirmąja meile, išūžiau draugėms ausis. Kaip bebūtų, šitame mieste pragyvenau pusketvirtų jaunystės metų, čia gimė dukra. Ir negaliu atsakyti, kodėl į Taliną po to net septyniolika metų negrįžau.

Pavasaris sumažino apsukas, lietus „Ecolines“ autobusą merkė visą kelią. Liūdnu oru dar liūdniau atrodė didžiuliai tušti pasienio punktai ties Saločiais-Grenstale ir Ainažiais-Ikla, gyvi paminklai dešimtajam sienų statymo dešimtmečiui. Grįžtant į Lietuvą Latvijos migracijos tarnyba sustabdė autobusą ir patikrino pasus, vis šiokia tokia atrakcija. Estija pasitiko sniegu ir dar pilkomis pakelėmis.

Naiviai maniau, kad Taline man neprireiks žemėlapio, bet sutrikau vos išlipusi iš autobuso. Be „Google Maps“ nesugebėjau rasti kelio į Roosikrantsi gatvę. Ir dar tas niūrus stoties rajonas. Nuoširdžiai pavydėjau pirmą kartą į Taliną atvažiuojantiems turistams. Pernelyg gerai kadaise jį pažinojau ir abu mes pernelyg pasikeitėme, kad vėl jausčiausi kaip namie. Keista išėjo kelionė, daugiau po prisiminimus nei vietas.

Po trumpos diskusijos nutarėme vakarieniauti ne viešbutyje. Kadaise labai mylėjau „Kloostri Ait“ buvusiame dominikonų vienuolyne, garsėjusį bohemiška aplinka. Kiek karšto vyno jame išgerta, kiek dūmo sutraukta. Žinojau, kad pavėlavau, nes užpernai senasis „Kloostri Ait“ užsidarė, o dabartinė kavinė vadinasi yra nebe ta. Kelis kartus praeidama žvalgiausi pro langus, bet durų neatidariau. Tegul lieka gražus prisiminimas.

Užtat teberadau seną gerą „Controvento“, kurio espresso būdavo tikras išsigelbėjimas nestiprios ir neskanios skandinaviškos kavos Taline laikais. „Controvento“ nepigu kaip ir visur Talino senamiestyje, bet restoranas įsikūręs labai fotogeniškoje gatvėje Katariina käik (Kotrynos pasaže) tarp Vene ir Müürivahe. Čia labiau nei kur kitur Taline jaučiasi viduramžių dvasia. 


Kitą rytą vėjas privertė pirmiausia pasivaikščioti po parduotuves, bet nei „Stockmanne“, nei „Kaubamajoje“ kepurių neradome, mat pavasaris, ir užsukti į „McDonalds“, kurį radau toje pačioje vietoje prie Viru vartų, pakeliui į Lietuvos ambasadą. Mano albumo nuotraukose ambasada ryškiai žalia, dabar spalvą nusakyti keblu, bet pastatas vis tiek gražiausias visoje Uus gatvėje. Uus reiškia „naujoji“, tai buvo pirmoji gatvė už senosios miesto sienos. Manoma, kad namo pamatai išlieti gerokai anksčiau nei 1751 metais, kurie užrašyti ant portalo, greičiausiai dar XVII amžiaus antrojoje pusėje. Čia yra buvę Didžiosios gildijos seniūno namai ir jam priklausios rūšyklos kontora, vėliau ilgai veikė mokykla. Namas stipriai nukentėjo per sovietų bombardavimą 1944 m., 1990-aisiais jame atlikti rimti restauravimo darbai, keletą metų veikė Medžiotojų draugija, o nuo 1995 metų dirba mūsų diplomatai. Ambasados atidarymą 1995 metų rugsėjį, dalyvaujant visų trijų Baltijos šalių prezidentams, teko garbė ir malonumas matyti savo akimis.


Jeigu Taline praeivių paklaustumėte, kur yra katalikų Šv. Petro ir Povilo katedra, tai vargu ar parodytų, gal net suabejotų, ar Taline tokia yra. Ji netoli nuo ambasados, pasislėpusi kiemelyje prie dominikonų vienuolyno Vene gatvėje. Katedroje 1993 m. lankėsi popiežius Jonas Paulius II, o po penkerių metų joje krikštijome dukrą. Tokie istoriniai ir asmeniniai akcentai. Pasisekė ateiti besibaigiant pamaldoms, galėjome ne tik jaukiai pabūti viduje, bet ir išgirsti išeinančius vietos bendruomenės lietuvius.

Šv. Olafo (Oleviste) bažnyčia matoma iš visur kaip koks televizijos bokštas. Mėgstu šitą milžinę, nors ji ir netelpa į kadrą. Turistams rašoma, kad tarp šešioliktojo ir septynioliktojo šimtmečių tai buvo aukščiausias statinys pasaulyje, bet mokslininkai pasauliniais rekordais linkę abejoti. Galingas bažnyčios bokštas visada traukė žaibus, todėl net tris kartus, 1625, 1820 ir 1931 metais, Oleviste stipriai degė. 

Netoliese Didieji jūros vartai, kuriuos patikimai saugo stipriausia miesto sienos įtvirtinimų grandis vardu Storoji Margareta. Neaišku, kodėl jis yra Margareta, bet galingas stotas turėjo daryti įspūdį į Talino uostą įplaukdavusiems laivams. Bokštui yra tekę būti ir ginklų sandėliu, ir kalėjimu, dabar jame veikia Jūrų muziejus, bet siūlau žengti dar kelis žingsnius už miesto sienos link uosto ir aplankyti memorialą „Broken line“, pastatytą atminimui 852 žmonių, kurie 1994-ųjų rugsėjo 27 dieną 19:15 vietos laiku keltu „Estonia“ išplaukė iš Talino uosto ir jau niekada nebeišlipo į žemę. 


Pikk gatve užsukdamos į seniausią iš mieste veikiančių Maiasmokk kavinę, ji priešais Rusijos ambasadą, nužingsniavome į Toompea. Nufotografuoti aukštutinį miestą iš žemutinio taip, kad kadre nedominuotų Aleksandro Nevskio katedra, sudėtinga. Nikolajus II įteikė tikrą „dovanėlę“ Talinui, patupdydamas kaip tortą pačioje miesto širdyje, ką jau ten mūsų Žaliojo tilto skulptūros. Vėliau priešais ją prie ilgojo Hermano buvo prišlieti ir dabartiniai Estijos parlamento Riigikogu rūmai.

 
Toompea įrengtos kelios apžvalgos aikštelės, iš kurių galima pasižvalgyti į senamiestį ir mažiau paradinę geležinkelio stotį. Galbūt pasiseks ir nusileis keli kirai, gražiai ir kantriai pozuojantys turistams. Tik senasis Tomas skęsta tarp naujų dangoraižių, tarp kurių net senieji Viru ir  Olümpia atrodo kuklūs senoliai. 


 
Dukra antruoju gavo Šiaurės šalių globėjos šventosios Brigitos vardą, todėl būtinai norėjo apsilankyti "savo" vienuolyne. Didžiausias Livonijos žemių vienuolynas Piritoje gyvavo nuo 1407 iki 1577-ųjų, kai jį sudegino Ivano Rūsčiojo kariuomenė. Kitokią žlugimo versiją pasakoja kultinis sovietinių laikų estų romantinis nuotykių filmas „Paskutinė relikvija“ („Viimne reliikvia“). Mielą meilės istoriją su istorinėmis falsifikacijomis suvaidino gražūs aktoriai Aleksandras Goloborodko ir Ingrida Andrina. 


Pirita nelabai toli ir būtų galima nueiti pėsčiomis, bet net nebandžiau įkalbinėti. Iš „Viru Keskus“ požeminio terminalo autobusu patogiai nuvažiavome kelias stoteles. Pasibeldėme į užrakintus vienuolyno vartus, pavaikščiojome aplinkui ir pafotografavome pro tvoros skylę. Nesvarbu, kas rašoma lentelėje prie įėjimo.



Dar nužingsniavome į pajūrį link 1980 metų Maskvos olimpiadai pastatyto olimpinio centro. Krantinė gerokai apleista ir nušiurusi, bet selfiams ok.


Po nuotrauką į „Instagramą“, puodelis kavos iš „R-Kiosk“, ir nebesugalvojome nieko gudresnio kaip tik važiuoti atgal pakeliui skaičiuojant, kurioje stotelėje geriau išlipti, Dainų aikštės ar Jaano Poska, nes Rusalka kaip sykis kažkur per vidurį.

Amando Amundseno sukurtas juodas angelas nuo 1902 metų stovi prie Kardriorgo rūmų promenados, kryžiumi rodydamas į vietą Baltijos jūroje, kur taip pat rugsėjį, pakeliui iš Talino į Helsinkį, 1893 m. nuskendo rusų šarvuotis „Rusalka“. Kryžius sovietmečiu buvo nudaužtas, bet paminklas visada buvo su Nikolajaus II vardu.


Kardriorgo parkas mums buvo pats tiesiausias kelias į J. Vilmsi gatvę, kurioje tuomet gyvenome. Baroko stiliaus rūmus Kadriorge XVIII a. pradžioje pastatė Rusijos caras Petras Didysis savo žmonai Jekaterinai. Rūmuose veikia muziejus, bet šįkart ne muziejai buvo mūsų tikslas, o parkas ankstų pavasarį dar šiaip sau. Truputį atsipūtėme ant suoliuko. Tarp naujų brangių namų Kadriorge galima rasti tikrų perliukų.



Atsinaujinusioje ir pagražėjusioje Vabaduse aikštėje iki tol nebuvau mačiusi Nepriklausomybės karo paminklo. Man patiko. Pusę aikštės užimanti požeminė perėja irgi atrodo moderniai ir tvarkingai.



Ta perėja mes kasdien pirmyn ir atgal vaikštinėjome į Roosikrantsi gatvę. Gyvenome viešbutyje „St. Barbara“, neypatingame, bet prieš aštuoniolika metų buvau jo statybų seno pastato sienose liudininkė, todėl neatsispyriau pagundai. Žmonės kalbėjo, kad senos sienos priklausė lyg ir šiltinės epidemijos laikų ligoninei, o viešbučio restoranas įrengtas lyg ir buvusio morgo patalpose, bet ko tie žmonės neprišneka.

Ketvirtadienį įsilijo su sniegu. Kai Vabaduse aikštėje įlipome į autobusą į stotį ir paskutinį kartą pažiūrėjau į Talino senamiesčio bokštus, kažkodėl pagalvojau - gražus tas mūsų Vilnius.