Mano santykis su Vilniaus katedra keistokas. Karališkoji jos aikštė įspūdingiausia iš trijų Baltijos sostinių, Ryga nei Talinas nieko panašaus neturi. Ramybė ir gerumas būti po katedros kolonomis ar Šv. Kazimiero koplyčioje. Šventovė, muziejus, simbolis, didžiųjų amžinojo poilsio vieta - taip, bet niekada į Vilniaus katedrą nėjau kaip į savo bažnyčią.


Ekskursijas į katedros požemius galima užsisakyti arba prisijungti prie reguliariųjų Bažnytinio paveldo muziejuje. Aš pati į požemius vakar leidausi jau trečią kartą. Pirmą kartą čia patekau pirmame kurse, kai mūsų grupę nusivedė nepamenu kuris dėstytojas. Be senojo mauzoliejaus viename katedros gale ir Jogailos laikų slenksčių kitame, visa kita tuomet atrodė kaip tikri požemiai, kurie po ketvirčio amžiaus jau buvo sutvarkyti, sumuziejinti ir netekę dalelės paslapties. Naujosios požemių vaizdo projekcijos-atrakcijos man panašios į lunaparką.

Mauzoliejuje simboliškai palaidotos abi Žygimantienės, nelaimingoji Elžbieta ir Barbora Radvilaitė, Aleksandras Jogailaitis ir karaliaus Vladislovo IV Vazos širdis. Visų jų palaikai, arba kas liko iš palaikų, buvo rasti 1931 metų rugsėjo 21 dieną kriptoje, per stebuklą neišplėštoje karuose bei suirutėse, su karūnomis ir nuostabiais papuošalais. Kur dabar tos karūnos - kaip jau įprasta mūsų istorijoje - paslaptis. 



Sako, kad Aleksandras buvo paskutinis iš mūsų kunigaikščių ir karalių, bent jau supratęs lietuviškai. Valdė labai neramiais laikais, kai Lietuvą puldinėjo Maskva ir teko pasitelkti ne tik karinę galią, bet ir visas diplomatijas. 1495 metais Aleksandras vedė Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukterį Eleną. Tai turėjo būti politinės vedybos iš išskaičiavimo, tačiau įvyko meilė - nepaisant politinių žaidimų, dvarų spaudimų, intrigų ir viso kito, kas sudaro karališkąjį gyvenimą. Elena nepriėmė katalikybės ir nebuvo karūnuota karaliene, skirtingi tikėjimai vertė juodu dusyk prisiekti prieš Dievą ir po mirties neleido būti palaidotiems kartu. Jis, vienintelis iš mūsų karalių, atgulė katedroje, o ji vėliau - Skaisčiausios Dievo motinos cerkvėje. Deja, Elenos kapas iki mūsų dienų neišliko.

O Vladislovas III Vaza, sako gidė, mylėjo Lietuvą ir pasirinko mirti savo mylimoje Merkinėje ir prašė, kad Vilniuje palaidotų jo širdį. Nebloga tokia tradicija, leidusi valdovams po mirties dalytis ir laidotis pagal sentimentus.

Iš viso po katedra buvo palaidota apie 800 žmonių, garsių ir nusipelniusių. Kas iš jų liko, sudėta į karstus ir ilsisi požemiuose, kur judėjimas vos ne kaip stoty.


Tačiau didžiosios katedros paslapties vardas - Vytautas Didysis, tiksliau, jo kapas. Galbūt atsakymą slepia senoji freska, kurios atspindį galima pamatyti veidrodyje. Tai seniausia freska Lietuvos teritorijoje. Ji turi bizantiškų ir nebizantiškų bruožų, todėl manoma, kad tapė freską stačiatikis, bet užsakovas buvo katalikas. Tokia freska galėjo puošti tik labai svarbaus žmogaus kriptą - kieno, ar ne Vytauto žmonos Onos, mirusios 1418 metais? Ar Vytautas galėjo būti palaidotas šalia?


Čia pat gidė pasekė nežinomos kilmės ir šaltinio pasakojimą be patikimumo garantijos, kad 1930 metais, kai jubiliejiniais metais katedroje vyko intensyvios Vytauto kapo paieškos, klebonas ir zakristijonas katedroje rado nežinomą kriptą su dviem karstais, kuri bematant akyse virto dulkėmis. Ieškotojai, įtariu didžiai išsigandę, dulkes supylė į dvi makaronų dėžutes, kurios po to dingo. Kieno buvo tie palaikai - gal Vytauto ir šalia jo palaidoto Valerijono Protasevičiaus - vyskupo, Vilniaus universiteto fundatoriaus, įkūrėjo ir pirmojo kanclerio, trečiojo Lietuvos statuto kūrėjo?

Čekijoje prieškariu užsakytas Vytauto karstas kolei kas tuščias puošia katedros požemius. 


Katedra užmina ir daugiau mįslių. Čia ar kažkur link dabartinių Lukiškių šventoje girioje stovėjo senoji lietuvių šventykla? Ar čia stovėjo katedra, kurioje karūnuotas karalius Mindaugas, ar Karnavėje, Vorutoje ar kažkur Latvijoje?


Tikrai šitoje vietoje savo katedrą apie 1387 metus pastatė Jogaila, tik neilgam. Viršutinėje nuotraukoje - Jogailos laikų katedros grindys, trys metrai žemiau dabartinių. Vėliau jau Vytautas sugalvojo iškelti nuostabią šventovę, lygiai tokią pat kaip jam patikusi Fromborko katedra Teutonų krašte, kuri leidžia į valias fantazuoti, kaip galėjo atrodyti Vilnius, jeigu ne tie karai, gaisrai ir visos kitos nelaimės, po kurių darbų ėmėsi Laurynas Gucevičius.