Type Keyword and Press Enter to Search
×
„Gali būti pats trumpiausias etapas su tiek šarmo, ir pats ilgiausias - kuriame be rapsų daugiau nieko nematai“, - jau ilsintis Rozalime pas Virginiją tą dieną nueitą etapą kaip visada tiksliai apibendrino mano bendražygė sesė. Tiesiu ėjimu nuo Pakruojo iki Rozalimo būtų 13 kilometrų, su Pakruoju ir tai privaikščiojome tik 19,7 km, todėl kai kurie piligrimai etapą pasiilgina, o be reikalo. Ne be reikalo iniciatoriai šituos keliolika kilometrų išskyrė į atskirą etapą, kuriame galima ir fiziškai pailsėti, ir duoti pasiganyti akims. 

Kaip įprasta, įrašą pradedu nuo logistikos, kuri yra neromantiška, bet aktuali tema keliaujantiems savaitgaliais po du etapus. Šiuo atveju tai buvo etapai Pakruojis-Rozalimas ir Rozalimas-Burbiškis. 

Galėjome į Pakruojį važiuoti autobusu, o kitą vakarą autobusą (mano atveju į Vilnių) „gaudyti“ stotelėje prie Burbiškio (Dambavos) ant Šiaulių-Panevėžio plento. Galėjome, bet nesiryžome, nes autobusai į Vilnių važiuoja retai ir ilgai, tai nebent kitą dieną nereiktų į darbą arba nebūtų kitos išeities. Todėl ryte automobiliu atvažiavome iki Burbiškio, tiksliau, iki Dambavos gyvenvietės šalia Burbiškio, ir palikome automobilį nuošalioje vietoje prie Dambavos Dievo Apvaizdos bažnyčios bei kapinių. Negarantuoju, kad šita vieta saugi, bet mums nieko nenutiko. Galbūt yra galimybė palikti automobilį vienoje iš aikštelių prie Burbiškio dvaro, bet norėjau - jeigu dėl kokių nors aplinkybių neišeitų šiemet nueiti iki Paberžės - kad mano kelias per kalendorinius metus, kaip ir pernai, vestų nuo bažnyčios iki bažnyčios, nuo Žagarės iki Dambavos. Sėdusios į autobusą grįžome apie 9 km iki Smilgių, perėjome į kitą kelio pusę ir apie pusvalandį palaukėme artimiausio autobuso į Pakruojį. Autobusus iš anksto sužiūrėjau internete, bilietus abiejuose autobusuose pirkome iš vairuotojų. Iš Pakruojo šeštadienį nuėjome iki Rozalimo, o sekmadienį nuo Rozalimo iki Dambavos.  

Pakruojyje papietavome - jaukiai, bet neperskaniausiai, todėl vietos nereklamuosiu. Nuėjome iki Pakruojo dvaro, kur būriais grūdosi į „Vasarvidžio nakties sapną" atvykusieji, todėl teko apsisukti ir grįžti pamačius tik arką iš gėlių. Užėjome į Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kurios grindys taip blizgėjo ir kvepėjo, kad pasirodė kaip šviežiai nulakuotos, todėl ant jų nelipome, kad nepripėduotume. Kaip matyti, iš Pakruojo visai nesiskubinome. Ilgiausiai užtrukome Pakruojo sinagogoje. Tai seniausia išlikusi medinė sinagoga Lietuvoje. Restauruotas sinagogos pastatas šiuo metu perduotas Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešajai bibliotekai. Pakruojo sinagoga yra atvira ir nemokama, priedo gavome įdomią gidės Gitanos Maasienės ekskursiją tik mudviem. 

Pakruojo sinagoga
Vaizdai iš moterų balkono, kur veikia ekspozicija, pasakojanti žydų istoriją Pakruojyje.

Juodkrantės švyturį radau eidama Juodkrantės pažintiniu dendrologiniu taku. Jokios nuorodos jame į švyturį neaptikau, bet, maždaug žinodama kryptį, ryžausi nuklysti vienu iš miško takų į Raganos kalną (ne Raganų, anas yra kitoje Juodkrantės pusėje), ant kurio švyturys ir stovi. Be nuorodos dar geriau, nei kai pirštu parodoma į kiekvieną lankytiną objektą nepaliekant atradimo džiaugsmo.

Iš tiesų aš neplanavau ir nebuvau pasiruošusi niekur lipti, maniau, kad tai ir yra tik švyturys, ir norėjau tik pažiūrėti, kaip atrodo, nes juk gėda po tiek metų būti nemačius. Bet, pasirodo, švyturio viršuje, tame pat aukštyje kaip šviečiamasis įrenginys, yra apžvalgos aikštelė. Kaip paskui patyriau - siaurutė ir su ne pačia aukščiausia tvorele. Vien dėl to pavadinti šį statinį apžvalgos bokštu turbūt ne visai tikslu, nes jis nėra itin „draugiškas“ žioplesniems ar bijantiems aukščio laipiotojams. Įlipti tikrai galima, bet reikia įvertinti savo galimybes ir ypač fobijas. Baimių turėjau ir aš, nežinia, kaip būtų buvę, bet savo laimei papėdėje sutikau du nuo Klaipėdos dviračiais atmynusius vyrus, kurie mane visapusiškai motyvavo bei morališkai palaikė.

Vaizdų nuo viršaus:

Juodkrantės švyturys
Jūra plius kraštelis pliažo

Šio etapo rytas išaušo Naisiuose, kur baigiau vakarykštį pasakojimą. Jeigu galiu vakare nusimaudyti, naktį išmiegoti gaivioje tyloje, ryte atsibusti be žadintuvo ir dar lovoje išgerti stiprios kavos, man tai yra absoliuti komforto viršūnė, ir šitai nutiko „Balto gandro“ viešbutyje. Nepiligrimiška, bet užtai nuoširdu :). Negaliu apsakyti, kaip man patiko ilsėtis mažyčiame, kur nelabai yra kur koją padėti tarp kuprinių, dviviečiame kambarėlyje, gaila, kad taip trumpai. Kad nebūtų taip gerai, stresą kėlė pūslės. Turėčiau būti pripratusi, nes mano kojos kenčia per kiekvieną žygį beveik nuo visų batų, bet ne taip žiauriai. Šį kartą pūslės buvo tokiose vietose, kur nekibo jokie „stebuklingi“ pleistrai. Storosios žygių kojinės tebebuvo šlapios, o paprastos atsarginės irgi nepridėjo gerumo eiti. Išėjau su skausmu, visą dieną ėjau su skausmu, su skausmu ir šlubuodama gyvenau beveik visą savaitę ir dar iki šiol nesu iki galo pasigydžiusi.

Naisiai mums buvo tik nakvynės taškas, jie nėra „Camino Lituano“ maršrute. Noriu tai pabrėžti, nes yra kas neįsigilinę užsipuola kelio iniciatorius dėl tokios „pagoniškos“ kaip Naisiai vietos įtraukimo. Atėjome į Naisius todėl, kad čia buvo nakvynei tinkama vieta, kokios pakeliui, kaip žinia, nesimėto, ir ne, šieno kupetoje miegoti man nepatiktų. Vienintelė vieta, kur Naisiuose ryte stabtelėjome prieš išeidamos į kelią, buvo Zigmo Gėlės muziejus, tiesa, šį kartą tik iš lauko.

Mokykloje apie šį poetą, berods, nesimokėme, tik universitete. Gimtuosiuse Naisiuose jis gražiai įamžintas, ir tai yra puiku. Poetas Zigmas Gėlė, kurio tikroji pavardė buvo Gaidamavičius, gimė 1894 metais, dvaro prievaizdo šeimoje, kur iš viso augo septyni vaikai. Juos visus Erazmas Gaidamavičius ir Karolina Rimdžiūtė-Gaidamavičienė išleido į mokslus. Pradžios mokyklą Zigmas lankė tikriausiai Sereikiuose, nes Naisiuose mokyklos tada dar nebuvo, o nuo 1904 metų mokėsi Šiaulių vyrų gimnazijoje. Tėvai nevertė sūnaus tapti gydytoju ar kunigu, o leido pačiam pasirinkti. Zigmas Gaidamavičius įstojo į Kijevo universitetą studijuoti filologijos, tačiau studijos truko tik kelis mėnesius. 1912 metų gruodį aštuoniolikmetis vaikinas susirgo meningitu ir 1912 metų gruodžio 17 dieną mirė. Palaidotas netoli nuo Naisių esančiose tų pačių Sereikių kaimo kapinėse. Link jų ir veda „Camino“ kelias, kuriuo, matyt, jis ir iškeliavo į paskutinę kelionę.

Dažnas piligrimas retoriškai klausia, kodėl Kryžių kalnas liko nuošalyje nuo „Camino Lituano“. Galima tik spėlioti, nes beeinant taip ir nepavyko rasti racionalaus paaiškinimo. Kita vertus, aš nemėgstu uždavinėti retorinių klausimų, jeigu greitai galiu rasti konstruktyvų sprendimą. Kelias ir laikas jame yra mano, kojos irgi ne valdiškos, galvą ant pečių turiu, planuoti moku. Ir neįsivaizduoju piligrimų kelio Lietuvoje atsukant Kryžių kalnui sėdimąją. Nakvynę tame etape pavyko gauti Naisiuose, bet net ir nuo Naisių iki Kryžių kalno bus apie 7 kilometrus, atėjus sužymėtu maršrutu į Naisius nueiti iki Kryžių kalno ir grįžti atgal būtų tiesiog fiziškai per sunku, todėl mūsų kelias buvo pasmerktas tame etape nukrypti nuo „Camino Lituano“. Rinkomės iš šių „nukrypusių“ maršrutų:
  • nuo Gataučių eiti sužymėtu „Camino Lituano“ maršrutu iki Mekių, sukti link Meškuičių, toliau iki Kryžių kalno, iš ten į nakvynės vietą Naisius;
  • nuo Gataučių visiškai išsukti iš „Camino Lituano“ sužymėto kelio į magistralinį kelią A12, eiti iki Jauniūnų, nuo jų sukti į Meškuičius ir toliau iki Kryžių kalno, iš ten į nakvynės vietą Naisius;
  • nuo Gataučių nueiti sužymėtu keliu iki Ivoškių koplyčios ir atgal į Gataučius, išsukti iš „Camino Lituano“ į magistralinį kelią A12 iki Jauniūnų, sukti link Meškuičių ir toliau iki Kryžių kalno, iš ten į nakvynės vietą Naisius;
  • nuo Gataučių nueiti sužymėtu keliu iki Ivoškių koplyčios ir atgal į Gataučius, išsukti iš „Camino Lituano“ sužymėto kelio į magistralinį kelią A12 iki Jauniūnų, nuo Jauniūnų nueiti iki Saulės mūšio lauko vietos ir grįžti atgal į Jauniūnus, nuo jų sukti link Meškuičių ir toliau iki Kryžių kalno, iš ten į nakvynės vietą Naisius.
Pagal pastarąjį net trijose vietose tenka grįžti atgal (nuo Ivoškių koplyčios iki Gataučių, nuo Saulės mūšio lauko iki Jauniūnų ir nuo Kryžių kalno iki Daugėlaičių), dėl to susidarė „tuščių“ papildomų kilometrų. Vis dėlto godumas pamatyti bei „pačiupinėti“ nugalėjo ir galima neabejoti, kad išėjome į ilgiausią kelią. Dienos pabaigoje telefonas parodė, kad nuėjome 35,2 kilometrus.

Abu kartus Salų dvare lankiausi šiltuoju metų laiku, labai gražiomis dienomis, kai saulė virš galvos nepadeda padaryti „gražių“ nuotraukų (na bet gražių nuotraukų niekas iš manęs ir nesitiki), bet duoda begalinę ramybę ir gerumą ten būti. Bet įsivaizduoju, kad Salose būtų gera ir auksinį rudenį pabraidyti po parką ar šaltesnę žiemą pasižvalgyti į dvaro rūmą nuo Dviragio ežero ledo.

Po išvakarėse nueitų 40 kilometrų nemeluosiu, kad naktį per langus žiūrėjo vienaragiai, o ryte spindėjo vaivorykštės. Iš lovų lipome sunkiai, vakarykštė avantiūra jautėsi, bet nebuvo taip, kad negalėtume eiti, todėl buvome laimingos, kad kojelės lankstosi, kad vakarykštės liūties liko tik prisiminimai, o šiandieninę prognozuoja tik popiet, kad šeimininkė paliko bute skanios kavos. Iš vakaro užgriebėme gabalą antro etapo, todėl galėjome leisti sau neskubėti ir išeiti apie dešimtą. Kitiems piligrimams bei keliautojams, tą dieną ėjusiems nuo Buivydžių, dar buvo ankstoka įžengti į Joniškį, tai nieko iš bendraminčių kelyje tą dieną ir nesusitikome. Tiek to ir kelio tebuvo. Etapas išėjo trumpas ir šykštus nuotykių. Gal ir gerai, kad be nuotykių, bo tokios būklės nepabėgtume ne tik nuo palaido šuns, bet ir nuo piktesnio ežio, jeigu pasitaikytų. Šį kartą buvome lėtos. 18 su trupučiu kilometrų slinkome penkias valandas. Pagal nuovargį ir iki žaizdų nudegusią dešinę ausį spėju, kad diena buvo dar karštesnė nei išvakarėse. Lyg ir eini, nesitausoji, bet vis tiek įspūdis toks, kad slenki pažeme ir tiek.

Pradžioje buvo miestas, traukiniai ir žirgai. Joniškio Miesto aikštė ryte dar tuščia (tai popiet fontane turškėsi vaikai po maudymukų, juos pramogauti atvedę tėvai ir seneliai dabojo spiesdamiesi visi ant to pačio vieno suolelio po vieninteliu tikru medžiu-ąžuolu saulės kepinamame plote), Žemaičių gatvėje iš kultūros centro dainavo Edith Piaf. Kai jau baigiasi supermoderni raudona Žemaičių gatvės dalis ir prasideda žalias miestas, tai vėl stoviniuojame patvoriais uostydamos jazminus ir bijūnus, ir taip prie kas antro krūmo.


Lietuvą kerta ne vienas Šv. Jokūbo kelio maršrutas, tačiau tik nesertifikuotas (galbūt kam nors tai reikšminga) „Camino Lituano“ kelias, kertantis visą Lietuvą nuo šiaurės iki pietų, entuziastų dėka yra sužymėtas ir gyvas. Šiemet juo eina nemažai žmonių - su skirtingomis intencijomis žmonės eina. Pavyzdžiui, aš einu, nes turiu sveikatos ir, svarbiausia, noro tiesiog eiti be jokio praktinio reikalo, išmatyti, apeiti, „pačiupinėti“ ne per automobilio langą, nesiekiant nei rekordų, nei kokių tai dvasinių patirčių. Kas dar nežino, tai „Camino Lituano“ suskirstytas į per dieną įveikiamus etapus, kurių ilgis dažniausiai svyruoja nuo 20 iki 30 kilometrų, bet mes su sese paprastai privaikštome daugiau. Etapų stotelėse piligrimų, žygeivių ir šiaip einančių žmonių patogumui yra daugiau ar mažiau nakvynės, maitinimo įstaigų ir kitos būtiniausios infrastruktūros. Plačiau apie „Camino Lituano“. Mes su sese einame „Camino Lituano“ savaitgaliais po vieną ar du etapus. Pernai ėjome tris savaitgalius ir įveikėme keturis etapus nuo Paberžės per Kėdainius, Panevėžiuką, Raudondvarį, Kauną iki Pažaislio.

Šiemet tikėjomės restartuoti gegužės pradžioje (restartuoti todėl, kad kai pernai pradėjome eiti, Kelias prasidėjo Paberžėje, bet jau netrukus pakilo iki šiaurinės sienos - taigi šiemet stengsimės pasiekti Paberžę, iš naujo „pradėjusios“ eiti Žagarėje), bet dėl karantino ir sujauktų planų „Camino“ startą teko nukelti iki pat birželio antros pusės. Dabar atrodo, kad buvo galima sugalvoti geriau, bet pradėjus planuoti dar ir kalbos nebuvo apie apribojimų atšaukimą. Tuomet kai kurios apgyvendinimo ar nakvynės vietos buvo uždarytos, viešasis transportas irgi važinėjo rečiau, ir apskritai nebuvo aišku, kaip bus po savaitės ar dviejų. Mano sesuo dirba mokytoja, todėl jos savaitgaliai priklausomi nuo pavėlintų renginių bei valstybinių egzaminų, kuriems datos kažkodėl lyg tyčia, kad stebėtojams mokytojams nebūtų per gerai, paskirtos pirmadieniais ir penktadieniais. Visos šitos aplinkybės ir susidėjo, kad du pirmuosius etapus nuo Žagarės ir paskesnius du iki Pakruojo planavome gerokai iš anksto, kliaudamosi daugiausia savimi ir atitinkamai savaip perorganizuodamos.

Žagarės dvaras 


Karantinas karantinu, bet daugiau kaip dviem mėnesiams beveik dingęs kultūrinis gyvenimas pradėjo varyti iš proto. Nuėmus apribojimus muziejams, čiupau pirma, ką pasiūlė Facebook - tik praėjusių metų pabaigoje atvertas mažiau žinomas erdves po Vilniaus katedra.

Kiekvienas, kas baigė lietuvišką mokyklą ar bent kiek domisi šalies istorija, žino, kad Lietuvos vardas kildinamas nuo nedidelės upelės vardu Lietava, arba Lietauka, kaip ją vadino rusakalbiai sentikiai pakrantės gyventojai, kai Perelozų kaimas dar buvo gyvenamas. Lietava yra dešinysis Neries intakas, vos 11 kilometrų su trupučiu ilgio, iš jų tik keturi kilometrai belikę upės, labai gražios upės - kitkas paversta melioracijos grioviu. Lietava teka pačioje Lietuvos širdyje vos už 30 km nuo mūsų Kernavės ir įteka į Nerį Jonavos rajone. Kai bevažiuojant nuo Eišiškių ir Gornostajiškių vaikai užsiminė, kad kitą kartą norėtų pabūti kur prie upės, prie vandens, iš karto pagalvojau apie Lietavą.

Lankytina vieta prie Lietavos lokalizuota aiškiomis koordinatėmis 55.024426, 24.456798. Ten patogu prie upės prieiti, įrengtas tiltelis, informacinė lenta, taip pat atiteka šaltinis, kurio vandens galima paskanauti.


Abejingumas ir užmarštis, taip norisi apibendrinti įspūdį apsilankius Gornostajiškių dvare netoli nuo Eišiškių, pačiame pasienyje su Baltarusija. Dvaras ranka pasiekiamas nuo Eišiškių piliavietės, kuri dar vadinama ir Gornostajiškių piliaviete, kur lankėmės vieną balandžio savaitgalį. Sodyba pastatyta kadaise, matyt, labai gražioje vietoje ant ežero kranto, bet dabar tą grožį sunkiau įžvelgti, nes dvaro sodybos teritorijoje gyvenama.

Atvykus pasitinka alėja, kaip ir priklauso, įspūdingi sodybos vartai, kadaise gražus sodas, keletas statinių, statytų XIX amžiaus pirmoje pusėje kartu su elegantišku rūmu, visiškai apleistu. Ponai Sekluckiai, kuriems dvaras priklausė nuo XVIII amžiaus iki pat 1939-ųjų, matyt, labai liūdėtų tatai matydami, bet Lietuvoje teko matyti ir daug blogiau atrodančių dvarų arba akis jau yra tiesiog pripratusi prie TOKIO požiūrio į Lietuvos dvarų paveldą.



Viskas bus gerai, ir kada nors „seniai seniai“ dar nusibosim savo anūkams prisiminimais apie keistus laikus, kai dienų dienas „sėdėjom namie“, tempdavom vežimus su nežmoniškais kiekiais maisto, kažką net aplankydavo nušvitimas nuo online mokymų, o savaitgaliais puošdavomės išeiginėmis kaukėmis ir bandydavom įkvėpti gryno oro (oksimoronas išėjo). Velykų savaitgaliui turėjau planų, bet nesinorėjo veltis į visą šitą draudimų ir užkardų velniavą, todėl likome namie. Tai tiek įžangų, o užpraeitą savaitgalį lankėmės pasienyje su Baltarusija už Eišiškių, kurios ilgą laiką buvo „atsarginis“ variantas, taip ir nerealizuotas iki karantino, nes amžinai pritrūkdavo laiko. Dabar, „sėdint namie“, keliavimai labai nenutolsta nuo nakvynės vietos. Eišiškės palyginti netoli nuo Vilniaus (pirmyn ir atgal bus apie šimtą dvidešimt ar trisdešimt kilometrų) ir yra labai labai sena Lietuvos gyvenvietė - Vytauto Didžiojo laikų ar dar senesnė.

1384-1402 metais sudarytuose kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose Eišiškės jau vadinamos miestu. Anais laikais jos priklausė tokiam Sudimantui, kuris lygtai buvo Vytauto žmonos Onos brolis, o ji pati buvo Sudimantaitė. Išeina, kad Eišiškės buvo Onos Vytautienės tėviškė. Eišiškių dvaras ir aplinkiniai miškai buvusi mėgstamiausia Vytauto poilsio ir medžioklės vieta.

Miestelio istorija labai marga ir turtinga. Tiesa, šių dienų Eišiškės jau nebe tos. Miestelis kaip miestelis, ir ne jis buvo mūsų tikslas, todėl pačiose Eišiškėse nestojome, už gimnazijos sukome į kairę link Šalčininkų ieškoti Eišiškių piliavietės.





Kovo įrašai turėjo būti kitokie ir jų turėjo būti daugiau, bet yra kaip yra. Juk nerašysiu apie ilgas intensyvias darbo dienas, vakarinius pasivaikščiojmus Lazdynų perimetru ir niekaip nenutinkantį nušvitimą. Vakarinių kilometrų matuoklis vieną vakarą parodo pustrečio, kitą beveik penkis kilometrus, maždaug tiek judesio kol kas. Bet mes bent jau galime išeiti, o štai mano buvusi kolegė Ispanijoje su vyru puspenkto kilometro kasdien apsuka ratais savo namo Madrido priemiestyje kieme. Iš kiemo išeiti tik pasivaikščioti jie negali, todėl džiaugiasi, kad turi bent jau nuosavą kiemą. Mes kol kas esame privilegijuoti. Tai tuo ir džiaugiuosi. :)

Besibaigiant antrai karantino savaitei, artėjant šiltajam šeštadieniui, atėjo mintis atidžiau pasižvalgyti aplink Vilnių, kur vis dar pakanka menkai žinomų, neturistinių, neatrastų vietų. Siekiant patirti kuo mažiau kontakto ir išlaikyti distanciją tai svarbu (skaitant po kelerių metų gali būti sunku suprasti). Taip suradau Nemenčinės piliakalnį, dar vadinamą tiesiog Piliakalniu, toks jo vardas. Pamaniau, kad jeigu aš iki šiol ant jo nebuvau, tai, matyt, ir kiti nesistumdys alkūnėmis - ir buvau teisi. Lankytojų buvo dvi grupės - mes su dukra ir jos draugu ir dar viena šeima, bet su jais prasilenkėme saugiu atstumu, mes pasikėlėme skaras iki akių (daugkartinės kaukės vis dar strigusios kažkur siuntų sistemose). Ne dėl apsaugos laukuose, žinoma, bet rodydami tarpusavio supratimą ar pan. maždaug, I feel you bro.

Lazdynai dabar ne pats madingiausias gyvenamasis rajonas, bet premiją architektams būtų galima skirti vien jau už tai, kad projektuodami paliko daug erdvės, žalumos ir mažai plyšių šiandieniniams vystytojams. Lazdynų įdomybes galima aplankyti su kartais organizuojamomis ekskursijomis arba patiems pagal „Neakivaizdinio Vilniaus“ maršrutą. Istorinėje informacijoje rašoma, kad Lazdynų mikrorajonas prieš penkiasdešimt su viršum metų buvo įkurtas vietoje kaimelio, kuris seniau vadintas Leszczynnik, Leszczynka, o prieš Antrąjį pasaulinį karą Leszczyniaki. Nuo lenkiško žodžio leszczyna - lazdynas. Vilniečiams gal bus įdomu sužinoti, kurioje rajono vietoje buvo tie senieji Leszczyniaki. Bent jau man pačiai visada įdomu, kur yra šiuolaikinių rajonų pradžia.





















Lazdynų kaimas buvo maždaug ten, kur eina pėsčiųjų takas nuo Teodoro Kazimiero Valaičio vėtrungės ir „Rimi“ link viešojo transporto stotelės Laisvės prospekte. Kur stovi Lazdynų vidurinė mokykla ir akmuo, nuo kurio jau seniai numuštas užrašas apie Lazdynų apdovanojimą Lenino premija.
Važiuojant per Rudaminą į Turgelius ir Merkinę būna neįmanoma nepastebėti kairėje kelio pusėje stūksančių įspūdingų griuvėsių. Pirmą kartą, kai nesitiki nieko panašaus ramiame priemiestyje, tai išvis būna wow. Vieną sekmadienį nuvažiavau į Rudaminą būtent dėl tų griuvėsių apsižvalgyti, kaip viskas atrodo iš arčiau.