Type Keyword and Press Enter to Search
×

Lietuvą kerta ne vienas Šv. Jokūbo kelio maršrutas, tačiau tik nesertifikuotas (galbūt kam nors tai reikšminga) „Camino Lituano“ kelias, kertantis visą Lietuvą nuo šiaurės iki pietų, entuziastų dėka yra sužymėtas ir gyvas. Šiemet juo eina nemažai žmonių - su skirtingomis intencijomis žmonės eina. Pavyzdžiui, aš einu, nes turiu sveikatos ir, svarbiausia, noro tiesiog eiti be jokio praktinio reikalo, išmatyti, apeiti, „pačiupinėti“ ne per automobilio langą, nesiekiant nei rekordų, nei kokių tai dvasinių patirčių. Kas dar nežino, tai „Camino Lituano“ suskirstytas į per dieną įveikiamus etapus, kurių ilgis dažniausiai svyruoja nuo 20 iki 30 kilometrų, bet mes su sese paprastai privaikštome daugiau. Etapų stotelėse piligrimų, žygeivių ir šiaip einančių žmonių patogumui yra daugiau ar mažiau nakvynės, maitinimo įstaigų ir kitos būtiniausios infrastruktūros. Plačiau apie „Camino Lituano“. Mes su sese einame „Camino Lituano“ savaitgaliais po vieną ar du etapus. Pernai ėjome tris savaitgalius ir įveikėme keturis etapus nuo Paberžės per Kėdainius, Panevėžiuką, Raudondvarį, Kauną iki Pažaislio.

Šiemet tikėjomės restartuoti gegužės pradžioje (restartuoti todėl, kad kai pernai pradėjome eiti, Kelias prasidėjo Paberžėje, bet jau netrukus pakilo iki šiaurinės sienos - taigi šiemet stengsimės pasiekti Paberžę, iš naujo „pradėjusios“ eiti Žagarėje), bet dėl karantino ir sujauktų planų „Camino“ startą teko nukelti iki pat birželio antros pusės. Dabar atrodo, kad buvo galima sugalvoti geriau, bet pradėjus planuoti dar ir kalbos nebuvo apie apribojimų atšaukimą. Tuomet kai kurios apgyvendinimo ar nakvynės vietos buvo uždarytos, viešasis transportas irgi važinėjo rečiau, ir apskritai nebuvo aišku, kaip bus po savaitės ar dviejų. Mano sesuo dirba mokytoja, todėl jos savaitgaliai priklausomi nuo pavėlintų renginių bei valstybinių egzaminų, kuriems datos kažkodėl lyg tyčia, kad stebėtojams mokytojams nebūtų per gerai, paskirtos pirmadieniais ir penktadieniais. Visos šitos aplinkybės ir susidėjo, kad du pirmuosius etapus nuo Žagarės ir paskesnius du iki Pakruojo planavome gerokai iš anksto, kliaudamosi daugiausia savimi ir atitinkamai savaip perorganizuodamos.

Žagarės dvaras 


Karantinas karantinu, bet daugiau kaip dviem mėnesiams beveik dingęs kultūrinis gyvenimas pradėjo varyti iš proto. Nuėmus apribojimus muziejams, čiupau pirma, ką pasiūlė Facebook - tik praėjusių metų pabaigoje atvertas mažiau žinomas erdves po Vilniaus katedra.

Kiekvienas, kas baigė lietuvišką mokyklą ar bent kiek domisi šalies istorija, žino, kad Lietuvos vardas kildinamas nuo nedidelės upelės vardu Lietava, arba Lietauka, kaip ją vadino rusakalbiai sentikiai pakrantės gyventojai, kai Perelozų kaimas dar buvo gyvenamas. Lietava yra dešinysis Neries intakas, vos 11 kilometrų su trupučiu ilgio, iš jų tik keturi kilometrai belikę upės, labai gražios upės - kitkas paversta melioracijos grioviu. Lietava teka pačioje Lietuvos širdyje vos už 30 km nuo mūsų Kernavės ir įteka į Nerį Jonavos rajone. Kai bevažiuojant nuo Eišiškių ir Gornostajiškių vaikai užsiminė, kad kitą kartą norėtų pabūti kur prie upės, prie vandens, iš karto pagalvojau apie Lietavą.

Lankytina vieta prie Lietavos lokalizuota aiškiomis koordinatėmis 55.024426, 24.456798. Ten patogu prie upės prieiti, įrengtas tiltelis, informacinė lenta, taip pat atiteka šaltinis, kurio vandens galima paskanauti.


Abejingumas ir užmarštis, taip norisi apibendrinti įspūdį apsilankius Gornostajiškių dvare netoli nuo Eišiškių, pačiame pasienyje su Baltarusija. Dvaras ranka pasiekiamas nuo Eišiškių piliavietės, kuri dar vadinama ir Gornostajiškių piliaviete, kur lankėmės vieną balandžio savaitgalį. Sodyba pastatyta kadaise, matyt, labai gražioje vietoje ant ežero kranto, bet dabar tą grožį sunkiau įžvelgti, nes dvaro sodybos teritorijoje gyvenama.

Atvykus pasitinka alėja, kaip ir priklauso, įspūdingi sodybos vartai, kadaise gražus sodas, keletas statinių, statytų XIX amžiaus pirmoje pusėje kartu su elegantišku rūmu, visiškai apleistu. Ponai Sekluckiai, kuriems dvaras priklausė nuo XVIII amžiaus iki pat 1939-ųjų, matyt, labai liūdėtų tatai matydami, bet Lietuvoje teko matyti ir daug blogiau atrodančių dvarų arba akis jau yra tiesiog pripratusi prie TOKIO požiūrio į Lietuvos dvarų paveldą.



Viskas bus gerai, ir kada nors „seniai seniai“ dar nusibosim savo anūkams prisiminimais apie keistus laikus, kai dienų dienas „sėdėjom namie“, tempdavom vežimus su nežmoniškais kiekiais maisto, kažką net aplankydavo nušvitimas nuo online mokymų, o savaitgaliais puošdavomės išeiginėmis kaukėmis ir bandydavom įkvėpti gryno oro (oksimoronas išėjo). Velykų savaitgaliui turėjau planų, bet nesinorėjo veltis į visą šitą draudimų ir užkardų velniavą, todėl likome namie. Tai tiek įžangų, o užpraeitą savaitgalį lankėmės pasienyje su Baltarusija už Eišiškių, kurios ilgą laiką buvo „atsarginis“ variantas, taip ir nerealizuotas iki karantino, nes amžinai pritrūkdavo laiko. Dabar, „sėdint namie“, keliavimai labai nenutolsta nuo nakvynės vietos. Eišiškės palyginti netoli nuo Vilniaus (pirmyn ir atgal bus apie šimtą dvidešimt ar trisdešimt kilometrų) ir yra labai labai sena Lietuvos gyvenvietė - Vytauto Didžiojo laikų ar dar senesnė.

1384-1402 metais sudarytuose kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose Eišiškės jau vadinamos miestu. Anais laikais jos priklausė tokiam Sudimantui, kuris lygtai buvo Vytauto žmonos Onos brolis, o ji pati buvo Sudimantaitė. Išeina, kad Eišiškės buvo Onos Vytautienės tėviškė. Eišiškių dvaras ir aplinkiniai miškai buvusi mėgstamiausia Vytauto poilsio ir medžioklės vieta.

Miestelio istorija labai marga ir turtinga. Tiesa, šių dienų Eišiškės jau nebe tos. Miestelis kaip miestelis, ir ne jis buvo mūsų tikslas, todėl pačiose Eišiškėse nestojome, už gimnazijos sukome į kairę link Šalčininkų ieškoti Eišiškių piliavietės.





Kovo įrašai turėjo būti kitokie ir jų turėjo būti daugiau, bet yra kaip yra. Juk nerašysiu apie ilgas intensyvias darbo dienas, vakarinius pasivaikščiojmus Lazdynų perimetru ir niekaip nenutinkantį nušvitimą. Vakarinių kilometrų matuoklis vieną vakarą parodo pustrečio, kitą beveik penkis kilometrus, maždaug tiek judesio kol kas. Bet mes bent jau galime išeiti, o štai mano buvusi kolegė Ispanijoje su vyru puspenkto kilometro kasdien apsuka ratais savo namo Madrido priemiestyje kieme. Iš kiemo išeiti tik pasivaikščioti jie negali, todėl džiaugiasi, kad turi bent jau nuosavą kiemą. Mes kol kas esame privilegijuoti. Tai tuo ir džiaugiuosi. :)

Besibaigiant antrai karantino savaitei, artėjant šiltajam šeštadieniui, atėjo mintis atidžiau pasižvalgyti aplink Vilnių, kur vis dar pakanka menkai žinomų, neturistinių, neatrastų vietų. Siekiant patirti kuo mažiau kontakto ir išlaikyti distanciją tai svarbu (skaitant po kelerių metų gali būti sunku suprasti). Taip suradau Nemenčinės piliakalnį, dar vadinamą tiesiog Piliakalniu, toks jo vardas. Pamaniau, kad jeigu aš iki šiol ant jo nebuvau, tai, matyt, ir kiti nesistumdys alkūnėmis - ir buvau teisi. Lankytojų buvo dvi grupės - mes su dukra ir jos draugu ir dar viena šeima, bet su jais prasilenkėme saugiu atstumu, mes pasikėlėme skaras iki akių (daugkartinės kaukės vis dar strigusios kažkur siuntų sistemose). Ne dėl apsaugos laukuose, žinoma, bet rodydami tarpusavio supratimą ar pan. maždaug, I feel you bro.

Lazdynai dabar ne pats madingiausias gyvenamasis rajonas, bet premiją architektams būtų galima skirti vien jau už tai, kad projektuodami paliko daug erdvės, žalumos ir mažai plyšių šiandieniniams vystytojams. Lazdynų įdomybes galima aplankyti su kartais organizuojamomis ekskursijomis arba patiems pagal „Neakivaizdinio Vilniaus“ maršrutą. Istorinėje informacijoje rašoma, kad Lazdynų mikrorajonas prieš penkiasdešimt su viršum metų buvo įkurtas vietoje kaimelio, kuris seniau vadintas Leszczynnik, Leszczynka, o prieš Antrąjį pasaulinį karą Leszczyniaki. Nuo lenkiško žodžio leszczyna - lazdynas. Vilniečiams gal bus įdomu sužinoti, kurioje rajono vietoje buvo tie senieji Leszczyniaki. Bent jau man pačiai visada įdomu, kur yra šiuolaikinių rajonų pradžia.





















Lazdynų kaimas buvo maždaug ten, kur eina pėsčiųjų takas nuo Teodoro Kazimiero Valaičio vėtrungės ir „Rimi“ link viešojo transporto stotelės Laisvės prospekte. Kur stovi Lazdynų vidurinė mokykla ir akmuo, nuo kurio jau seniai numuštas užrašas apie Lazdynų apdovanojimą Lenino premija.
Važiuojant per Rudaminą į Turgelius ir Merkinę būna neįmanoma nepastebėti kairėje kelio pusėje stūksančių įspūdingų griuvėsių. Pirmą kartą, kai nesitiki nieko panašaus ramiame priemiestyje, tai išvis būna wow. Vieną sekmadienį nuvažiavau į Rudaminą būtent dėl tų griuvėsių apsižvalgyti, kaip viskas atrodo iš arčiau.



Šį įrašą parsivežiau iš Kauno, kur su sese buvome nuvažiavusios į jau tradicinį advento savaitgalio pakeliavimą. Žinoma, ne (tik) eglės važiavome žiūrėti, bet apsilankėme keliuose muziejuose, funikulieriumi pasivažinėjome ir t. t. Bet šį kartą noriu parodyti dvi vietas, kurios itin jautriai suskamba po fakto, kad neseniai Gedimino kalne Vilniuje surasti 1863 metų sukilėliai ir sukilimo vadai buvo garbingai palaidoti Rasų kapinių koplyčioje. Šiuo metu senojoje politinių kalinių areštinėje Nr. 14 dab. T. Kosciuškos g. 1 Vilniuje, kur 1863-1864 metais kalėjo apie 1000 sukilimo dalyvių, veikia paroda „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“ - įspūdingas, stiprus projektas, gaila, kad toks trumpalaikis - iš širdies rekomenduoju aplankyti.

Vienas iš sukilimo vadų kunigas Antanas Mackevičius užkastas Kaune ir lieka tik tikėtis, kad sprendimus priimantys žmonės, atsakingų institucijų vadovai, istorikai nenumos ranka ir skirs dėmesio jo bei jo bendražygių palaikams surasti ir garbingai palaidoti.

Antanas Mackevičius gimęs ne tik Lietuvoje, bet ir dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje - Kelmės rajone. Bajoras, studijavęs Kijevo universitete, baigęs Varnių kunigų seminariją. Kunigavo Lietuvos širdyje Paberžėje, kur atstatė bažnyčią, šiandien sutraukiančią maldininkus ir piligrimus iš visos Lietuvos. Paberžėje baigiasi ir prasideda „Camino Lituano“ kelio etapai.

Paberžės kunigas pirmasis surinko sukilėlių būrį - „Už žmogiškas žmonių teises, už mūsų ir jūsų laisvę“, toks buvo jo šūkis. Antanas Mackevičius Zigmanto Sierakausko buvo paskirtas vadovauti vienai iš jo kolonų, o kai gegužę Z. Sierakauskas buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę, o birželį buvo pakartas, A. Mackevičius perėmė vadovavimą ir jo būriams. Daug buvo mūšių, iš kur tie žmonės sėmėsi valios ir jėgų, Dievas žino. Paskutinis A. Mackevičiaus vadovaujamų sukilėlių mūšis įvyko 1863 metų lapkritį netoli Vilkijos. Kunigas buvo sužeistas, kurį laiką slapstėsi. Tų pačių 1863 metų gruodį ar tai per klaidą, ar dėl išdavystės buvo suimtas, kalinamas ir gruodžio 28 dieną pakartas.

Kaune A. Mackevičius buvo greičiausiai kalinamas dabartinio Maironio lietuvių literatūros muziejaus rūsiuose.



Kai manęs klausia, ką pamatyti aplink Vilnių be Trakų ir Kernavės, pirmiausia į galvą ateina Jašiūnų Balinskių dvaras ir Merkinės dvaro griuvėsiai. Apie Merkinę ir joje ~25 metus egzistavusią Paulavos (Pavlovo) respubliką sužinojau palyginti neseniai, tik prieš kokius penkerius metus, kai atsitiktinai internete pamačiau gražiai nufotografuotus dvaro griuvėsius. Nepamenu, gal ir buvo kažkiek parašyta istorijos vadovėliuose. Aštuonioliktojo amžiaus antroje pusėje, kai Europoje sklandė Apšvietos idėjos, galvas kapojo Prancūzų revoliucija ir brendo mūsų valstybės padalijimai, šviesus didikas kunigas Povilas Ksaveras Bžostovskis šiurpino LDK diduomenę savo valdose netoli Vilniaus kurdamas utopiją.

Bžostovskis net ir mūsų laikais, matyt, atrodytų nurautas, na, bet tai buvo žmogus, kuris draugavo su pačiu karaliumi Stanislovu Augustu Poniatovskiu. Studijavo teologijos mokslus Romoje, buvo apsiskaitęs, mokėjo kalbų. 1760 metais Povilui Ksaverui atiteko vadinamieji Bžostovskių rūmai Vilniuje (kiek savininkų pasikeitė nuo tada, o rūmus vis dar vadina Bžostovskių), dabar adresu Universiteto g. 2 (kur veikia Universiteto vaistinė). Grįžęs iš Romos jis ėjo aukštas pareigas, buvo paskirtas LDK didžiuoju raštininku, po to LDK referendoriumi. Bet pardavė rūmus ir nusipirko Merkinę su daugiau kaip 3000 hektarų, ir įkūrė Paulavą, Pavlovą, Pawlow pagal savo vardą.

Rytoj prasidės Adventas, bet šiandien dar lapkritis, ir nors nelaikau savęs Grinču, bet pagal išgales laikausi įsikibusi stengdamasi nepasiduoti komercijos vejamam laikui, todėl šis įrašas bus apie tai, kuo gyvena liūdniausias metų mėnuo. Keliaudama po Lietuvą neretai užsuku į kapines - nebūtinai senas ar istorines, istorija tai nėra datos, tai gyvenimai, istorijos ir palikimas tų, pas kuriuos einu nusilenkti ir uždegti žvakeles. Nebūsiu originali - Vilniuje labiausiai myliu Rasas, tuo tarpu Saulės kapinės man ilgą laiką buvo visiška terra incognita.

Tikrasis jų pavadinimas - Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos kapinės. Jos yra už Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios, pabirusios kalnuose tarp Saulės, Mildos ir Rudens gatvių. Pagal Saulės gatvę sovietmečiu buvo pervadintos, taip kol kas ir liko.


Iki sausio 11 dienos Valdovų rūmuose veikia tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“, kurioje rodomi eksponatai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Austrijos, Vokietijos muziejų ir kitų kultūros ir švietimo įstaigų bei Radvilų privačių kolekcijų. Tarp jų esama eksponatų, kuriuos pamatyti ši paroda yra vienintelė galimybė. Plačiau apie parodą. Buvau joje jau du kartus ir ketinu eiti dar. Pirmą kartą lankiausi su ekskursija. Gido pagalbą susiorientuojant vardų ir eksponatų gausoje rekomenduočiau net tiems, kurių žinios apie nekarūnuotus Lietuvos valdovus neapsiriboja Ruduoju, Juoduoju, Barbora ir Jonušu (kažin ar būna ekskursijų, kurių gale kas nors nepaklaustų, tai ar Radvilos buvo lietuviai?) Tiesa, paskutinį mėnesio sekmadienį Valdovų rūmus geriau apeiti ratu. Žmonių galybė, bet ne tai ir ne triukšmas buvo nemaloniausia, o kad dalis nemokamos dienos lankytojų tiesiog „prisiklijavo“ prie mūsų grupės ir piktybiškai grūdosi per visą ekspoziciją, prastumdydami tuos, kurie už ekskursiją mokėjo, vos nesudaužė stendo su Jonušo Radvilos buože. Įsivaizduoju, kaip gidui buvo sunku dirbti tame bardake.

Šiame įraše noriu parodyti kelis eksponatus, kurie sudomino, užkabino tiek, kad grįžusi namo ieškočiau daugiau informacijos. Nepamainoma knyga tame buvo Raimondos Ragauskienės monograma „Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pab. – XVII a.)“, kurią atsitiktinai pavyko gauti nusipirkti, kai tiražas jau beveik visas buvo išpirktas.



Taigi nuėjome paskutinį šiemet mudviejų su sese Kelio etapą. Nuotrauka, kurią pasirinkau kaip įrašo leadą iš neįdomiausios Raudondvario - Pažaislio etapo dalies K. Baršausko gatvėje, kartu iliustruoja, kad net ten, kur nieko nėra, galima nuveikti kažką smagaus. Sesė sako, paspardyk lapus, pafotografuosiu. Vilniuje lapus, deja, tuoj nupučia rudens grinčai su benzininiais pūstukais, o čia nerealiausios krūvos!

Kitais metais bandysime pradėti nuo pradžių pradžios Žagarėje prie Latvijos sienos ir prisikasti iki Paberžės, kur Kelią pradėjome. Jeigu nepavyks, tai nieko tokio - malonumas prasitęs ilgesnį laiką, kad tik užtektų sveikatos.

Spalis nebuvo toks jau malonus, kaip galėtų pasirodyti žvelgiant į vidutinę mėnesio temperatūrą. Savaite anksčiau planuotą keliavimą teko atidėti dėl įkyraus lietaus. Laimei, spalio 18-oji išpuolė tikra bobų vasara. Iš vakaro užtrukau geriausių Kanų liūtų reklamų peržiūroje, ir sesė į Vinių atvažiavo tik penktadienį vakare, todėl šeštadienį per galvas nesivertėme ir atsikėlėme tik kiek anksčiau nei keliamės į darbus. Išvažiavome autobusu, iš Vilniaus pro Kauną važiuojančiu į Kybartus. Kauno stotyje neužtrukdamos persėdome į Jurbarko mikroautobusą, kurio vairuotojas garsiai leido prastą muziką. Gerai, kad iki Raudondvario netoli buvo kentėti. Buvom ten tik apie pusę vienuoliktos. Kadangi Pažaislyje norėjome atsidurti dar šviesiai, o vakare mūsų laukė Vilniuje svečiuose (vėliau sesė sakė, kad diena atrodė begalinė), kažką teko aukoti ir tas kažkas buvo poilsis. Dėl to, kad ėjome nestodamos, dėl kietos kelio dangos bei jai visai nepritaikyto apavo kojas šį kartą skaudėjo labiau nei įprasta. Mūsų metuose lyg ir reikėtų būti įgijus daugiau proto, na bet ką padarysi.

Kauno rajono muziejaus antspaudus turėjome nuo praėjusio etapo, todėl į Raudondvario dvarą eiti nebesusiviliojome. Užtat patraukėme prie Raudondvario bažnyčios, kur turistai bei piligrimai, matyt, užsuka rečiau.

Dabartinė Raudondvario bažnyčia pastatyta ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, prieš Antrąjį pasaulinį karą, taigi yra visai nauja. Ankstesnė susprogdinta 1915 metais.

Kai kalbame apie Raudondvario Tiškevičius, pastebiu, painiojasi du vardai - Benediktas Emanuelis ir Benediktas Henrikas, senelis ir anūkas. Senojoje bažnyčioje buvusią kriptą, kurioje buvo laidojami Tiškevičiai, dabar žymi keturi Tiškevičių atminimui pastatyti akmenys su iškaltais vardais.



Pirmiausia - Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus ir jo žmonos Vandos Vankevičiūtės-Tiškevičienės - tai jiedviem kaip vestuvių dovaną grafo tėvas Mykolas Juozapas Tiškevičius padovanojo Raudondvarį. Jaunieji Tiškevičiai, o jie susituokė 1826 metais, tuomet buvo viena turtingiausių Lietuvos šeimų. Grafai turėjo keturis vaikus - dukras Liudgardą, Joaną ir Vandą bei vienintelį sūnelį Mykolą, kuris gyveno tik kelias dienas. 1832-1832, iškalta ant trečio ir mažiausio, grafaičiui Mykolui skirto, akmens. Vanda Tiškevičienė sūnų pragyveno dešimčia metų, mirė nuo džiovos. Grafas savo mylimai žmonai bei sūnui pastatė šeimos mauzoliejų su nuostabiu antkapiniu paminklu, kurio fragmentų, sako, galima pamatyti bažnyčioje. Džiova nusinešė ir dviejų jau suaugusių grafų dukrų gyvybes. Pirma nuo jos mirė Joana, dvidešimt vienų metų, nepalikusi vaikų. Šios vyras Mykolas Tiškevičius po trejų metų vedė jaunausią žmonos seserį Vandą, jiedu susilaukė minėtojo Benedikto Henriko, būsimojo fotografo, keliautojo ir žymiausio iš Raudondvario valdytojų, kuriam buvo lemta tapti našlaičiu dar vaikystėje. Kai jam buvo dveji metukai, nuo džiovos mirė tėvas, o sulaukus aštuonerių nuo tos pačios ligos ir mama. Senelis Benediktas Emanuelis Tiškevičius gavo anūko globos teises ir išvežė jį į šiltesnius kraštus. Į Raudondvarį Benediktas Henrikas Tiškevičius grįžo jau suaugęs, su žmona amerikiete Elizabeth Klara Bancroft, su kuria jiedu susituokė 1874 metais Bostone jau po senelio mirties. Anūkas Prancūzijoje mirusio senelio palaikus parvežė į Raudondvarį ir palaidojo greta ano mylimos žmonos ir sūnaus Mykolo, čia pat Raudondvaryje Benediktui Henrikui teko laidoti ir jauną nuo džiovos mirusią savo žmoną Elizabeth Klarą, kuriai skirtas ketvirtasis iš akmenų. Tokias tad istorijas papasakotų keturi akmenys prie Raudondvario bažnyčios, jei mokėtų kalbėti.

Šventoriuje stovi dvi nuostabios skulptūros

Kelias iš Raudondvario į Kauną vaizdingas. Pasilabinome ir atsisveikinome su Nevėžiu, lydėjusiu mus tris pirmuosius etapus, išgėrėme degalinėje kavos su bandelėmis.




Prabanga eiti mieste ir nesinešti kaip sraigėms ant kupros visos mantos.

Kaunas Kelyje pasitinka Veršvų piliakalniu, kuris realybėje įspūdingesnis už savo nuobodžius mokslinius aprašymus. Piliakalnį supa nykūs sovietiniai namai, pramoninis rajonas ir vakarinis aplinkkelis. Užlipus daug laiptelių į viršų atsiveria štai toks vaizdas, tik dar reiktų įsivaizduoti miesto gausmą apačioje.




Toliau pagal planą mums reikėjo patekti į Kulautuvos gatvę prie Nemuno. Pradžioje su sese ketinome atsisakyti lanksto ir mauti tiesiai Raudondvario plentu, bet gerai, kad nugalėjome pagundą patinginiauti ir sutaupyti vieną kitą km. Einant palei Lampėdžio ežerą reikia laikytis dešinės kelio pusės, kad netektų kaip zuikiams bėgioti per itin intensyvaus eismo gatves, kaip kad teko mums.



Kulautuvos gatvė buvo viena malonesnių Kaune pėdintų vietų!


Po to kirtome rajoną, panašų į mūsų Šnipiškes, man norėjosi vadinti jį Vilijampole, nors žemėlapis kažkodėl sakė, kad Vilijampolė liko toliau. Tiltu perėjome į senamiestį. Pirmiausia užsukome į atidarytą Šv. Jurgio Kankinio pranciškonų bažnyčią. Ten buvo besibaigianti santuokos ceremonija. Jaunuosius tuokė kunigas brolis Rolandas Taučius, dėl kurio perkėlimo metų pradžioje iš Vilniaus Bernardinų į Kauną labai gailėjau. Ne, tokių šiaip sutapimų nebūna.

Antspaudų į piligrimų pasus norėjome ne tik etapo pradžioje ir pabaigoje, bet ir pačiame Kaune. Jeigu yra menkiausia galimybė, kodėl neatsižymėjus? Tuo tikslu, nebūčiau giliai širdy filologė, pirmiausia užklydome į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Jo darbuotoja buvo labai geranoriška, deja, antspaudas direktorės kabinete, o šeštadienį kabinetas užrakintas. Ką padarysi, nuspūdinome prie Rotušės. Jos aikštėje būriavosi išsipuošę vestuvininkai ir begaliniai viliojo staleliai su šampanu ir vaišėmis, kai kur net su padavėjais, mat kokia nauja mada. Kaip kokios juozapotos tarp gražių ponų paskui vestuvininkus įsmukome į Rotušę - jie tuoktis, o mes į turizmo informacijos centrą užsidėti dar vienų antspaudų. Matydamos, kaip geit tirpsta laikas, Kauno centre šį kartą nebeturistavome ir tik vienoje iš „Prezo“ kepyklėlių Laisvės alėjoje pavalgėme (už labai sąžiningą kainą) ir pailsėjome pirmą ir paskutinį kartą.

Paskui jau klaidžiojome. Šitas etapas nėra sužymėtas, todėl tenka vadovautis žemėlapiu. Man nepavyko susišnekėti su KML failais, „Google“ žemėlapis buvo menkas pagalbininkas, todėl eiti teko vadovaujantis pdf, kuris nebuvo tiek detalus ir aiškus. Viena gatvė ten ar šen... Taigi užuot pakilusios į Ąžuolyną Vytauto parku, pūškavome triukšminga Parodos gatve.

Jurgio Mačiūno aikštė. Deklaruojama, jog tai pirmoji aikštė pasaulyje, į kurią negalima patekti. Sesuo norėjo pabandyti, šiaip ar taip tą dieną būtų ne pirmas ir ne paskutinis kartas bėgioti per gatvę belekur

Kirtusios Ąžuolyną dar kartą suklydome, tik šį kartą su pliusu. Kai K. Baršausko gatvę nutarėme pasiekti Radvilėnų plentu, kur šiaip normalūs žmonės vargiai vaikšto, nes eiti gatve be šaligatvio palei gana intensyvų eismą nesmagu ir net pavojinga. Betgi atkaklumas buvo apdovanotas! Visiškai atsitiktinai (bet ar būta tą dieną atsitiktinumų?) atradau Girstučio upelį ir Adomo Mickevičiaus slėnį, vietas, kurias norėjau pamatyti dar vaikystėje, kai buvau šiokia tokia poeto fanė. Adomas Mickevičius 1819-1823 metais mokytojavo Kaune, kur parašė pirmus brandžiuosius savo kūrinius, jis mėgo būti Girstupio upelio slėnyje. Kai poetas rengėsi išvažiuoti į užsienį, 1823 metų pavasarį jo draugai čia, šiame slėnyje, surengė išleistuves. Nuo tada šitoji vieta vadinama Adomo Mickevičiaus vardu.




Ant akmens, ant kurio mėgdavo sėdėti poetas (deja, jo dar neteko pamatyti, tik žinau, kad toks yra, bet šį kartą negalėjome sau leisti prabangos į slėnį nusileisti) iškalti metai, nors sakoma, kad data buvo iškalta beveik šimtmečiu vėliau. Maniau, gal buvau kur skaičiusi, kad nebėra Girstupio, kad upelis jau seniai palaidotas po betonu ir sovietiniais rajonais, tuo maloniau buvo jį pamatyti. 

Kirtusios K. Baršausko gatvę ja nuėjome minėtą nuobodoką ruožą iki Trijų mergelių tilto. Iš įdomesnių dalykų pakeliui - A ir J. Gravrogkų vardu pavadinta gatvelė. Kaskart nesu tikra, ar teisingai parašau ar ištariu. Pavardė  neįprasta ir dėl to mudvi su sese labai suintrigavusi. Pasirodo, gatvė pavadinta brolių grafų iš labai senų garbių didikų Gravrogkų ir Goes giminių, Antano ir Julijono Gravrogkų, vardu. Antanas gimė 1880, Julijonas - 1885 metais Kristupo Juozapo Karolio Gravrogko ir Julijonos von Goes šeimoje. Jie abu baigė mokslus ir dirbo tuometinėje imperijoje, ir abudu grįžo į jau nepriklausomą Lietuvą. Abudu prieškariu buvo Lietuvos inžinieriai mechanikai. Antanas Gravrogkas nuo 1920 metų iki mirties 1958-aisiais gyveno Kaune, dirbo geležinkelių sistemoje, dėstė Kauno universitete, ilgus metus buvo Lietuvos šaulių sąjungos vicepirmininkas, 1923 metais - vienas pagrindinių Klaipėdos krašto sukilimo organizatorių, 1932 - 1933 metais buvo Kauno miesto burmistras. Jo brolis Julijonas, taip pat 1920 metais grįžęs į atkurtą Lietuvą, suorganizavo technikos mokyklas Vilniuje ir vėliau Kaune, taip pat ilgą laiką dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1941 - 1944 metais buvo universiteto rektorius. 1945 metais pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Mirė 1968 metais Klivlende.

Trijų mergelių pėsčiųjų tiltas per Nemuną su nuolydžiu. Jeigu mums būtų reikėję juo ir grįžti, būtume kopusios į kalną, o šiuokart maloniai leidomės „su vėjeliu“.



Kaip matyti, apylinkės industrinės, apačioje lieka laikinai išardyta geležinkelio linija iš Vilniaus, netoliese matyti Kauno geležinkelio tunelis. Šitie objektai padėjo susiorientuoti, kur esame ir kokius rajonus kaskart pravažiuojame traukiniu iš Vilniaus į Kauną.

Trijų mergelių tiltas jungia Gričiupį su Panemune. Nors pušynu eiti buvo malonu, vengėme nuklysti toli nuo gyvenamųjų kvartalų ir prieš sutemstant pasiklysti nesužymėtame miške, todėl ėjome gatvėmis, kurių pavadinimus matėme „Google“ žemėlapyje, Vilkų, Elnių, Kiškių... 

Išėjusiems atminti, atėjusiems atgimti... Čia ant kalnelio buvo senosios Vičiūnų kapinės

Paskutinis didelis objektas mūsų Kelyje prieš Pažaislį buvo Kauno HE. Nemėgstu užtvankų, išprievartaujančių upes ir užliejančių dešimtis kaimų, nemaloni man ta HES. Bet tolumoje jau matosi Pažaislio kupolas. Spėjome įžengti prieš pat leidžiantis sutemoms. Viešbučio registratūroje įspėjo, kad jų antspaudai nespalvoti - ar tiks. Viršūnė, galvoju, negi būna spalvotų antspaudų? Pasirodo, ji turėjo omenyje, kad „Monte Pacis“ antspaudas yra reljefinis. Beje, labai gražus, džiaugiuosi tokį turėdama savo piligrimo pase.




Šiek tiek pavaikščiojome aplinkui, kol visai sutemo, paskui susiradome troleibusų stotelę, įsėdome į 5 troleibusą ir buvome greitai bei patogiai nuvežtos tiesiai į Kauno autobusų stotį. Kaune iš vairuotojo perkamas troleibuso bilietas kainuoja eurą, bet jo nereikia žymėti.
Mano „iPhone“ skaičiuotuvas parodė, kad per dieną nukeliavome 25,1 km.
Na ką, iki kitų metų ir Buen Camino!
Buvau dienai išvažiavusi į Gardiną. Kai bendradarbės pasiūlė jungtis prie „Makaliaus“ išvykos į Gardiną be vizos, pavadintos „Smagi savaitgalio išvyka į kaimyninę Baltarusiją! Kelionė autobusu aplankant Gardiną, turininga ekskursinė programa ir plaukimas Augustavo kanalu laivu – vos 25 €!!!“, nulindau į internetą, perskaičiau kelionės aprašymą ir pagalvojau, kodėl gi ne.

Gardinas yra senas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas. Jame, netekęs savo tėvonijos Senųjų Trakų, rezidenciją buvo įkūręs Vytautas, kuris ir pastatė Senąją pilį. Gardinas buvo mėgstamiausia karaliaus Stepono Batoro rezidencija, čia jis ir mirė. Senojoje pilyje pakeliui iš Krokuvos nespėjęs pasiekti Vilniaus nuo džiovos mirė jaunasis karalaitis Kazimieras. Gardino naujojoje pilyje posėdžiavęs Abiejų Tautų Respublikos Nebylusis Seimas patvirtino antrąjį Valstybės padalijimą. Toje pat pilyje sosto atsisakė paskutinis mūsų karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Gardinas yra už keliasdešimties kilometrų nuo Lietuvos sienos. Daugiau ezopo kalbos, mažiau šypsenų aptarnavimo sferoje, bet Gardino senamiestyje jaučiausi kaip Lietuvoje.

Sovetskaja gatvė anksčiau vadinosi Vilniaus. Vilniaus gatvė Gardine yra ir dabar, bet jau nebe pačiame centre ir menkai reprezentatyvi

Kaip dienos kelionei per didelių lūkesčių neužsikėliau, bet vis dėlto tikėjausi daugiau nei gavau. Kelionė palyginti nėra brangi (25 eurai plius 5 eurai už leidimą, 2 eurai už ekskursiją ir 5 eurai už plaukimą Augustavo kanalu plius asmeninės išlaidos), bet ekskursinei programai laiko pritrūko. Programos įvykdymas ir kokybė priklauso nuo daugybės veiksnių - eilių pasienyje, nuo Baltarusijos sienos kirtimo procedūrų, nuo vietos gidų kvalifikacijos taip pat. Nors kelionių organizatorius teisiškai apsidraudžia dėl programos pakeitimo ir eiliškumo, vis dėlto siūlyčiau peržiūrėti pasiūlymą ir priartinti jį prie realybės. Dar pridėkime ankstų kėlimąsi ir ilgą važiavimą, ir išeis, kad smagiai praleisti laiką su bendradarbėmis galima ir gerai išsimiegojus.

Nežinau kaip jums, bet man keltis trečią nakties yra be proto sunku. Kai kurie kelionių į Gardiną organizatoriai trečią nakties jau išveža iš Vilniaus, tai jau žiauru ir išvis kokia prasmė į pažintinę kelionę važiuoti pusiau be nuovokos. Nesinaudoju uberiais nei boltais, todėl į kelionės starto vietą tuščiomis gatvėmis važiavau savo transportu. Į Gardiną važiavome pro Kauną, kur prie „Megos“ prisijungė kauniečiai. Pagal planą pirma stotelė tualeto reikalais numatyta tik pasienyje, kuris yra maždaug už pusketvirtos valandos nuo kelionės pradžios. Bet reikalui labai prispyrus sustoja ir anksčiau, kam labai reikia, tik reikia pasakyti.

Raigardo pasienio punkte Lietuvos pusėje galima ne tik nueiti į tualetą, bet ir nusipirkti kavos iš aparato, todėl gerai turėti monetų. Mūsų pasieniečiai turi geležinę kantrybę ir gerą humoro jausmą, na, ir moka priversti pastrigusį aparatą vėl virti kavą, nors tas tikrai neįeina į jų pareigas. Baltarusijos pasienio pusėje iš autobuso išlipti negalima, garsiai juoktis taip pat negalima, reikia ramiai ir drausmingai laukti, kol baltarusiai surinks ir išdalys pasus. Pasak kelionės vadovo, laukėme vidutiniškai ilgai, būna ir blogiau, kai po vieną iškratyti sugalvoja baltarusių muitinė. Mūsų tik vairuotojui liepė atidaryti visas tuščias bagažo erdves. Į Baltarusiją negalima įvežti mėsos ir pieno produktų, tą irgi sužinojome pasienyje. Baltarusių muitininkas užuodė kažkieno pasienio punkte baigtus valgyti sumuštinius, palinkėjo gero apetito, bet nekratė. Iš Vilniaus išvažiavę penktą ryto, važiuodami pro Kauną, Gardiną pasiekėme apie vienuoliktą.

Pirmiausia nuvykome prie Koložos, arba Šv. Boriso ir Glebo, cerkvės, kur susitikome su vietine gide. Ji kalbėjo rusiškai, o kadangi grupėje buvo jaunų žmonių, kurie rusiškai nesupranta, kelionės vadovui teko šiek tiek versti. Per šią ekskursiją pirmą kartą išgirdau interpretaciją Velikoje Kniažestvo Litovskoje, Russkoje (kaskart dedant stiprų akcentą ant pastarojo žodžio) i Žmudskoje. Kaip bebūtų liūdna, visos tos baltarusiškos propagandos tenka klausytis, nes mūsų gidai Baltarusijoje ekskursijų vesti negali. Vėliau mūsų gidė pripainiojo apie šventąjį karalaitį Kazimierą kaipo Jogailos sūnų, kurio tas susilaukė senatvėje su Sofija Alšėniške ir todėl neva vadinamą Jogailaičiu. Gal daugiau kliurkų nebuvo, ką aš žinau, pernelyg atidžiai ir nesiklausiau.

Ekskursiją pradėjome nuo paminklinio akmens Lietuvoje mažai žinomam kunigaikščiui Dovydui Gardiniškiui, kuris buvo kunigaikščio Daumanto, nužudžiusio Mindaugą, sūnus, Gardino seniūnas, kunigaikščio Gedimino karys. Kryžiuočiams jis buvęs neįveikiamas, tačiau šieji papirkę kunigaikščio draugą, kuris Dovydą Gardiniškį klastingai nužudė. Tai įvyko 1326 metais. Pasak legendos, Dovydas Gardiniškis palaidotas prie Koložos cerkvės. Bizantinė XII amžiaus stačiatikių Koložos, arba Šv. Boriso ir Glebo, cerkvė buvo įspūdingiausias (ir, kaip paskui paaiškėjo, vienintelis pilnai tą dieną aplankytas) objektas. Tai vienas seniausių sakralinės architektūros paminklų buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Aišku, nereikia tikėtis, kad tokia ji išliko nuo anų laikų. Internete teko matyti senų atvaizdų pusiau apgriautos cerkvės, panašios į pelėsiais ir kerpėm apaugusią mūsų Trakų pilį laikais, kai apie ją rašė Maironis. XIX a. viduryje per didelį pavasario potvynį šlaitui nušliaužus į Nemuną nugriuvo ir dalis Koložos cerkvės sienų, kurios vėliau buvo atstatytos iš medžio. Cerkvė pastatyta iš labai tvirtų (jų tvirtumas buvo tikrinamas mėtant iš kelių metrų aukščio) bizantinių plytų ir akmenų, kai kurios plytos su ano meto meistrų ženklais, papuošta poliruotų akmenų (palieskite, kokie jie švelnūs) ir glazūruotų plytelių raštais. Cerkvė stovi ant Nemuno kranto su vaizdu į Senąją pilį.

Cerkvė veikianti, viduje pilna maldininkų ir turistų