Type Keyword and Press Enter to Search
×

Camino baravykas

 

Dviem etapais atėjusios iš Kauno į Prienus, čia grįžome po dviejų savaičių. 2021 metų vasaros karščiai jau buvo nuslūgę, juos pakeitė vėsa ir lietus.

Kadangi nakvynė Punioje gana problemiška ir įmanoma, atėjus iki Punios, tą pačią dieną grįžti į Vilnių, nutarėme eiti tik vieną etapą. Iš ryto automobiliu atvažiavome iki Prienų, palikome jį miesto centre. Iš anksto internetu buvome nusipirkusios autobuso bilietus iš Punios kryžkelės atgal į Prienus. Autobusas važiuos dideliu lankstu persėdant Alytuje, bet tai jokia problema, svarbiausia susiplanuoti laiką ir nepavėluoti į Punią. Važiuojant viešuoju transportu, būtų kur kas patogiau į Vilnių grįžti iš Alytaus.

Orų prognozės žadėjo maždaug 50 proc. lietaus tikimybę, todėl tikėjomės, kad jeigu kiek ir palis, tai nedaug. Iki šiol mus visus dvylika etapų lydėjo net per geras oras. Vis dėlto bevažiuojant į Prienus nuotaika bjuro kaip ir oras. Visą dieną lynojo — nestipriai, bet pačiomis įvairiausiomis formomis ir kryptimis. Spjovėme tad į piligrimišką įvaizdį ir skleidėmės skėčius. Visą dieną eiti po dusinančiais ir čežančiais celofano apsiaustais būtų buvę nemalonu. Kelnės ir kojos patapo kiaurai šlapios, bet čia jau nieko nepadarysi.

Taigi išeiname iš Prienų, pereiname Greimų tiltu per Nemuną ir sukame kairėn į Žvėrinčiaus mišką. 

 

Camino Nemunas Prienai
Greimų tiltas — įamžinant Juliaus Greimo ir jo garsiojo sūnaus Algirdo Juliaus Greimo atminimą.

Koplytėlė medyje Camino


 

Antroji dviejų etapų Pažaislis-Daukšiagirė ir Daukšiagirė-Prienai diena. Kaip minėjau ankstesnio etapo aprašyme, išvakarėse traukiniu atvažiavome iš Vilniaus į Kauną, 5 troleibusu nuvažiavome iki paskutinės stotelės prie Kauno HE ir nuėjome etapą iki Daukšiagirės, o sekmadienį — nuo Daukšiagirės iki Prienų. Nakvojome Dvaro bravoro menėje (nakvynė kainavo 10 Eur žmogui, dar po 10 Eur sumokėjome už vakarienę ir pusryčius). Galint ar norint eiti tik vieną etapą (iki Daukšiagirės ar nuo jos) reiktų pasižiūrėti susisiekimo galimybes su netolimais esančiu didesniu Pakuoniu, kurį praeiname etapo pabaigoje. Taip pat Pakuonyje iš anksto patartina nusipirkti vandens arba papildyti jo atsargas Daukšiagirėje.  


Žadintuvą Daukšiagirėje nustatėme septintai ryto. Daug piligrimų į kelią išeina anksti, su rasa ir vėsa. Bet einant po ilgų darbo savaičių, krūpčiojant nuo negudrios nuosavo žadintuvo melodijos, savaitgalį norisi bent jau suteikti sau tokią iliuziją — „prabusti be žadintuvo“. Vakare sumigus kone su saule, žadintuvą pavyko aplenkti, ir po pusryčių į kelią išėjome aštuntą. Buvo nekaršta, bet saulė nieko gero nežadėjo. 

 


Praėjusiais metais su „Camino Lituano“ keliu atsisveikinome prie Dambavos bažnyčios netoli nuo Burbiškio, užbaigusios Rozalimo-Burbiškio etapą. Priminsiu, kad mes su sese kelią pradėjome 2019 metais nuo tuomet pirmo sužymėto etapo Paberžės ir nuėjome iki Pažaislio, o 2020 metais iš naujo pradėjome nuo kito pirmu tapusio etapo Žagarės ir atėjome iki Burbiškio. Plačiau apie kelią, kuriuo einame: Camino Lituano — Tavo kelio pradžia.

Mes gyvename skirtinguose miestuose, einame pagal galimybes po vieną ar du etapus tik savaitgaliais, tad esame priklausomos ne tik nuo savo darbo-atostogų grafikų, bet ir susisiekimo galimybių.

Pernai vasarą dar turėjome vilties nueiti bent porą etapų rudenį, bet 2020 metų spalį pradėjo liepsnoti koronos židiniai, Lietuva užsidarė į karantiną, o skiepai nuo COVID-19 buvo tolima svajonė, tad viskas nusikėlė į 2021 metų vasarą.

Iki šiol liko nenueiti du etapai tarpe tarp Dambavos (Burbiškio) iki Paberžės, kur mūsų kelias prasidėjo. Pirmiausia dėl, tikiuosi, laikino nakvynės vietų trūkumo. Palapinėje pastarąjį kartą bandžiau miegoti ankstyvais studijų metais, tai buvo kančia, ir nors girdžiu, kad šiuolaikinės palapinės yra nepalyginamai patogesnės, kol galėsiu, tol jų vengsiu. Antra — joks viešasis transportas į Paberžę ir iš jos nevažiuoja, todėl vienintelė išeitis būtų susitarti su artimaisiais, kad kas nors sekmadienį atvažiuotų į Paberžę mūsų paimti, tačiau kol kas tokios galimybės nebuvo. Palikome šią „spragelę“ kelyje kitiems metams ir nutarėme negaišdamos laiko tęsti ėjimą nuo Pažaislio, kur mūsų kelias baigėsi 2019 rudenį.

Išties mūsų „Camino“ atrodo kiek eklektiškai, lyg „sujunk taškus“ arba „surink puzzle“, kasmet atsiranda vis naujų etapų, bet vieną dieną vis tiek pasieksim Seinus.

Šiemet į kelią išsiruošėme gana vėlai, tik liepą. Pirmu kartu sujungėme du etapus Pažaislis-Daukšiagirė ir Daukšiagirė-Prienai. Logistiškai viskas atrodė taip: šeštadienį iš ryto traukiniu atvažiavome iš Vilniaus į Kauną, 5 troleibusu nuo Kauno geležinkelio stoties prieigų nuvažiavome iki paskutinės stotelės prie Kauno HE, iš ten, nebeužsukdamos į vienuolyną, palei hidroelektrinę perėjome tiltu į Panemunę ir nukulniavome iki Daukšiagirės, kur buvau iš anksto užsisakiusi nakvynę, vakarienę ir pusryčius. Sekmadienį nuo Daukšiagirės nuėjome iki Prienų, sėdome į autobusą ir vakare pasiekėme Vilnių.

Šis pasakojimas bus apie šeštadienio ėjimą nuo Pažaislio iki Daukšiagirės. Prisipažinsiu, tai buvo nemieliausias etapas iš visų iki šiol eitų. Pradžioje mus apšaukė 5 troleibuso vairuotoja, nes mes per lėtai supratome, kur/ką nuskenuoti su Kauno transporto aplikacija „Žiogas“, kuri apskritai pasirodė ne itin reikalinga, nes Kaune bilietą, pasirodo, buvo galima nusipirkti ir iš pačios vairuotojos. Beišeidamos iš Kauno priemiesčių Rokeliuose užsukome papietauti į tinklinę degalinę, iš kurios mus, įpusėjusias sumuštinius su kava, norėjo išvaryti, sako, degalinėje viduje valgyti negalima, gerai, kad kita darbuotoja teigiamai susigaudė reikalavimuose, antraip būtų tekę su nuvalgytais maistais ir nugerta kava glaustis pavėsyje po kokiais šiukšlių konteineriais, nes aplinkui jokio medelio.

Eiti teko karštą dieną, visą laiką veidu į saulę. Nemažai judrių kelių ir žvyrkelių, žemės ūkio technikos. Vietos lygios, akių nėra kur paganyti, tiesiog eini eini ir eini. „Kokią Lietuvą turim, tokią ir tenka eiti“, toks buvo mano saviguodos „perliukas“. Nuo nudegimų gelbėjo plonytės besvorės skraistės, kokias paplūdimyje naudojame kaip pareo — jomis dengėme ir rankas, ir galvas, ir veidus. Tokie į burkas panašūs „kostiumai“ nelegalų invazijos kontekste kiek gąsdino kai kuriuos pravažiuojančius vairuotojus. Buvo, kas iš toliau pristabdė ir, matyt, bandė įvertinti, ar jau reikia skambinti 112, kad mus susemtų, ar dar ne. Bet daugelis vairuotojų žvyrkeliais dūmė nestabdydami, keldami dulkių debesis, tai irgi nepridėjo komforto.

Keletas ryškesnių etapo momentų.

Kauno hidroelektrinė. Akys tepailsi į vandenis ir aplinkinius miškus, nes to gerumo paskui nebelabai bus.
 


 
Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia. Neorenesansinė mūrinė bažnyčia pastatyta 1859 metais. Bažnyčioje vyko krikštynos, tad durys buvo atvertos ir šiaip praeiviams. Vieta pailsėti prieš laukiantį ilgą kelią.

Vasarą daugelis pravažiuoja keliu į Vilnių iš Druskininkų, Alytaus ar Varėnos. Grįžtant po dešinei galima pamatyti nuorodą link Valkininkų pranciškonų vienuolyno akmenų. Pavadinti tatai griuvėsiais jau neapsiverčia liežuvis, o liekanomis – neleidžia širdis. Tad tebūnie akmenys.

Valkininkai yra senas ir turtingos istorijos miestas. Pranciškonų vienuolynas jame įsteigtas 1635 metais. 1650 metais buvo pašventinta ir vienuolyno bažnyčia. Po dviejų šimtų metų, po Lapkričio sukilimo, caro Nikolajaus I įsaku 1831 metais vienuolynas, kaip ir daugybė kitų Lietuvoje, buvo uždarytas ir vėliau pritaikytas kareivinėms, o vienuolyno bažnyčią rusai persitvarkė į cerkvę. Okupantų karių šešėlis lydėjo vienuolyną iki pat pabaigos. Rusų kareivinėse I pasaulinio karo metais įsikūrė vokiečių dalinys, lenkmečiu bazavosi lenkų kariuomenės būrys, o 1940 metais vėl grįžo rusai. II pasaulinio karo metais vokiečiai čia įsteigė koncentracijos stovyklą, o karui baigiantis — viską susprogdino. 

 

 
 

Senasis Molėtų kelias daug smagesnis nei betoninis jaunesnis „brolis“. Ne tik dėl paties kelio kokybės, bet ir ramybės, daug vaizdingesnių pakelių, mažiau kompleksuotų vairuotojų ir to, kad kone kiekviename pravažiuojamame kaime ar gyvenvietėje yra ką pamatyti. Pikeliškės yra vienas iš pirmųjų kaimų važiuojant iš Vilniaus link Molėtų, rodos, tik išsuki į senąjį Molėtų kelią, o čia jau rodyklė į Pikeliškių dvarą. Dvaro rūmai ant Žaleso ežero kranto, jų parke malonu pabūti per vasaros karščius, manau, kad gera būtų net kavos iš termoso išgerti ant lieptelio su vaizdu į nepalyginamai prašmatnesnes šiuolaikines pilaites kitame krante. 

 

Pikeliškių dvaras rūmai ir parkas

Istorikai galbūt pasakytų, kad antraštė nėra šimtu procentų istoriškai tiksli, bet noriu parodyti turizmo vadybininkams pavyzdį, kaip reiktų rašyti apie piliakalnius, užuot copy-paste'inus iš nuobodžių šaltinių  „Apgyvendintas 1 tūkst. po Kr. 1382 m. minima pilis“. Niekam tas nei įdomui, nei pagaliau suprantama.

Taigi netoli nuo Vilniaus yra dar vienas įstabus piliakalnis — Trakų rajone, prie Bražuolės. Apklausų nedariau, bet pagal savo aplinką subjektyviai sprendžiu, kad šis piliakalnis nėra tarp tų populiariųjų.   

Bražuolę pasiekti mums sekėsi sunkiai. Pirmiausia grynai dėl žioplumo — Vievyje (dabar neklausyčiau navigacijos ir važiuočiau per Trakus) pravažiavau posūkį link Trakų. Autostradoje nesisukome, nes priešinga juosta plūdo važiuojantys į „maršą“ Vilniuje — o jungtis prie jų tikrai nenorėjau. Todėl nuvažiavome iki pat Elektrėnų ir Trakus pasiekėme vietiniais keliais, beje, kur kas įdomesnėmis ir gražesnėmis apylinkėmis. Už Trakų navigacija dar kartą suklaidino. Taip besimaldami po apylinkes sugaišome apie dvi valandas.

Į Bražuolės kaimą įvažiavome nuo Vievio ir be reikalo patikėjome viena iš dviejų nuorodų „Bražuolės piliakalnis“, kuri realiai veda į niekur. Palikę mašiną pamiškėje, bandėme klampoti traktorių išmaltu keliu per purvynus. Telefonų ekranuose aiškiai matėme, kad piliakalnis kažkur šalia, bet patekti iki jo negalėjome per balas ir brūzgynus. Kai jau buvau bepasiduodanti, vienas iš mūsų kompanijos „Google“ žemėlapyje pastebėjo kitą įvažiavimą iš Bražuolės kaimo ir net stovėjimo aikštelę. Taigi lodydami šunis, tarp jų ir palaidus, parbridome atgal prie mašinos, grįžome į Bražuolės kaimą ir pagaliau kažkaip patekome prie to piliakalnio. 

Kad keikiausi mintyse, tai ne tas žodis.

Keletas patarimų norintiems pamatyti Bražuolės piliakalnį:

  • Bražuolės piliakalnį geriausia aplankyti būnant Trakuose — nuo Trakų iki Bražuolės bus vos keli kilometrai patogiu keliu. Važiuodami nuo Trakų Bražuolėje sukite kairėn į pirmą nuorodą „Bražuolės piliakalnis“.
  • Jeigu važiuosite nuo Vievio, pirmą nuorodą link piliakalnio Bražuolėje ignoruokite, nes ji veda į niekur, tegul patys turizmo vadybininkai ten ir važinėja. Dar pavažiuokite Trakų link ir ieškokite antro posūkio, kuris pagal „Google“ žemėlapį veda link automobilių stovėjimo aikštelės.
  • Pasukus teisinga kryptimi, automobilių stovėjimo aikštelės taip paprastai vis tiek nerasite, nes iš kelio reikia išsukti dar kartą dešinėn, o čia nuorodos nėra. Kaip žinoti, kur sukti? Keliukas link piliakalnio išpiltas tamsia skalda, tai sukite, kai dešinėje tokią skaldą pamatysite. Paskutinis posūkis bus ne taip toli nuvažiavus nuo pagrindinio kelio.

Deja, informacija prie piliakalnio valdiška ir skurdi. 

 

Apsilankyti Šumsko dvare norėjau jau seniai, bet tik šį pavasarį pavyko grįžtant iš Vilniaus į Medininkus padaryti lankstą palei pat Baltarusijos sieną. Galvoju, kad tiek ilgai delsiau ne tik dėl laiko stokos, bet ir bijodama pamatyti tai, kas iš dvaro liko, nes daugelis keliautojų, aprašydami įspūdžius, negaili apmaudo, liūdesio ir nevilties. 

Betgi pasitaikė saulėta diena, dvaro sodyba, nors iš visų galų lenda kolchozo bardako tvaikas, atrodė lyg ir šviesesnė, o rūmuose, nors laiptai apvyti viduje augančio medžio ir po prostu buvome įspėti neiti vidun, idant ant mūsų neužgriūtų lubos, betgi ant stogo kaukšėjo plaktukai, ir tai jau yra labai ir labai geras ženklas.


Šumsko dvaras


Šumsko dvaras vaizdas nuo laiptų
Tai paradinis įvažiavimas į rūmus, tolėliau matyti varteliai. Nereikia daug fantazijos norint įsivaizduoti, kaip čia buvo gražu

Važiuojant link koplyčios galima pamatyti buvusio Bukaučiškių dvaro, priklaususio Vasario 16-osios akto signatarui Vladui Mironui, išlikusią sieną“, sako eilinį kartą copy-paste tiražuojama informaciją. Dievas mato, mes slinkdami antra pavara trimis poromis akių dairėmės į visas šalis ir labai stengėmės pamatyti. Kai kam pasiseka, yra mačiusių, mums, deja, nepasisekė. Bet kokiu atveju, iš Daugų į netoli esančias Bukaučiškes važiavome pamatyti ne dvaro sieną, bet gražiąją romantinio stiliaus su neogotikiniais elementais Bukaučiškių dvaro koplyčią. 

 

Bukaučiškių koplyčia


Bukaučiškių koplyčia

Pavasariui įsibėgėjant ir aš perėjau Senųjų kaimų taku. Senųjų kaimų šis takas vadinamas todėl, kad juo žygiuojant aplankomi ar bent užkabinami keli dešiniojo Neries kranto kaimai – Krempliai, Naujieji Verkiai, Verkių Riešė, Staviškės ir Turniškės. Kremplių kaimas patogus kaip pradinis taškas, jame galima prie Verkių gatvės palikti automobilį. Tačiau jeigu automobilių Krempliuose jau būtų per daug, startuoti galima bet kuriame kitame iš išvardytų kaimų, nes maršrutas yra žiedinis.

Kokie įspūdžiai?

  • 10 km maršrutas man vis dėlto per trumpas, norėtųsi dar bent penkių kilometrų.
  • Jeigu kada ateityje įstatymams paklusnūs vilniečiai vėl liktų ilgam laikui įstrigdyti griežtame karantine, tokie takai kaip Senųjų kaimų būtų išsigelbėjimas nenorint nušokti nuo proto. Kita vertus, kai tuo pačiu metu analogiškai sumąsto keli šimtai žmonių, tai „bendraminčių“ take kartais būna per daug. Bet atlaisvinus karantiną, kai galima rinktis takus pasivaikščiojimui ir toliau nuo Vilniaus, jo apkrova turėtų sumažėti.
  • Man takas patiko dėl to, kad jame ne vien oru galima pakvėpuoti, pailsėti nuo triukšmo, bet ir sužinoti naujų faktų iš kaimų bei paties Vilniaus istorijos. 
  • Mums Vilniuje neįtikėtinai pasisekė, kad tokią gamtą turime praktiškai pačiame mieste.

Mes startavome ties Krempliais. 

 

Senųjų kaimų takas, vanduo
 
Senųjų kaimų takas ties Krempliais tvenkinys

Valdovų rūmuose iki 2021 m. rugsėjo 10 dienos galima pamatyti flamandų dailininko Willemo van Honthorsto nutapytą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos vietininko kunigaikščio Boguslavo Radvilos portretą. Jį vieno portreto parodai paskolino kunigaikštis Motiejus Radvila, tas pats, kuris kartu su Valdovų rūmais 2019-2020 metais buvo surengęs Radvilų giminei skirtą parodą Vilniuje. Motiejus Radvila pats neseniai įsigijo šį portretą iš vienos privačios kolekcijos ir Valdovų rūmų muziejaus lankytojams suteikia išskirtinę galimybę pirmiems pamatyti vieno iš savo tolimų protėvių iš kitos Radvilų atšakos atvaizdą. 

Boguslavo Radvilos portreto paroda buvo pirmasis mano apsilankymas po prakeikto žiemos karantino atsargiai atsidarius kultūros įstaigoms.

Priešpaskutinis iš Biržų-Dubingių Radvilų nėra išimtis mūsų istorijos nemokėjime. Mūsų tiesiog nemokė. Nes kažkada leido sau lengva ranka nusikalstamai nubraukti dalį istorijos sakydami, kad tai ne mūsų. O gal mano, kad svarbiau iškalti datas nei žinoti apie datų kūrėjus. Ši paroda yra dar viena puiki proga daugiau pasidomėti apie Radvilas ir XVII amžiaus įvykius. Beje, impozantiškas garbanota ševeliūra Boguslavas Radvila lengvai atpažįstamas ir nesupainiojamas tuose negausiuose savo portretuose. 

 

Boguslavo Radvilos portretas
Gretimais iš vienos pusės - Boguslavo pusbrolis Lietuvos etmonas Jonušas Radvila,  iš kitos - dar vienas iš didžiųjų karių Lietuvos etmonas Mykolas Kazimieras Pacas

Girtuoklių kalėjimas


Apie Jurgio Kunčino romaną „Tūla“ išgirdau tik kai mano dukra gimnazijoje mokėsi lietuvių literatūrą. Bestudijuojant universitete, kai atsidarė specfondai ir sprogo leidyba, atsivėrė galimybė skaityti geriausią literatūrą, bet tik ne „Tūlą“, nes tuo metu ji tiesiog dar nebuvo išleista. „Tūlą“ užpernai Kalėdų proga man padovanojo draugė, kuriai, matyt, nusibodo laukti, kol aš pati imsiuosi veiksmų, nes į gimnazijos programą įtraukta knyga man kažkodėl atrodė turinti būti beviltiškai nuobodi. Stereotipai! Ir žinot ką? Įsimylėjau aš tą „Tūlą“. Jeigu reiktų vienu sakiniu apibūdinti, tai bene poetiškiausia — kaip bebūtų keista, turint omeny, kad tai proza — ką ir kaip vyras rašė apie moterį lietuvių literatūroje. Savo kartos žmonėms, kurie augo be „Tūlos“, sakau – būtinai paskaitykite, o paskui galit pasivaikščioti po Vilnių, kur kiekvienas šaligatvis iki perklojant trinkelėmis buvo protagonisto nuvaikščiotas.

Keletas pastabų prieš

Ant naujausio — mano turimo — „Tūlos“ leidimo viršelio — gražios moters nuotrauka. Ji — Gražina Jaronytė, Tūlos prototipė, realiai gyvenusi ir rašytojo gyvenime buvusi moteris. Jeigu esate iš tos senamadiškos kartos, kurie dar turi kantrybės lėtiems dokumentiniams filmams, pažiūrėkite šį, sukurtą tuoj po rašytojo mirties.


O dabar į kelionę. Vaikščiojome vasarį, pradėjus tirpti sniegui, dėvėdamos kaukes. Kiek spėjome apeiti, kelionę pradėjusios nuo geležinkelio stoties, tiek. Nuo geležinkelio stoties pradėjome todėl, kad ten buvo patogu susitikti, o baigėme Vokiečių gatvėje. Visas maršrutas plius minus bus apie dvylika-trylika kilometrų.

Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia ir Vizičių vienuolynas Rasų g.

Visą sovietmetį čia veikė pataisos namai, kurie buvo iškelti tik 2007 metais. Girtuoklių kalėjimas, iš kurio protagonistui atsiverdavo bažnyčios kupolo užstojamas sostinės vaizdas. 

Vaizdas į Vilnių nuo Vizičių vienuolyno

Skaistkalnė

Pamenate eilutes iš ketvirtos „Silva Rerum“ knygos?

Po kelių dienų, Hermaniškėse, dėdės dvare, kur jie apsistojo, Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša sūnėnui Pranciškui Ksaverui vėl prabilo apie pasirinkimą, sprendimą. Tada jis ir ištarė: „Pažvelk, ten tavęs laukia visas pasaulis“: vaiskią gruodžio dieną jie stovėjo ant Nemunėlio kranto, žvelgdami į baltą didžiulę Šionbergo, vietinių valstiečių vadinamo Skaistkalne, bažnyčią — ten, kitame krante, buvo jau Infliantai, jau visiškai kitas pasaulis, čia, šiapus upės, jiems po kojomis, sulig jų žemėmis baigėsi Lietuvos didžioji kunigaikštystė.
Mano vienintelė kelionė į užsienį pernai buvo tiltu per Nemunėlio upę iš Germaniškio Biržų rajone į Skaistkalnę Latvijoje. Nei liūdna, nei ką — c'est la vie, kaip sakoma. Šią su sostine lyginant labai nuošalią vietą į kelionės po Biržų kraštą maršrutą įtraukiau dėl Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Dar skaitydama prieš keletą metų buvau pažiūrėjusi žemėlapyje, kuriame Lietuvos krašte yra tos Hermaniškės, ir pasidėjau į stačiuką „kada nors“. Ir štai proga atsirado. Neturėjau minties, kad rasiu (ar kad jis kada nors apskritai egzistavo) kokį nors ale Norvaišų dvarelį šiame Nemunėlio krante, bet Latvijos pusėje galima pamatyti ir aplankyti puikiąją Skaistkalnės katalikų bažnyčią, kurioje 1756 metų gruodžio dešimtąją keturiolikmetis Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša, kurio asmenyje man yra visiškai susipainiojęs realus XVIII amžiaus šviesuolis ir „Silva Rerum“ fikcija, tapo jėzuitų novicijumi. 

Dūšiai mieliausią įrašą pasilikau metų pabaigai. Tai buvo paskutinis laisvos vasaros savaitgalis ir paskutinė kelionė į gilią ramybę, prabangą šiemet, žmonių dažniausiai lenkiamas, neturistines, neapibokštintas ir dėl to mano mylimiausias vietas Lietuvoje. Viena iš jų - Biržų giria. 

„Apkabink man kaklą stipriau, kad tą valandą, kai smaugs kartuvių kilpa, prisiminčiau tavo rankų apkabinimą“ – pasak tikros istorijos, o gal legendos, kurią šiemet gegužį išgirdau Buvusioje areštinėje, tokiais žodžiais, tik, žinoma, ne lietuviškai ištartais, Zigmantas Sierakauskas atsisveikino su savo mylima žmona Apolonija, žinodamas nuo pat pradžios, kiek sukilimas yra beviltiškas, bet kitaip pasielgti neleido Abiejų Tautų Respublikos bajoro garbė. Po kelių mėnesių, 1863 metais birželio 15 diena senuoju stiliumi, buvo pirmadienis, 10 valandą ryto Zigmantas Sierakauskas buvo pakartas Lukiškių aikštėje.

Medeikiai, Gudiškis, Šniūriškis, tai tos vietos, kur 1863 metų gegužės pradžioje vyko garsiosios Biržų kautynės. Egidijus Aleksandravičius „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ rašo taip:

Biržų kautynės, Gudiškio kautynės, didžiausias Lietuvos sukilėlių būrių susirėmimas su Rusijos kariuomene per 1863–1864 sukilimą. Įvyko 1863 05 07–09 Biržų girios pakraštyje prie Medeikių, Gudiškio ir Šniurkiškių. Pagal Z. Sierakausko planą – išplėsti sukilimą visoje Lietuvoje ir Kurše – jo rinktinė (apie 2500 žmonių) 05 03 iš Andrioniškio miško 3 kolonomis patraukė Biržų link. Dešiniajai kolonai vadovavo A. Mackevičius, vidurinei – Z. Sierakauskas, kairiajai – B. K. Koliška. Jos turėjo susijungti už Biržų prie Medeikių kaimo. Sukilėlius vijosi generolo I. Ganeckio vadovaujama Rusijos kariuomenės rinktinė. 05 07 Biržų girioje susijungusias Z. Sierakausko ir B. K. Koliškos kolonas puolė priešakinis Rusijos kariuomenės rinktinės dalinys (vadas – majoras Merlinas) – pusantros kuopos pėstininkų, ulonų eskadronas ir kazokų šimtinė. Po dvi valandas trukusio susišaudymo dalinys pasitraukė į Medeikius, sukilėliai įsitvirtino miške. 05 07–08 naktį iš Anykščių apylinkių prie Biržų atvyko I. Ganeckio pagrindinės pajėgos (apie 3000 rinktinių gvardijos kareivių). 05 08 prie Gudiškio kaimo įvyko lemiamos kautynės, kurias sukilėliai pralaimėjo, Z. Sierakauskas ir B. K. Koliška pateko į nelaisvę. Kautynėms baigiantis atvykusi A. Mackevičiaus kolona nebegalėjo pakeisti padėties, bet iš apsupimo išlaisvino I. Leskausko vadovaujamus pirmųjų dviejų kolonų likučius (apie 400 žmonių). 05 09 prie Šniurkiškių palivarko sukilėliai buvo dar kartą sumušti. Likusius sukilėlius A. Mackevičius ir I. Leskauskas išvedė į Panevėžio apylinkių miškus. Per Biržų kautynes buvo išblaškyta didžiausia sukilėlių rinktinė, žuvo nemaža sukilėlių ir jų vadų, buvo prarasta gurguolė su amunicija. Po kautynių sukilėliai nebesudarinėjo tokių didelių rinktinių, vengė susidūrimų su dideliais Rusijos kariuomenės daliniais, pradėjo plačiau naudoti partizaninio karo taktiką.

Kaimų pavadinimai šitoje kelionėje buvo iš keblesnių dalykų. Jeigu šiandien ieškosite E. Aleksandravičiaus minimo Gudiškio kaimo Biržų krašte, tai nerasite, tik vietą Biržų girioje, stebėtinai tiksliai nustatytą koordinatėmis kaip Gudiškis. Iš tikrųjų Gudiškis šiandien tik vardas, žymintis gūdžią vietą miškuose, kurią randa atkaklūs ir norintys. Važiuojant liepos pradžioje teko ir išvartas nuo kelio patraukti. Ir šiaip viena ten nevažiuočiau, gūdu, nors miškas, Biržų giria vadinamas, vietomis atrodo ne gilioje senovėje sodintas. Vieta prie kvartalais mišką dalijančio kelio pažymėta koplytstulpiu. Į vieną pusę takas veda link sukilėlių kapo, į kitą – link mūšio vietą miške žyminčio kito koplytstulpio.

Biržų kautynės

Vakar prasidėjo Adventas, o aš mintyse vaikščioju tais pačiais takais kaip prieš tris mėnesius. Baigiantis vasarai antrą kartą per vasarą keliavome Biržų krašte. Prisipažinsiu, kad šiemet įsimylėjau tuos kraštus, grįžusi net kurį laiką naršiau Aruodą su filtru Biržai. Kol kas nelabai rimtai, bet vis tiek. Tai štai, keliaudami Biržų kraštuose nusukome į žvyrkelį tarp kelių į Germaniškį ir Nemunėlio Radviliškį, kad aplankytume Jasiškių kaimą. Jis pažymėtas kaip signataro Jokūbo Šerno gimtinė.  

Geras 15min.lt pasakojimas apie Jokūbą Šerną iš signatarams skirto ciklo: J. Šernas: oponentus siutinęs signataras, kurio gyvenimą nutraukė staigi liga. Jokūbas Šernas Jasiškiuose gimė 1888 metų birželio 14 diena. Jis buvo šeštas, jauniausias sūnus ūkininkų Šernų šeimoje. Beje, Jokūbo Šerno sesers Marijos proanūkis Tomas Šernas yra vienintelis likęs gyvas Medininkų žudynių liudininkas. Jis tapo evangelikų reformatų šventiku kaip ir Adomas Šernas, vyresnysis Jokūbo Šerno brolis. Abu broliai daug nuveikė dėl Lietuvos nepriklausomybės ir palaidoti vienas šalia kito Nemunėlio Radviliškio kapinėse.

Įvažiavus į žvyrkelį norodų jau nepastebėjome, todėl prie sodybų reikėjo dairytis signatarams skirto ženklo. Laimei, kažkas aną dieną ar kiek anksčiau apie stulpą pratrypė žoles, užaugusias iki šakumo, antraip jokio stulpo nebūtume pastebėję. Sodyba atrodo negyvenama, o namas neatrodo toks senas, kad jame būtų galėjęs gyventi signataras, tačiau sodyboje yra ir senesnių trobesių, kurie, gali būti, mena dar Jokūbo Šerno laikus. 

Jokūbo Šerno gimtinė