Type Keyword and Press Enter to Search
×
Buvau dienai išvažiavusi į Gardiną. Kai bendradarbės pasiūlė jungtis prie „Makaliaus“ išvykos į Gardiną be vizos, pavadintos „Smagi savaitgalio išvyka į kaimyninę Baltarusiją! Kelionė autobusu aplankant Gardiną, turininga ekskursinė programa ir plaukimas Augustavo kanalu laivu – vos 25 €!!!“, nulindau į internetą, perskaičiau kelionės aprašymą ir pagalvojau, kodėl gi ne.

Gardinas yra senas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas. Jame, netekęs savo tėvonijos Senųjų Trakų, rezidenciją buvo įkūręs Vytautas, kuris ir pastatė Senąją pilį. Gardinas buvo mėgstamiausia karaliaus Stepono Batoro rezidencija, čia jis ir mirė. Senojoje pilyje pakeliui iš Krokuvos nespėjęs pasiekti Vilniaus nuo džiovos mirė jaunasis karalaitis Kazimieras. Gardino naujojoje pilyje posėdžiavęs Abiejų Tautų Respublikos Nebylusis Seimas patvirtino antrąjį Valstybės padalijimą. Toje pat pilyje sosto atsisakė paskutinis mūsų karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Gardinas yra už keliasdešimties kilometrų nuo Lietuvos sienos. Daugiau ezopo kalbos, mažiau šypsenų aptarnavimo sferoje, bet Gardino senamiestyje jaučiausi kaip Lietuvoje.

Sovetskaja gatvė anksčiau vadinosi Vilniaus. Vilniaus gatvė Gardine yra ir dabar, bet jau nebe pačiame centre ir menkai reprezentatyvi

Kaip dienos kelionei per didelių lūkesčių neužsikėliau, bet vis dėlto tikėjausi daugiau nei gavau. Kelionė palyginti nėra brangi (25 eurai plius 5 eurai už leidimą, 2 eurai už ekskursiją ir 5 eurai už plaukimą Augustavo kanalu plius asmeninės išlaidos), bet ekskursinei programai laiko pritrūko. Programos įvykdymas ir kokybė priklauso nuo daugybės veiksnių - eilių pasienyje, nuo Baltarusijos sienos kirtimo procedūrų, nuo vietos gidų kvalifikacijos taip pat. Nors kelionių organizatorius teisiškai apsidraudžia dėl programos pakeitimo ir eiliškumo, vis dėlto siūlyčiau peržiūrėti pasiūlymą ir priartinti jį prie realybės. Dar pridėkime ankstų kėlimąsi ir ilgą važiavimą, ir išeis, kad smagiai praleisti laiką su bendradarbėmis galima ir gerai išsimiegojus.

Nežinau kaip jums, bet man keltis trečią nakties yra be proto sunku. Kai kurie kelionių į Gardiną organizatoriai trečią nakties jau išveža iš Vilniaus, tai jau žiauru ir išvis kokia prasmė į pažintinę kelionę važiuoti pusiau be nuovokos. Nesinaudoju uberiais nei boltais, todėl į kelionės starto vietą tuščiomis gatvėmis važiavau savo transportu. Į Gardiną važiavome pro Kauną, kur prie „Megos“ prisijungė kauniečiai. Pagal planą pirma stotelė tualeto reikalais numatyta tik pasienyje, kuris yra maždaug už pusketvirtos valandos nuo kelionės pradžios. Bet reikalui labai prispyrus sustoja ir anksčiau, kam labai reikia, tik reikia pasakyti.

Raigardo pasienio punkte Lietuvos pusėje galima ne tik nueiti į tualetą, bet ir nusipirkti kavos iš aparato, todėl gerai turėti monetų. Mūsų pasieniečiai turi geležinę kantrybę ir gerą humoro jausmą, na, ir moka priversti pastrigusį aparatą vėl virti kavą, nors tas tikrai neįeina į jų pareigas. Baltarusijos pasienio pusėje iš autobuso išlipti negalima, garsiai juoktis taip pat negalima, reikia ramiai ir drausmingai laukti, kol baltarusiai surinks ir išdalys pasus. Pasak kelionės vadovo, laukėme vidutiniškai ilgai, būna ir blogiau, kai po vieną iškratyti sugalvoja baltarusių muitinė. Mūsų tik vairuotojui liepė atidaryti visas tuščias bagažo erdves. Į Baltarusiją negalima įvežti mėsos ir pieno produktų, tą irgi sužinojome pasienyje. Baltarusių muitininkas užuodė kažkieno pasienio punkte baigtus valgyti sumuštinius, palinkėjo gero apetito, bet nekratė. Iš Vilniaus išvažiavę penktą ryto, važiuodami pro Kauną, Gardiną pasiekėme apie vienuoliktą.

Pirmiausia nuvykome prie Koložos, arba Šv. Boriso ir Glebo, cerkvės, kur susitikome su vietine gide. Ji kalbėjo rusiškai, o kadangi grupėje buvo jaunų žmonių, kurie rusiškai nesupranta, kelionės vadovui teko šiek tiek versti. Per šią ekskursiją pirmą kartą išgirdau interpretaciją Velikoje Kniažestvo Litovskoje, Russkoje (kaskart dedant stiprų akcentą ant pastarojo žodžio) i Žmudskoje. Kaip bebūtų liūdna, visos tos baltarusiškos propagandos tenka klausytis, nes mūsų gidai Baltarusijoje ekskursijų vesti negali. Vėliau mūsų gidė pripainiojo apie šventąjį karalaitį Kazimierą kaipo Jogailos sūnų, kurio tas susilaukė senatvėje su Sofija Alšėniške ir todėl neva vadinamą Jogailaičiu. Gal daugiau kliurkų nebuvo, ką aš žinau, pernelyg atidžiai ir nesiklausiau.

Ekskursiją pradėjome nuo paminklinio akmens Lietuvoje mažai žinomam kunigaikščiui Dovydui Gardiniškiui, kuris buvo kunigaikščio Daumanto, nužudžiusio Mindaugą, sūnus, Gardino seniūnas, kunigaikščio Gedimino karys. Kryžiuočiams jis buvęs neįveikiamas, tačiau šieji papirkę kunigaikščio draugą, kuris Dovydą Gardiniškį klastingai nužudė. Tai įvyko 1326 metais. Pasak legendos, Dovydas Gardiniškis palaidotas prie Koložos cerkvės. Bizantinė XII amžiaus stačiatikių Koložos, arba Šv. Boriso ir Glebo, cerkvė buvo įspūdingiausias (ir, kaip paskui paaiškėjo, vienintelis pilnai tą dieną aplankytas) objektas. Tai vienas seniausių sakralinės architektūros paminklų buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Aišku, nereikia tikėtis, kad tokia ji išliko nuo anų laikų. Internete teko matyti senų atvaizdų pusiau apgriautos cerkvės, panašios į pelėsiais ir kerpėm apaugusią mūsų Trakų pilį laikais, kai apie ją rašė Maironis. XIX a. viduryje per didelį pavasario potvynį šlaitui nušliaužus į Nemuną nugriuvo ir dalis Koložos cerkvės sienų, kurios vėliau buvo atstatytos iš medžio. Cerkvė pastatyta iš labai tvirtų (jų tvirtumas buvo tikrinamas mėtant iš kelių metrų aukščio) bizantinių plytų ir akmenų, kai kurios plytos su ano meto meistrų ženklais, papuošta poliruotų akmenų (palieskite, kokie jie švelnūs) ir glazūruotų plytelių raštais. Cerkvė stovi ant Nemuno kranto su vaizdu į Senąją pilį.

Cerkvė veikianti, viduje pilna maldininkų ir turistų


Turlojiškių pilkapiai yra Širvintų rajone, prie kelio 5127 Maišiagala - Širvintos, netoli nuo greitkelio iš Vilniaus į Panevėžį. Tai tikrai neturistinė vieta ir nei iš pirmo, nei iš antro žvilgsnio niekuo neypatinga. :) Kodėl ji mane sudomino?

Istorijos priešistorę aprašiau prieš trejus metus. Jeigu trumpai, tai tuomet prisiskaičiau internete, nes esu iš tų, kur mėgsta rankioti visokias istorines nuotrupas bei įdomybes, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, žuvęs Kukovaičio ar tai Kukaveičio miške prie Maišiagalos 1377 metais paskutinis pagonis mūsų valdovas, galėjo būti palaidotas būtent tuose Turlojiškių pilkapiuose.

Archeologas Vykintas Vaitkevičius nustatė (čia vienas iš tekstų, kuriuos pavyko rasti apie tyrinėjimus), kad kunigaikštis Algirdas buvo iškilmingai sudegintas pagal pagoniškus papročius dabartinio Gudulinės kaimo ribose. Man patinka manyti, kad laužas buvo sukurtas ant to didžiojo kalno, ant kurio pastatyti iš tolo matomi trys mobiliojo ryšio bokštai. Bet, aišku, kas ten žino, kur iš tiesų tai buvo.

Nuo ten ranka pasiekiami ir Turlojiškių pilkapiai, kuriuose aptinkama ir Algirdo laikų palaidojimų pėdsakų.

Deja, tą kartą mudviem su dukra pilkapyno rasti nepavyko, nes... ieškojome ne toje kelio pusėje. Mes ėjome į Turlojiškių kaimo pusę, o reikėjo miško keliu pasukti ir šiek tiek pavažiuoti link Variekos ežeriuko. Tai galima sakyti, kad dabar baigėme prieš daugiau kaip trejus metus pradėtą žygį.

Pravažiavus gražiai sutvarkytą seną sodybą, tuoj už jos po kairei rankai bus nuosūkis į mišką ir pilkapius žymintis ženklas. Ant jo pažymėtos pilkapyno ribos ir surašyta sausa archeologinė informacija, bet nors tiek. Nesu didelė pilkapynų žinovė, iki šiol buvau mačiusi tik Karmazinų ir Naujosios Vilnios, tai čia nėra to įspūdžio. Manoma, kad dėl statybų, kitų darbų, nutiesus magistralinį dujotiekį, didžioji pilkapyno dalis neišliko. Mano neišmanančiai akiai aplinkui tiesiog miškas. Bet besidomintiems istorija ši vieta galėtų būti įdomi net jeigu ji ir neturi nieko bendra su kunigaikščiu Algirdu.
Pasieniečių žygiai ypatingi tuo, kad galima pamatyti itin pasienio vietas, kur šiaip užsimanęs vargu ar pavaikščiosi. „Pasieniečių keliais 2019“ netrumpa atkarpa ėjo praktiškai ant sienos, buvo galima pozuoti apsikabinus pasienio stulpelius ar įsikibus į Europos Sąjungos išorės sienos tvorą. Žygiuodami privalėjome turėti asmens dokumentus.

Pagarbos žuvusiems pasieniečiams pėsčiųjų žygis „Pasieniečių keliais“ tradiciškai vykdavo vasaros pradžioje Medininkuose. Aš jame anksčiau esu dalyvavusi tik vieną kartą, todėl neturiu pagrindo skųstis, bet labiau pasienyje patyrę žygeiviai minėjo, kad tais pačiais takais vaikščioti pakyrėjo. Žygio perkėlimas iš vasaros į rudens pradžią kiek sumaišė kortas, nes ne vienam teko rinktis tarp pasieniečių ir „Žalio velnio takais“ žygio Abromiškėse, kuris irgi iš liepos persikėlė į rugsėjį, bet vietos pasikeitimas tikrai pasiteisino ir bent jau man buvo pagrindinis „už“ renkantis. Kitas argumentas, kad šitas žygis buvo Pėsčiųjų žygių asociacijos įskaitinis, o anas ne. Šį pavasarį užvedžiau Lietuvos žygeivio pasą, kuriame iki šiol buvo įtraukti tik Kęstutėnų kilometrai, o visi kiti apie pusantro šimto per vasarą nueitų kilometrų buvo „neįskaitiniai“, todėl situaciją reikėjo skubiai taisyti. ;)

Jeigu paklaustum tūlo, kur yra Buivydžiai, atsakymas turbūt būtų „nežinau, bet girdėta“. Keletas faktų apie simpatišką vietą pačiame Lietuvos paribyje, netoli nuo Vilniaus už Nemenčinės, kur lietuvių kalbos praktiškai negirdėti. Buivydžių dvaras istorijoje pradedamas minėti 1653 metas. Pavadinimas kildinamas nuo Neries intako upės Buivyda. Prie Buivydžių Neris susisuka į vadinamąją Buivydžių kilpą, juosiančią Buivydžių hidrografinį draustinį. Kai jau dvaro nelikę, tai bene didžiausia Buivydžių įžymybė šiuo metu yra Buivydžių kabantis tiltas per Nerį, kuris buvo įtrauktas į žygio maršrutą kart du. Draugei mintis apie tiltą nepatiko, todėl privertė prižadėti, kad budėsiu ir neleisiu niekam jo įsupti, kol eis. Sakė, kad vaikystėje kitiems krėtė panašius bajerius ir dabar bijo, kad likimas bakstelės atgalios. Aš vaikystėje beždžionių tiltų neįsupinėjau, matyt, tik todėl, kad pas mus jų nebuvo, bet draugei pagrasinau, kad jeigu toliau kels bangas, tai pakeliui užsuksime pasitreniruoti į Liucionis. Va taip ir draugaujame. :)

Žygis buvo suorganizuotas išskirtinai profesionaliai ir kokybiškai. Viskas, ko reikia, taip, kaip reikia, be nereikalingų pribumbasų ir šurmulio. Užsiregistravusios gavome trasos žemėlapius su visa reikiama informacija. Kontroliniai punktai buvo įrengti apgalvotai, teisingose vietose. Juose buvo ne tik galimybė pasipildyti vandens ir pasinaudoti tualetu, bet ir šokolado! Biškutis šokolado žygyje, už kurį sumokėjau eurą, džiugina daug labiau nei rėmėjų batonėliai nepigiuose komerciniuose žygiuose. Trasa aiškiai sužymėta. Tiesa, mums pasiekus antrą kontrolinį punktą pietūs jau buvo išvažiavę, bet nei aš, nei draugės tos žirnių košės nepasigedome, nes pripratome į žygius pasiimti kažką pavalgyti. Net diplomai buvo paruošti iš anksto, ir negali sakyti, kam reikalingas tas popieriukas - prasmės ir turinio turėtų pasimokyti daugelio renginių organizatoriai.

Dėl ribotų galimų tilto apkrovų reguliuodami einančiųjų srautus organizatoriai nedarė vieno bendro starto. Buvo leidžiama startuoti iki 11 valandos, finišuoti reikėjo iki 18-tos. Visi ėjome 26 kilometrus. Mes startavome apie pusę vienuoliktos. Tiesa, draugėms siūliau išvažiuoti iš Vilniaus pusę aštuonių. Nors darbo savaitėmis chroniškai neišsimiegu, nes man visada atsiranda reikalų iki vidurnakčio, o keliuosi pusę septynių, bet ir savaitgalį, jeigu tik kokia kelionė, keliuosi kaip kareivukas. Cha, bet draugių veidų gavus mano pasiūlymą nenorėčiau pamatyti. :) Na bet pamiegojome ilgiau. Važiuoti per Nemenčinę neužtruko, kelias geras.


Buivydžiuose abiejose tilto pusėse budėjo Pasieniečių mokyklos kursantai. Gražus inteligentiškas jaunimas. Grįžtant įsišnekėjome, kad dėl mūsų žygio jiems teko keltis žiauriai anksti naktį, nors turėjo būti poilsio diena. Ir šiaip kursantai rytais keliasi labai anksti, nes prieš užsiėmimus dar daro rytinę mankštą. Kursantai prižiūrėjo, kad bendras žmonių svoris ant tilto neviršytų 200 kg.



Įrašą iliustruoju nuotrauka, kuri finalizuos šį nelengvą etapą, gražų, turiningą, bet nužymėtą privačių teritorijų tvoromis.

Šeštadienio pasakojimą baigiau Gaižuvėlės sodyboje. Šeimininkas iš vakaro suantspaudavo mūsų piligrimų pasus ir šiek tiek papasakojo apie rytoj laukiantį maršrutą per jo gimtąsias vietas. Įėjus į kambarį liko palįsti po dušu, paskanauti šalto alučio, kurio nusipirkome Panevėžiuke, perkrauti daiktus. Lauke tamsu nors į akį durk, tylu ir ramu kaip ne sodyboje, aplinkui visi miega, ketvirtą kėlus tik galvą ant pagalvės padedi ir gatavas.

Atsibudome pusę septynių nuo tylaus krebždesio, nes mūsų kaimynai jau buvo pakirdę. Jie išėjo valanda anksčiau, dar spėjome persimesti keliais žodžiais.

Tai buvo vienas iš tų ypatingai retų rytų mano gyvenime, kai likau be kavos. Namelyje buvo arbatinukas, viskas ok, bet kavos papildomu svoriu iš Vilniaus nesivežiau, maniau, kad bent tirpios gausiu Panevėžiuke, o ten nedideliais kiekiais pavyko nusipirkti tik kažkurios 3 in 1, kas iš tiesų yra ne kava, o š kvadratu. Susipylus į puodelį du pakelius, kavos puodelyje nepajutau, o saldumo buvo tiek, kad viską iškart išpyliau į kriauklę. Pusryčiai - jogurtas ir duona su sūriu, kas liko, pasiėmėme pietums. Stengėmės, kad liktų nedaug ir nebūtų sunku nešti. Karštyje valgyti nelabai ir norisi. Sodyboje pasipildėme vandens atsargas.


Atsisveikinimas su Gaižuvėlės sodyba.


„Camino Lituano“ etapai nuo Kėdainių iki Pažaislio yra patogiausi gyvenantiems ne tik Kaune (jiems Kelias eina beveik per nuosavus kiemus), bet ir vilniečiams. Kadangi sesei tebesitęsė mokytojų atostogos, kurių paskutinė diena buvo pirmadienis, galėjome išeiti dviem dienoms ir dviem etapams iš eilės.

Objektyviai vertinant, kuprinės susidėjimas ne raketų mokslas, bet norint eiti daugiau nei du etapus iš eilės reikia jį įvaldyti geriau. Bet pati įdomioji dalis ruošiantis į Kelią būna logistika.

Kaip žinia, iš Vilniaus į Kėdainius autobusas tiesiogiai nevažiuoja, bet užtat važiuoja traukinys. Pasirinkome greitą ir patogų „Pajūrio ekspresą“, iš Vilniaus išvažiuojantį prieš septynias ryto, o po aštuntos jau buvome Kėdainiuose - labai patogu, nepaisant to, kad keltis reikėjo ketvirtą. Kėdainiuose sėdome į autobusą Nr. 1, vežantį į centrą, na ir pravažiavome stotelę, kur turėjome išlipti. Vairuotojas pasitaikė be galo rūpestingas. Jis ne tik patarė, kad persėstume į ketvirto numerio autobusą, bet ir pats asmeniškai nuėjo paprašyti to kito autobuso vairuotojo, kad mumis pasirūpintų. Pastarasis gal pagalvojo, kas per vištos, kad nesiorientuoja vienoje tiesioje Kėdainių gatvėje.

Laimei, grįžtant į miesto centrą grįžo ir geografinė nuovoka. Bet papildomo kavos puodelio reikėjo verkiant. Praėjusį kartą mūsų didžiai pamėgta „Kavamanija“ dar pasitiko uždarytomis durimis, bet Kėdainių senamiestyje galima ir kitur gauti ir skanios kavos, ir bandelių. Paskui užsukome į turizmo informacijos centrą antspaudų į piligrimų pasus. Nors jau turėjome „Smilgos“ viešbučio antspaudus iš praėjusio karto, džiaugiuosi gavusi gražų Lietuvos geografinio centro antspaudą. Kaip parodė kitos dienos patirtis, kad turizmo informacijos centre piligrimas tikrai gaus antspaudą - tai visai ne taisyklė.

Kėdainiuose lankydamosi jau ne pirmą, ne antrą ir ne trečią kartą, ilgai nebegaišome ir išjudėjome į Kelią.



Nuo Kėdainių iki pat Panevėžiuko parduotuvių nebus, todėl vandeniu patartina apsirūpinti prieš iškeliaujant. „Lidl“ nusipirkome šį tą lengvo ne tik užkąsti, bet ir nešti, ir po pusantro litro vandens. Iš Kėdainių išėjome apie dešimtą ryto. Kurį laiką žingsniavome palei vieną pagrindinių miesto gatvių, po to įsukome į žvyrkelį, kuriuo viena po kitos dulkes kėlė sunkiasvorės mašinos.


Trasa, kuri labai viliojo nuo pat tada, kai perskaičiau apie jos egzistavimą, nors nežinojau, nei koks jos ilgis, nei ar iš tiesų ten bus kas nors įdomaus. Kaip vadinasi pats ežeras, Velniakampio ar Elniakampio, irgi iki šiol nežinau. Elniakampis skamba gražiau, bet Velniakampis teisingiau.

Trasa, esanti Neries regioniniame parke, kviečia pasitelkti žemėlapį, kompasą ir GPS ir surasti septynis mažai žinomus ir retai lankomus objektus Velniakampio ežero apylinkėse, patiems pasirenkant trasos ilgį, pradžią ir pabaigą bei objektų eiliškumą. Taip pat trasoje esą laukia ne tik jie, bet ir „neišmindyti miško takeliai (arba jų nebuvimas!) ir natūrali, mitais apipinta, bet mažai žmogaus rankos liesta gamta“. Pastarieji punktai, aiškiai įspėjantys, neprivertė suklusti, o be reikalo. Iš patirties dabar jau galiu pasakyti, kad kai kur gamta žmogaus rankos paliesta tiek mažai, kad ir velnias galvą nusisuktų. Velniakampio apylinkėse buvome pirmą kartą, todėl nesumąstėme nieko gudriau kaip tiesiog eiti nuo vieno objekto prie kito maršruto aprašyme nurodyta tvarka.

Bet vis dėlto trasą geriau bandyti įveikti ne vasarą, o kitais metų laikais, kai medžiai dar arba jau be lapų, miškas šviesesnis, objektai geriau matyti. Kai dar nesuvešėjusios sunkiai išbrendamos dilgėlių ir visokių vijoklių plantacijos, o smulkūs miško skraiduoliai kanduoliai miega žiemos miegu.

Kai kurie trasos objektai išvis neverti orientacinių pastangų, nieko neprarasite jų nepamatę. Arba galima bandyti ieškoti paprastesnių kelių juos pasiekti.

Tikrai patartina paklausyti trasos sudarytojų patarimo iš anksto išsispausdinti informaciją su objektų koordinatėmis. Deja, mobilioji svetainė su mano naršykle nedraugavo, su google maps irgi. Ką darėme? Negėda prisipažinti, kad kiekvieno objekto koordinates draugė man diktavo, o aš vesdavausi į google maps paieškos laukelį rankiniu būdu, kad nuo vieno objekto iki kito galėtume nueiti orientuodamiesi į „iPhone“ ekrane rodomą kryptį. Kadangi orientavomės pagal mano telefoną, man teko padaryti ir daugiau vingių. Nors trasa tikrai neilga - iš viso nuėjau apie 12-13 km. Mano bendražygiai ėjo tiesiau ir todėl nužingsniavo kilometru ar pusantro mažiau. Bet einant tiesiai nuo vieno objekto iki kito - nelengva. Žemėlapiai rodo bendrą vaizdą, kaip objektai išsidėstę trasoje, bet nepadeda suprasti, kas yra tarp jų. Pavyzdžiui, perėjimas nuo penkto iki šešto objekto, kuris, atrodė, bus nesunkus pasivaikščiojimas pievomis, labai išvargino, nes iš tiesų tai pasirodė esančios ne pievos, o kažkas panašaus į neįžengiamas balas, kurias reikėjo rasti kaip apeiti.

Automobilį palikome Velniakampio ežero stovyklavietėje, kurią irgi radau tik iš antro karto (dar vienas įrodymas, kiek menkai orientavomės). Saulėto liepos šeštadienio rytą automobilių stovyklavietėje buvo nedaug, bet pavakary aikštelė buvo pilnutėlė. Mūsų žygis prasidėjo smagiai ir lengvai. GPS prie pirmo objekto vedė automobilių važiuojamu miško keliu iki Elniakampio slėnio sodybos, kur vyko vienos įmonių grupės korporatyvinis renginys. Kol rimti verslo žmonės atlikinėjo įvairias tradicines teambuildingo veiklas (pvz., lenktyniavo tvenkinyje ant kažko panašaus į pripučiamus čiužinius), mes šmirinėjome pirmyn ir atgal, nes du objektai yra praktiškai sodybos teritorijoje.

Trikamienė pušis - ne kažin koks stebuklas, bet pamatyti įdomu.

Senosios audinių balyklos griuvėsiai irgi matomi nuo (kito) tako, vedančio nuo sodybos link Neries dešinėje pusėje.

Daugelis yra girdėję apie Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje. Gal net pasvajoja juo nueiti. Kol netapo masiniu reiškiniu, aš irgi pasvajodavau, bet maža apie ką galima svajoti turint Darbo kodekso apribotas atostogas, norų sąrašą su fantazija ir, nebijau prisipažinti, nepakankamą motyvaciją. Užtai akiratin pakliuvusi „Camino Lituano“ iniciatyva, kviečianti žygiuoti etapus čia pat Lietuvoje ir pajusti, pačiupinėti savo kraštą ne per automobilio langą, patraukė iš karto. „Camino Lituano“ yra šiuolaikinis piligrimų kelias, kol kas visiškai nekomercinis ir nenutryptas, besidriekiantis per Lietuvą nuo sienos su Latvija iki Lenkijos ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Kelias suskirstytas į per dieną įveikiamus etapus, kurių ilgis dažniausiai svyruoja nuo 20 iki 30 kilometrų, ir veda per kultūrinius, religinius bei gamtos objektus. Etapų stotelėse piligrimų ir žygeivių patogumui veikia nakvynės, maitinimo įstaigos ir kita būtiniausia infrastruktūra. Plačiau apie „Camino Lituano“.


Man širdin labai krito Veisiejai, bet šį kartą nespėjau jų pažinti. Laiko užteko tik valandžiukę pavaikščioti ieškant dvaro pėdsakų, nueiti iki užrakintos bažnyčios, paminklo Liudvikui Zamenhofui (vos ištraukėme vaikus iš šalia paminklo esančios žaidimų aikštelės). Jau vakarėjo, Veisiejai ruošėsi Joninėms, miestelio gyventojai tautiniais kostiumais rinkosi į estradą, o mes buvome pavargę ir alkani, todėl porą valandų tiesiog ramiai pabuvome kavinės pavėsinėje ant Ančios kranto ir pasidžiaugėme, kiek visako gražaus patyrėme Dzūkijoje per dvi dienas. Prieš tai, vėlokai išvažiavus iš Liškiavos, buvau pasilikusi saldainį savo dūšiai - apvažiavome vietas, susijusias su 1831 metų sukilėlių kapitone Emilija Pliateryte.

Vainežerio dvaras

Pirma mūsų stotelė Veisiejų regioniniame parke buvo Vainežerio, arba Justinavo, dvarvietė. Nieko nebėra ten, kur iki 1948 metų stovėjo dvaro rūmai, kurių savininkas Ignotas Ablamavičius paskutiniams mėnesiams priglaudė, spėjama, plaučių uždegimu sirgusią Emiliją Pliaterytę. Tik skulptūra, nešanti stiprų emocinį užtaisą ir begaliniai deranti prie šitos tuščios vietos, atsiklaupusi pusėn ežero, kuriuo buvo išplukdytas Emilijos karstas - kas kartą matant per kūną nubėga šiurpuliukai.



Pasakojimo apie savaitgalio kelionę tęsinys veda į Liškiavą. Apsilankę Žuvinto biosferos rezervate, apvažiavę Dusios ežerą, suradę 1863 metų sukilėlių kapus Metelių regioniniame parke ir atsigaivinę Dusios bangose, pernakvoję Lietuvos kompozitorių sąjungos Druskininkų kūrybos ir poilsio namuose, jau gerokai įdienojus išjudėjome į Liškiavą, kuri nuo Druskininkų ranka pasiekiama. Skubėti nebuvo kur: buvome užsisakę Liškiavos gidės Jacintos ekskursiją, kuri sekmadieniais vedama nuo 13 valandos, pasibaigus Šv. Mišioms.

Tądien buvo švenčiamos Devintinės, vyko procesija, bažnyčia buvo pilnutėlė. Vėliau gidė sakė, kad šiokią dieną į bažnyčią ateina vos keli iš Liškiavoje gyvenančių 25 žmonių, o sekmadieniais susiburia žmonės iš apylinkių, taipogi savaitgaliais Liškiavoje vyksta daug vestuvių ir krikštynų, kas suprantama turint omenyje bažnyčios ir apylinkių grožį. Belaukdami nuo aukšto kranto tiesiog grožėjomės Nemunu, fotografavomės, o aš, užsižiūrėjusi į atlenkiamą fotoaparato ekraną, įvirtau į, matyt, vienintelę apylinkių duobę. 


Ankstesniame įraše pasakojau apie pirmąją šeštadienio stotelę Žuvinto biosferos rezervate. Tos dienos popietę skyrėme Metelių regioniniam parkui. Mes pirmą kartą lankėmės ne tik prie didžiųjų dzūkų ežerų, bet ir apskritai Lazdijų rajone (neskaitant tranzito į pasienį), todėl rėmėmės http://www.meteliuparkas.lt/ surašyta informacija, o ten pateikiamas lankytinų objektų sąrašas yra gana ilgas. Buvome sutarę, kad tiesiog važiuosime ir stosime, kur lieps širdis ir, deja, kiek leis laikas. Pirma pažintis išėjo kiek fragmentiška. Žinoma, lipome į Metelių apžvalgos bokštą. Jis iš tiesų panašus į nendrių pėdą ir yra vienas gražesnių bokštų, iki šiol matytų Lietuvoje. Apvažiavome Dusią. Kelias aplink ją asfaltuotas ir patogus. Apie Metelį, deja, to nebepasakysi. O trečiojo ežero, Obelijos, nepamatėme nė iš tolo, bet jau žinau, kokios nuostabios tenais vietos, ir kad grįžti tiesiog privalu. Taupydami laiką, į regioninio parko direkciją neužsukome, bet lankytojų bilietus sąžiningai nusipirkome SMS žinutėmis. Stojome pažemuogiauti.

Dar užkopėme į Prelomciškės piliakalnį, ant kurio stovėta medinės jotvingių pilies. Neypatinga istorija - daug tokių piliakalnių Lietuvoje, bet nuotraukos neleis sumeluoti - šitas įsikūręs itin fotogeniškoje vietoje ant Dusios kranto, sutvarkytas, gerai prižiūrimas, su įrengta parkavimosi aikštele.





Jau tampa gražia tradicija bent vieną savaitgalį per vasarą susirinkti mums su sese ir broliu su šeimomis ir pakeliauti po Lietuvą. Pernai važinėjomės po Žemaitiją, o šiemet nusprendėme pažinti mums tolimesnį, menkai lankytą Dzūkijos kampą. Prieš planuodami maršrutą, gerai išmokome pagrindinę pernykštę pamoką - apžioti ne tiek, kiek galima praryti, o kad būtų galima ragauti ir gardžiuotis. Su mumis, kaip ir pernai, keliavo du vaikai - jau ketverių ir šešerių. Kilometrų nuvažiavome palyginti nedaug: Iš Vilniaus iki Žuvinto, paskui į Metelius, aplink Dusią, šiek tiek per miškus apie Metelių ežerą, o kitą dieną aplankėme Liškiavą ir Veisiejų regioninį parką. Nakvojome Druskininkuose.

Šeštadienį iš Vilniaus išvažiavę apie pusę dešimtos ryto, tik kartą trumpam sustoję degalinėje Trakų Vokėje, Žuvinto biosferos rezervato lankytojų centrą pasiekėme kaip tik prieš vidudienį, kai mūsų jau laukė gidė. Nors kelias iki Žuvinto palyginti netolimas, bet nuo Prienų jis siaurėja, pakelės tuštėja, nuorodų nelieka, ir net navigacija kitą kartą nesinorėjo tikėti - atrodė, lyg vestų į tyrus. Staiga navigacijos ekranėlyje viltingai šmėkšteli ežero kampelis.

Kai bilieto kaina verčia jaustis nepatogiai

Rezervato lankytojų centre buvau iš anksto telefonu užsakiusi ekskursiją. Kalbėdamosi su centro darbuotoja akivaizdžiai viena kitos nesupratome, gal nemokėjau paklausti - kažkodėl pamaniau, kad tokioms grupėms kaip mūsų iš anksto privalu registruoti apsilankymo laiką ir pirkti ekskursiją. Bilietas į lankytojų centrą kainuoja 50 centų, už ekskursiją reikia mokėti papildomai. Bet negaila nė vieno euro. Ne tik todėl, kad be jos mūsų trumpa pažintis su Žuvintu būtų buvusi gal ir linksmesnė (nes kai nežinai, tai ir galvos neskauda), bet paviršutiniškesnė - gėda dėl tų varganų centų, kuriais valstybė „įkainoja“ rezervate dirbančių žmonių laiką ir pastangas.

Privati teritorija ir kitos valdiškos nesąmonės

Kad ekspozicija rekonstruojama ir uždaryta, buvome įspėti iš anksto. Mums pasiūlė pasižiūrėti videofilmą apie Žuvinto rezervato gamtą, bet teko atsisakyti, nes vaikams tai galėjo tapti per stipriu kantrybės išbandymu. Po pasakojimo, apginkluoti žiūronais, buvome palydėti į lankytojų centro apžvalgos bokštą. Atkreipiau dėmesį į gelžbetoninį elektros stulpą tiesiai priešais langus, kuris tikrai nepuošia bendro vaizdo. Pasirodo, jis pastatytas privačioje valdoje. Gūodžiais laukinės privatizacijos laikais kažkam buvo leista susigrąžinti (ar privatizuoti) žemės valdą, kuri liko įsiterpusi į rezervato lankytojų centro kiemą ir skiria centrą nuo ežero. Betoniniam takui virš pievos, kuriuo galima nueiti iki ežero, nustatytas servitutas. Šita privatizacijos nesąmonė nestebina žinant, kad Žuvinto biosferos rezervatas yra valstybės įstaiga. Visame kame akis bado tipiškas valdiškas nepriteklius. Betoninis takas nutrupėjęs, medinis gamtinis takas virš ežero, kuriuo galėjome pasivaikščioti po ekskursijos - liūdesingos būklės. Vienas iš mūsų vaikų ėmė ir... prasmego. Laimei, atsipirkome išgąsčiu. Nežinau, kaip būtų tekę ieškoti kaltų, jeigu laimė mums nebūtų šypsojusis.


Kai užpernai pradėjau eiti į 25 km ir ilgesnius žygius ir pradėjau laikyti save nors ir pradedančia, bet žygeive, iš pradžių nebuvo svarbu, ar tai kareiviški žygiai, komerciniai ar pažintiniai. Registravausi, kai tik galėjau, ne tiek jau labai skaičiuodama išlaidas kelionei ir nakvynei. Kai Lietuvos gyventojai masiškai (bent jau man susidaro toks įspūdis) pajudėjo į žygius, įvairūs organizatoriai galėjo pamanyti atradę aukso gyslą. Dabar nauji maršrutai socialiniuose tinkluose kviečia vienas per kitą, dažnai po kelis tą patį savaitgalį, todėl tenka atsirinkti. Per laiką ir pati aiškiau sau įsivardijau, kas man labiau prie širdies, ko netoleruoju, o kas tampa paskata pamatyti naujas vietas.

Neinu į žygius, jei jų aprašyme pamatau faktinę klaidą arba šiaip banalybę. Teko matyti kvietimą į žygį, susijusį su Rubikiuose palaidotu knygnešiu Juozu Tumu. Organizuoti žygį, neskiriant Juozo Tumo-Vaižganto nuo jo brolio Jono, rimtai? Taip pat nebeinu į žygius-ekskursijas, kur dešimčiai kilometrų skirtos kelios valandos ir juose stoviniuodama labiau pavargstu nei eidama, o minioje vis tiek nieko gero nesigirdi.

Labiausiai mano širdis linksta prie masinių nekomercinių žygių, kurių esmė atsispindi pirmame iš Pėsčiųjų žygių asociacijos tikslų: „skleisti patriotines idėjas, skatinti savo krašto, istorijos pažinimą, etninę kultūrą, vienyti keliauti mėgstančius žmones, propaguoti keliavimą pėsčiomis kaip aktyvią, kultūringą ir aplinką tausojančią laisvalaikio praleidimo formą, prieinamą visiems visuomenės sluoksniams, tai sportas visiems, norintiems išbandyti save“. Anksčiau dalyvavimas tokiuose žygiuose kainuodavo 1-2 eurus, šiemet jau 5 (ką padarysi, viskas brangsta), bet tai kelis kartus pigiau nei dalyvauti, pavyzdžiui, „Trenkturo“ žygiuose. Asociacijos interneto svetainė pastaruoju metu atnaujinama nereguliariai, todėl norint laiku sužinoti datas ir prisijungti prie įskaitinių žygių rekomenduotina sekti jos paskyrą „Facebook“.

Esu du kartus dalyvavusi žygyje „Kęstutėnai“, kurį asociacija organizuoja kartu su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotuoju pėstininkų batalionu, po vieną kartą žygyje „Pasieniečių keliais“ Medininkuose, organizuojamame kartu su Valstybės sienos apsaugos tarnyba, ir „Birutiečių keliais“ Alytuje, kurį organizuoja „Birutiečių klubas ir Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas. Pernai taip pat buvau užsiregistravusi žygiui Alytuje, bet po rugsėjo pradžioje ištikusio sunkaus sinusito vos atsivilkdavau nuo Lukiškių aikštės iki Jogailos gatvės, todėl žygius tam rudeniui teko pamiršti.
Tai žygiai, kuriuose į kelią išlydi kareiviški maršai, kur startuojame visi kartu vienu būriu, palengva retėjančiu ir išsukančiu į savus atstumus. Kur kartu žygiuoja Lietuvos ir užsienio kariai, kariai mus stipriai lenkia, bet vis tiek. Kur eidama po trispalvėmis jaučiuosi tarp savų, bendraminčių, nors trupiniu prisidedanti prie įprasminimo ir išsaugojimo to, ko kaip velnias kryžiaus bijo visokio plauko troliai, kagėbėšnykai ir kitokie judai. Kur žygiuojantys žino, kaip atrodo ženklai partizanų žūties vietoje ir sustoja prie jų. Vandens atsargų sustojimuose greičiausiai nebus, todėl reikia neštis su savimi. Tualetas - miškas. Pietūs - kareiviška košė su mėsa. Kareiviškos košės be mėsos nebūna, todėl vegetarai įsimeta savo maisto ir neinkščia. Sustojimuose rėmėjai nedalija užkandžių ir niekas nežada, kad pasirūpins negalinčiais tęsti žygio, bet tikiu, kad būtų kas ištiesia pagalbos ranką. Bet tai kaip tokiuose žygiuose atsigauna širdis!

Nepaisant to, dažniau kortos sukrenta taip, kad einu į komercinius žygius. Kodėl? Populiariausius komercinius žygius pas mus organizuoja „Trenkturas“, siūlantis visus paslaugų paketus. Ne dėl komforto, nors nemeluosiu, kad smagu rasti popieriaus tualetuose ir galėti finiše išgerti kavos, kad ir už pinigus. Pagrindinė priežastis - gera komunikacija ir iš anksto tvarkingai metams į priekį skelbiamas žygių planas, kuris leidžia planuoti ne tik savo laiką, bet ir susirasti kompaniją, jeigu reikia, iš anksto pasirinkti ir užsisakyti nakvynės vietas, sudėlioti logistiką ar suderinti žygį su kasmetinėmis atostogomis. Nekomerciniai pėsčiųjų žygiai datas paprastai paskelbia gana vėlai arba atsitinka, kad žygio data pakeičiama, kaip šiemet nutiko su „Pasieniečių keliais“.

Trumpa šių metų statistika: balandis - „Kęstutėnai“, gegužė - Liepoja, birželis - Čiobiškis, du pastarieji komerciniai.



Tęsiu pernai, minint modernios Lietuvos Respublikos šimtmetį, pradėtą tradiciją uždegti žvakutę ant Vasario 16-osios akto signatarų kapų. Turėjome dvidešimt drąsių vyrų, tuomet prisiėmusių beprotišką atsakomybę padaryti sprendimą už visą tautą, rizika irgi buvo atitinkama. Kiekvienas iš jų, ne tik Jonas Basanavičius, nusipelno atminimo ir pagerbimo, nors ne kiekvienam net teko „laimė“ turėti pažymėtą kapą. Tokia tad mūsų modernioji istorija, kad pažymėtą kapą tenka vadinti laime, nors ir kabutėse.

Lietuvoje yra ne vienas Onuškis, šį kartą noriu parašyti apie tą, kur Trakų rajone ir kurį atradau netyčia - kartą tiesiog paklydau. Su drauge važiavome į žygį Prienuose, kažkodėl Trakuose nusukau pirmame žiede važiuojant nuo Vilniaus. Tuomet skubėjome, todėl atsidūrusios nežinomoje vietoje apturėjome šiek tiek išgąsčio. Bet įsidėmėjome fantastiškai gražią Onuškio Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią su užrašu portike De tuis donis tibi Domine offero - deja, nė sykio nepavyko patekti į jos vidų - bei didžiulę akmenimis grįstą turgaus aikštę, todėl grįždamos vėl pasukome pro Onuškį, o šiemet pavasarį jau tiesiai atvažiavau iš Vilniaus.

Onuškio bažnyčios šventoriuje 1993 metų birželio 14 dieną perlaidotas šiuose kraštuose ilgą laiką gyvenęs Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas.



Kosovo sostinė Priština nuo Makedonijos sostinės Skopjės yra panašiu atstumu kaip Kaunas nuo Vilniaus. Autobusai tarp abiejų miestų važiuoja kelis kartus per dieną. Makedonai visada rekomenduos dienai išvažiuoti ne į Prištiną, o į jų istorinį Ohrido miestą, sako, kad ten labai gražu. Ir aš juos suprantu, jų akimis žiūrint tikrai nesuprantama, ko tie išpindėję vakariečiai veržiasi į Kosovą. Bet mane pažįstantys žino, kad tiesiog gražu man anaiptol ne argumentas ;). Kosovo, kaip ir beveik visų kitų buvusios Jugoslavijos respublikų, naujausių laikų istorija sudėtinga ir brutali. Lietuvoje žinios apie Kosovą neretai strigusios tame laike, kai apie Kosovą daugiau kalbėjo per televiziją dėl karinio konflikto. Mažai kas ten yra buvęs, neretas iki šiol mano, kad Kosove šaudo. Tobula atostogų kryptis. Būti už nepilno šimto kilometrų ir bent jau neįkelti kojos? Neįmanoma. Kad savisaugos instinktas nepražudytų įkvėpimo, prieš tai geriau neskaityti UMR įspėjimų, nes kai nežinai, tai ir galvos neskauda.


Karinis konfliktas, labai primityviai apibendrinant, išsprogdinęs daug metų trukusį daugiausia albanų gyvenamo krašto nepriklausomybės siekį (Jugoslavijos laikais Kosovas buvo autonominė respublika) prieš Serbijos siekį bet kokia kaina Kosovą, kaip ir visas kitas buvusias Jugoslavijos respublikas, išlaikyti savo sudėtyje, Kosove baigėsi prieš dvidešimt metų NATO įsikišimu. Pasaulinė bendruomenė tąkart sureagavo šiek tiek ryžtingiau nei Bosnijos kare, kai civilizuotas pasaulis ilgai stebėjo pragarą Europos vidury. 2008 metų vasario 17 dieną Kosovas pasiskelbė nepriklausoma valstybe, kurią pirmoji pripažino Kosta Rika. Lietuva nepriklausomą Kosovą pripažino 2008 metų gegužės 6 dieną (sutapimas, kad mes Kosove taip pat lankėmės gegužės 6 dieną) ir buvo jau trisdešimt devinta tai padariusi šalis. 2019 metų vasario 9 dieną Kosovą buvo pripažinusios 102 iš 193 JT narių, 23 iš 28 ES šalių, 25 iš 29 NATO narių. Nekalbant apie Serbiją, Rusiją, Baltarusiją, Kiniją ir panašias šalis, Kosovo nėra pripažinusios Graikija, Kipras, Ispanija, Rumunija ir Slovakija, kaip bebūtų keista - Ukraina, taip pat ir Bosnija, nes tam prieštarauja serbiška šios šalies parlamento pusė. Pačiai Serbijai Kosovas yra lyg rakštis subinėje. Man patinka Belgradas, todėl jei tai, ką rašo URM, yra teisybė (dukters draugė Serbijoje sakė kitaip) ir jeigu kada norėsiu sugrįžti į Serbiją, bus nesudėtinga pasidaryti naują pasą.




Atrodo geriau nei mūsų sovietiniai rajonai

Išgirdusieji, kur važiuosime atostogų, mūsų neretai klausdavo, kur yra ta Skopjė. Makedonija mums su dukra senokai buvo kelionių planuose, nors apie ją nieko dorai nežinojome, išskyrus, kad tai buvusi Jugoslavija, kad riejasi su Graikija dėl pavadinimo ir kad makedonai neblogai žaidžia krepšinį. Svajones optimistiškai nušvietė geltona saulė raudonoje šalies vėliavoje. Tiesa, bilietų kainos „kandžiojosi“, todėl siūliau ir kitų kelionių variantų, bet dukra buvo kategoriška, kad buvusio sovietinio paveldo jai kol kas gana. Cha cha, mano balse dabar turėtų girdėtis švelni ironija.

Makedonija valstybe tapo 1991 metų rugsėjo 8 dieną. Iki tol tokios šalies kaip Makedonija nebuvo. Penkis šimtus metų iki 1912-ųjų ši teritorija buvo Osmanų imperijos dalis, iki osmanų ir po jų - daugiausia įvairiai vadintos Serbijos (Jugoslavijos). Nuo Jugoslavijos iširimo daugiau kaip 28 metus makedonai neturėjo ir padoraus šalies pavadinimo ir tik šių metų vasario 12 dieną, išsprendę nesutarimus su Graikija, oficialiai pasivadino Šiaurės Makedonija. Tai viena skurdžiausių buvusios Jugoslavijos respublikų. 2017 metų duomenimis, BVP vienam gyventojui siekė 5 442,61 USD (palyginti Lietuvos 16 680,68 USD).

Skrydžiai į Skopję nėra iš pigiųjų, be to, ne itin patogūs. Mums labiausiai tiko austrų avialinijų reisas per Vieną su nakvyne Austrijos sostinėje (skrydis į Skopję buvo tik kitą rytą) už 422, 62 Eur kainą dviem bilietams tik su rankiniu bagažu. Radosi proga po daugelio metų pertraukos nuo tada, kai Vienoje lankydavausi beveik kasmet, sugrįžti į šitą gražų miestą, kita vertus, atsižvelgiant į kainų Skopjėje ir Vienoje skirtumą ir kad norėjome apsistoti Vienos centre netoli nuo „Praterstern“ stoties, iš kurios traukiniu patogu greitai nusigauti į oro uostą, kelionė pabrango apie 100 eurų. Kad išvengtume dar vienos nakvynės Vienoje ir spėtume į rytinį lėktuvą į Vilnių, grįždamos iš Skopjės turėjome išskristi pusę penkių ryto. Daugiau kaip para be miego labai išvargino.

Skopjė pasitiko šiluma, kurią greitai išsklaidė per Europą slinkusi šalčio banga. Vis dėlto kai Lietuvoje atšalo iki nulio ir žemiau, Skopjėje mėgavomės plius 12-18 laipsnių.

Iš anksto užsisakiau viešbučio pasiūlytas pervežimo paslaugas. Kaina kaip Makedonijai nėra maža, 20 Eur į vieną pusę, bet užtat apynauju miesto visureigiu ir su labai išvaizdžiu ir angliškai kalbančiu vairuotoju. Kokybės skirtumas nuo miesto taksi, kuriuo teko naudotis vėliau, buvo ryškus. Spėju, euras Makedonijoje vertinamas panašiai kaip doleris Lietuvoje iki lito (sako, mes juk irgi einame link Europos). Oficiali Makedonijos valiuta yra denaras. Mums lankantis euras vertėsi į maždaug šešiasdešimt denarų. Dažniausiai patariama per daug jų neprisikeisti ir neišsiimti iš bankomatų, nes už Makedonijos ribų nebus kur dėti.

Įvažiavus į miestą mūsų veidų išraiškos turbūt persimanė. Stebuklų nesitikėjau, bet ir nemaniau, kad Skopjė tokia negraži ir netvarkinga. Šitas įspūdis per mieste praleistas dienas nepasikeitė. Kita vertus, „negražumui“ yra rimtas pateisinimas. 1963 metų liepos 26 dieną stiprus žemės drebėjimas beveik nušlavė Skopję nuo žemės paviršiaus. Žuvo 1066 žmonės, buvo sugriauta arba apgriauta trys ketvirtadaliai miesto pastatų, apie 100 tūkst. žmonių liko be pastogės. Senosios geležinkelio stoties laikrodis rodo 20 sekundžių trukusio žemės drebėjimo laiką - 5.17 ryto.


O jau kokį miestą Jugoslavija anuomet atstatė, tokį.

Senojoje stotyje dabar įsikūręs muziejus, ji nurodoma kaip vienas iš lankytinų objektų. Bet mes neužėjome, nes netoli nuo įėjimo prie šiukšlių dėžės gulėjo negyva katė. Vėliau katės neliko, bet vis tiek nesinorėjo eiti.

Nuliūdino gatvėse klaidžiojantys beglobiai šunys. Man visada tokių gaila ir aš juos pastebiu ir Bosnijoje, ir Rumunijoje, ir dabar Šiaurės Makedonijoje... Kai kurie benamiai šunys segėjo plastmasinius ženklus ausyse, kokiais pas mus žymimos karvės. Už pavadėlio vedžiojamų „naminių“ šunų pastebėjau vienetus, juo labiau neteko matyti, kad kas rinktų jų šūdukus, todėl einant reikia labai žiūrėti po kojom. Be, aišku, fotografuoti norėjosi tik gražius dalykus.


Buvome apsistojusios trijų žvaigždučių viešbutyje „Leonardo“ vilų rajone netoli nuo centro už 50 Eur už naktį. Šiais laikais, kai per „Booking“ bandoma išnuomoti kiekvieną šuns būdą, apgalvotas naktinis apšvietimas, reikiamas rozečių skaičius prie lovos, patogi spinta, erdvi vonia, į kainą įskaičiuoti kad ir kuklūs pusryčiai yra prabanga, jau nekalbant apie superior numerio balkoną su šiek tiek vaizdo į Vodno kalną. Tikrai galiu rekomenduoti!

Ir dar keli bendri pastebėjimai. „Valstybė yra šalių, į kurias vykstant rekomenduojama atkreipti dėmesį į kelionės saugumą, sąraše“, - rašo Užsienio reikalų ministerija, pridurdama, kad pasitaiko sukčiavimo, susijusio su banko kortelėmis, atvejų, todėl atsiskaitant kortelėmis rekomenduojamas ypatingas atsargumas. Bet šitai perskaičiau tik grįžusi. Skopjėje iš bankomato per du kartus nusiėmiau šiek tiek grynųjų, o kur tik įmanoma atsiskaitinėjau mokėjimo kortele. Tfu tfu, kol kas lyg ir viskas gerai.