Type Keyword and Press Enter to Search
×

Senasis Molėtų kelias daug smagesnis nei betoninis jaunesnis „brolis“. Ne tik dėl paties kelio kokybės, bet ir ramybės, daug vaizdingesnių pakelių, mažiau kompleksuotų vairuotojų ir to, kad kone kiekviename pravažiuojamame kaime ar gyvenvietėje yra ką pamatyti. Pikeliškės yra vienas iš pirmųjų kaimų važiuojant iš Vilniaus link Molėtų, rodos, tik išsuki į senąjį Molėtų kelią, o čia jau rodyklė į Pikeliškių dvarą. Dvaro rūmai ant Žaleso ežero kranto, jų parke malonu pabūti per vasaros karščius, manau, kad gera būtų net kavos iš termoso išgerti ant lieptelio su vaizdu į nepalyginamai prašmatnesnes šiuolaikines pilaites kitame krante. 

 

Pikeliškių dvaras rūmai ir parkas

Istorikai galbūt pasakytų, kad antraštė nėra šimtu procentų istoriškai tiksli, bet noriu parodyti turizmo vadybininkams pavyzdį, kaip reiktų rašyti apie piliakalnius, užuot copy-paste'inus iš nuobodžių šaltinių  „Apgyvendintas 1 tūkst. po Kr. 1382 m. minima pilis“. Niekam tas nei įdomui, nei pagaliau suprantama.

Taigi netoli nuo Vilniaus yra dar vienas įstabus piliakalnis — Trakų rajone, prie Bražuolės. Apklausų nedariau, bet pagal savo aplinką subjektyviai sprendžiu, kad šis piliakalnis nėra tarp tų populiariųjų.   

Bražuolę pasiekti mums sekėsi sunkiai. Pirmiausia grynai dėl žioplumo — Vievyje (dabar neklausyčiau navigacijos ir važiuočiau per Trakus) pravažiavau posūkį link Trakų. Autostradoje nesisukome, nes priešinga juosta plūdo važiuojantys į „maršą“ Vilniuje — o jungtis prie jų tikrai nenorėjau. Todėl nuvažiavome iki pat Elektrėnų ir Trakus pasiekėme vietiniais keliais, beje, kur kas įdomesnėmis ir gražesnėmis apylinkėmis. Už Trakų navigacija dar kartą suklaidino. Taip besimaldami po apylinkes sugaišome apie dvi valandas.

Į Bražuolės kaimą įvažiavome nuo Vievio ir be reikalo patikėjome viena iš dviejų nuorodų „Bražuolės piliakalnis“, kuri realiai veda į niekur. Palikę mašiną pamiškėje, bandėme klampoti traktorių išmaltu keliu per purvynus. Telefonų ekranuose aiškiai matėme, kad piliakalnis kažkur šalia, bet patekti iki jo negalėjome per balas ir brūzgynus. Kai jau buvau bepasiduodanti, vienas iš mūsų kompanijos „Google“ žemėlapyje pastebėjo kitą įvažiavimą iš Bražuolės kaimo ir net stovėjimo aikštelę. Taigi lodydami šunis, tarp jų ir palaidus, parbridome atgal prie mašinos, grįžome į Bražuolės kaimą ir pagaliau kažkaip patekome prie to piliakalnio. 

Kad keikiausi mintyse, tai ne tas žodis.

Keletas patarimų norintiems pamatyti Bražuolės piliakalnį:

  • Bražuolės piliakalnį geriausia aplankyti būnant Trakuose — nuo Trakų iki Bražuolės bus vos keli kilometrai patogiu keliu. Važiuodami nuo Trakų Bražuolėje sukite kairėn į pirmą nuorodą „Bražuolės piliakalnis“.
  • Jeigu važiuosite nuo Vievio, pirmą nuorodą link piliakalnio Bražuolėje ignoruokite, nes ji veda į niekur, tegul patys turizmo vadybininkai ten ir važinėja. Dar pavažiuokite Trakų link ir ieškokite antro posūkio, kuris pagal „Google“ žemėlapį veda link automobilių stovėjimo aikštelės.
  • Pasukus teisinga kryptimi, automobilių stovėjimo aikštelės taip paprastai vis tiek nerasite, nes iš kelio reikia išsukti dar kartą dešinėn, o čia nuorodos nėra. Kaip žinoti, kur sukti? Keliukas link piliakalnio išpiltas tamsia skalda, tai sukite, kai dešinėje tokią skaldą pamatysite. Paskutinis posūkis bus ne taip toli nuvažiavus nuo pagrindinio kelio.

Deja, informacija prie piliakalnio valdiška ir skurdi. 

 

Apsilankyti Šumsko dvare norėjau jau seniai, bet tik šį pavasarį pavyko grįžtant iš Vilniaus į Medininkus padaryti lankstą palei pat Baltarusijos sieną. Galvoju, kad tiek ilgai delsiau ne tik dėl laiko stokos, bet ir bijodama pamatyti tai, kas iš dvaro liko, nes daugelis keliautojų, aprašydami įspūdžius, negaili apmaudo, liūdesio ir nevilties. 

Betgi pasitaikė saulėta diena, dvaro sodyba, nors iš visų galų lenda kolchozo bardako tvaikas, atrodė lyg ir šviesesnė, o rūmuose, nors laiptai apvyti viduje augančio medžio ir po prostu buvome įspėti neiti vidun, idant ant mūsų neužgriūtų lubos, betgi ant stogo kaukšėjo plaktukai, ir tai jau yra labai ir labai geras ženklas.


Šumsko dvaras


Šumsko dvaras vaizdas nuo laiptų
Tai paradinis įvažiavimas į rūmus, tolėliau matyti varteliai. Nereikia daug fantazijos norint įsivaizduoti, kaip čia buvo gražu

Važiuojant link koplyčios galima pamatyti buvusio Bukaučiškių dvaro, priklaususio Vasario 16-osios akto signatarui Vladui Mironui, išlikusią sieną“, sako eilinį kartą copy-paste tiražuojama informaciją. Dievas mato, mes slinkdami antra pavara trimis poromis akių dairėmės į visas šalis ir labai stengėmės pamatyti. Kai kam pasiseka, yra mačiusių, mums, deja, nepasisekė. Bet kokiu atveju, iš Daugų į netoli esančias Bukaučiškes važiavome pamatyti ne dvaro sieną, bet gražiąją romantinio stiliaus su neogotikiniais elementais Bukaučiškių dvaro koplyčią. 

 

Bukaučiškių koplyčia


Bukaučiškių koplyčia

Pavasariui įsibėgėjant ir aš perėjau Senųjų kaimų taku. Senųjų kaimų šis takas vadinamas todėl, kad juo žygiuojant aplankomi ar bent užkabinami keli dešiniojo Neries kranto kaimai – Krempliai, Naujieji Verkiai, Verkių Riešė, Staviškės ir Turniškės. Kremplių kaimas patogus kaip pradinis taškas, jame galima prie Verkių gatvės palikti automobilį. Tačiau jeigu automobilių Krempliuose jau būtų per daug, startuoti galima bet kuriame kitame iš išvardytų kaimų, nes maršrutas yra žiedinis.

Kokie įspūdžiai?

  • 10 km maršrutas man vis dėlto per trumpas, norėtųsi dar bent penkių kilometrų.
  • Jeigu kada ateityje įstatymams paklusnūs vilniečiai vėl liktų ilgam laikui įstrigdyti griežtame karantine, tokie takai kaip Senųjų kaimų būtų išsigelbėjimas nenorint nušokti nuo proto. Kita vertus, kai tuo pačiu metu analogiškai sumąsto keli šimtai žmonių, tai „bendraminčių“ take kartais būna per daug. Bet atlaisvinus karantiną, kai galima rinktis takus pasivaikščiojimui ir toliau nuo Vilniaus, jo apkrova turėtų sumažėti.
  • Man takas patiko dėl to, kad jame ne vien oru galima pakvėpuoti, pailsėti nuo triukšmo, bet ir sužinoti naujų faktų iš kaimų bei paties Vilniaus istorijos. 
  • Mums Vilniuje neįtikėtinai pasisekė, kad tokią gamtą turime praktiškai pačiame mieste.

Mes startavome ties Krempliais. 

 

Senųjų kaimų takas, vanduo
 
Senųjų kaimų takas ties Krempliais tvenkinys

Valdovų rūmuose iki 2021 m. rugsėjo 10 dienos galima pamatyti flamandų dailininko Willemo van Honthorsto nutapytą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklidininko ir Prūsijos vietininko kunigaikščio Boguslavo Radvilos portretą. Jį vieno portreto parodai paskolino kunigaikštis Motiejus Radvila, tas pats, kuris kartu su Valdovų rūmais 2019-2020 metais buvo surengęs Radvilų giminei skirtą parodą Vilniuje. Motiejus Radvila pats neseniai įsigijo šį portretą iš vienos privačios kolekcijos ir Valdovų rūmų muziejaus lankytojams suteikia išskirtinę galimybę pirmiems pamatyti vieno iš savo tolimų protėvių iš kitos Radvilų atšakos atvaizdą. 

Boguslavo Radvilos portreto paroda buvo pirmasis mano apsilankymas po prakeikto žiemos karantino atsargiai atsidarius kultūros įstaigoms.

Priešpaskutinis iš Biržų-Dubingių Radvilų nėra išimtis mūsų istorijos nemokėjime. Mūsų tiesiog nemokė. Nes kažkada leido sau lengva ranka nusikalstamai nubraukti dalį istorijos sakydami, kad tai ne mūsų. O gal mano, kad svarbiau iškalti datas nei žinoti apie datų kūrėjus. Ši paroda yra dar viena puiki proga daugiau pasidomėti apie Radvilas ir XVII amžiaus įvykius. Beje, impozantiškas garbanota ševeliūra Boguslavas Radvila lengvai atpažįstamas ir nesupainiojamas tuose negausiuose savo portretuose. 

 

Boguslavo Radvilos portretas
Gretimais iš vienos pusės - Boguslavo pusbrolis Lietuvos etmonas Jonušas Radvila,  iš kitos - dar vienas iš didžiųjų karių Lietuvos etmonas Mykolas Kazimieras Pacas

Girtuoklių kalėjimas


Apie Jurgio Kunčino romaną „Tūla“ išgirdau tik kai mano dukra gimnazijoje mokėsi lietuvių literatūrą. Bestudijuojant universitete, kai atsidarė specfondai ir sprogo leidyba, atsivėrė galimybė skaityti geriausią literatūrą, bet tik ne „Tūlą“, nes tuo metu ji tiesiog dar nebuvo išleista. „Tūlą“ užpernai Kalėdų proga man padovanojo draugė, kuriai, matyt, nusibodo laukti, kol aš pati imsiuosi veiksmų, nes į gimnazijos programą įtraukta knyga man kažkodėl atrodė turinti būti beviltiškai nuobodi. Stereotipai! Ir žinot ką? Įsimylėjau aš tą „Tūlą“. Jeigu reiktų vienu sakiniu apibūdinti, tai bene poetiškiausia — kaip bebūtų keista, turint omeny, kad tai proza — ką ir kaip vyras rašė apie moterį lietuvių literatūroje. Savo kartos žmonėms, kurie augo be „Tūlos“, sakau – būtinai paskaitykite, o paskui galit pasivaikščioti po Vilnių, kur kiekvienas šaligatvis iki perklojant trinkelėmis buvo protagonisto nuvaikščiotas.

Keletas pastabų prieš

Ant naujausio — mano turimo — „Tūlos“ leidimo viršelio — gražios moters nuotrauka. Ji — Gražina Jaronytė, Tūlos prototipė, realiai gyvenusi ir rašytojo gyvenime buvusi moteris. Jeigu esate iš tos senamadiškos kartos, kurie dar turi kantrybės lėtiems dokumentiniams filmams, pažiūrėkite šį, sukurtą tuoj po rašytojo mirties.


O dabar į kelionę. Vaikščiojome vasarį, pradėjus tirpti sniegui, dėvėdamos kaukes. Kiek spėjome apeiti, kelionę pradėjusios nuo geležinkelio stoties, tiek. Nuo geležinkelio stoties pradėjome todėl, kad ten buvo patogu susitikti, o baigėme Vokiečių gatvėje. Visas maršrutas plius minus bus apie dvylika-trylika kilometrų.

Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia ir Vizičių vienuolynas Rasų g.

Visą sovietmetį čia veikė pataisos namai, kurie buvo iškelti tik 2007 metais. Girtuoklių kalėjimas, iš kurio protagonistui atsiverdavo bažnyčios kupolo užstojamas sostinės vaizdas. 

Vaizdas į Vilnių nuo Vizičių vienuolyno

Skaistkalnė

Pamenate eilutes iš ketvirtos „Silva Rerum“ knygos?

Po kelių dienų, Hermaniškėse, dėdės dvare, kur jie apsistojo, Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša sūnėnui Pranciškui Ksaverui vėl prabilo apie pasirinkimą, sprendimą. Tada jis ir ištarė: „Pažvelk, ten tavęs laukia visas pasaulis“: vaiskią gruodžio dieną jie stovėjo ant Nemunėlio kranto, žvelgdami į baltą didžiulę Šionbergo, vietinių valstiečių vadinamo Skaistkalne, bažnyčią — ten, kitame krante, buvo jau Infliantai, jau visiškai kitas pasaulis, čia, šiapus upės, jiems po kojomis, sulig jų žemėmis baigėsi Lietuvos didžioji kunigaikštystė.
Mano vienintelė kelionė į užsienį pernai buvo tiltu per Nemunėlio upę iš Germaniškio Biržų rajone į Skaistkalnę Latvijoje. Nei liūdna, nei ką — c'est la vie, kaip sakoma. Šią su sostine lyginant labai nuošalią vietą į kelionės po Biržų kraštą maršrutą įtraukiau dėl Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Dar skaitydama prieš keletą metų buvau pažiūrėjusi žemėlapyje, kuriame Lietuvos krašte yra tos Hermaniškės, ir pasidėjau į stačiuką „kada nors“. Ir štai proga atsirado. Neturėjau minties, kad rasiu (ar kad jis kada nors apskritai egzistavo) kokį nors ale Norvaišų dvarelį šiame Nemunėlio krante, bet Latvijos pusėje galima pamatyti ir aplankyti puikiąją Skaistkalnės katalikų bažnyčią, kurioje 1756 metų gruodžio dešimtąją keturiolikmetis Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša, kurio asmenyje man yra visiškai susipainiojęs realus XVIII amžiaus šviesuolis ir „Silva Rerum“ fikcija, tapo jėzuitų novicijumi. 

Dūšiai mieliausią įrašą pasilikau metų pabaigai. Tai buvo paskutinis laisvos vasaros savaitgalis ir paskutinė kelionė į gilią ramybę, prabangą šiemet, žmonių dažniausiai lenkiamas, neturistines, neapibokštintas ir dėl to mano mylimiausias vietas Lietuvoje. Viena iš jų - Biržų giria. 

„Apkabink man kaklą stipriau, kad tą valandą, kai smaugs kartuvių kilpa, prisiminčiau tavo rankų apkabinimą“ – pasak tikros istorijos, o gal legendos, kurią šiemet gegužį išgirdau Buvusioje areštinėje, tokiais žodžiais, tik, žinoma, ne lietuviškai ištartais, Zigmantas Sierakauskas atsisveikino su savo mylima žmona Apolonija, žinodamas nuo pat pradžios, kiek sukilimas yra beviltiškas, bet kitaip pasielgti neleido Abiejų Tautų Respublikos bajoro garbė. Po kelių mėnesių, 1863 metais birželio 15 diena senuoju stiliumi, buvo pirmadienis, 10 valandą ryto Zigmantas Sierakauskas buvo pakartas Lukiškių aikštėje.

Medeikiai, Gudiškis, Šniūriškis, tai tos vietos, kur 1863 metų gegužės pradžioje vyko garsiosios Biržų kautynės. Egidijus Aleksandravičius „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ rašo taip:

Biržų kautynės, Gudiškio kautynės, didžiausias Lietuvos sukilėlių būrių susirėmimas su Rusijos kariuomene per 1863–1864 sukilimą. Įvyko 1863 05 07–09 Biržų girios pakraštyje prie Medeikių, Gudiškio ir Šniurkiškių. Pagal Z. Sierakausko planą – išplėsti sukilimą visoje Lietuvoje ir Kurše – jo rinktinė (apie 2500 žmonių) 05 03 iš Andrioniškio miško 3 kolonomis patraukė Biržų link. Dešiniajai kolonai vadovavo A. Mackevičius, vidurinei – Z. Sierakauskas, kairiajai – B. K. Koliška. Jos turėjo susijungti už Biržų prie Medeikių kaimo. Sukilėlius vijosi generolo I. Ganeckio vadovaujama Rusijos kariuomenės rinktinė. 05 07 Biržų girioje susijungusias Z. Sierakausko ir B. K. Koliškos kolonas puolė priešakinis Rusijos kariuomenės rinktinės dalinys (vadas – majoras Merlinas) – pusantros kuopos pėstininkų, ulonų eskadronas ir kazokų šimtinė. Po dvi valandas trukusio susišaudymo dalinys pasitraukė į Medeikius, sukilėliai įsitvirtino miške. 05 07–08 naktį iš Anykščių apylinkių prie Biržų atvyko I. Ganeckio pagrindinės pajėgos (apie 3000 rinktinių gvardijos kareivių). 05 08 prie Gudiškio kaimo įvyko lemiamos kautynės, kurias sukilėliai pralaimėjo, Z. Sierakauskas ir B. K. Koliška pateko į nelaisvę. Kautynėms baigiantis atvykusi A. Mackevičiaus kolona nebegalėjo pakeisti padėties, bet iš apsupimo išlaisvino I. Leskausko vadovaujamus pirmųjų dviejų kolonų likučius (apie 400 žmonių). 05 09 prie Šniurkiškių palivarko sukilėliai buvo dar kartą sumušti. Likusius sukilėlius A. Mackevičius ir I. Leskauskas išvedė į Panevėžio apylinkių miškus. Per Biržų kautynes buvo išblaškyta didžiausia sukilėlių rinktinė, žuvo nemaža sukilėlių ir jų vadų, buvo prarasta gurguolė su amunicija. Po kautynių sukilėliai nebesudarinėjo tokių didelių rinktinių, vengė susidūrimų su dideliais Rusijos kariuomenės daliniais, pradėjo plačiau naudoti partizaninio karo taktiką.

Kaimų pavadinimai šitoje kelionėje buvo iš keblesnių dalykų. Jeigu šiandien ieškosite E. Aleksandravičiaus minimo Gudiškio kaimo Biržų krašte, tai nerasite, tik vietą Biržų girioje, stebėtinai tiksliai nustatytą koordinatėmis kaip Gudiškis. Iš tikrųjų Gudiškis šiandien tik vardas, žymintis gūdžią vietą miškuose, kurią randa atkaklūs ir norintys. Važiuojant liepos pradžioje teko ir išvartas nuo kelio patraukti. Ir šiaip viena ten nevažiuočiau, gūdu, nors miškas, Biržų giria vadinamas, vietomis atrodo ne gilioje senovėje sodintas. Vieta prie kvartalais mišką dalijančio kelio pažymėta koplytstulpiu. Į vieną pusę takas veda link sukilėlių kapo, į kitą – link mūšio vietą miške žyminčio kito koplytstulpio.

Biržų kautynės

Vakar prasidėjo Adventas, o aš mintyse vaikščioju tais pačiais takais kaip prieš tris mėnesius. Baigiantis vasarai antrą kartą per vasarą keliavome Biržų krašte. Prisipažinsiu, kad šiemet įsimylėjau tuos kraštus, grįžusi net kurį laiką naršiau Aruodą su filtru Biržai. Kol kas nelabai rimtai, bet vis tiek. Tai štai, keliaudami Biržų kraštuose nusukome į žvyrkelį tarp kelių į Germaniškį ir Nemunėlio Radviliškį, kad aplankytume Jasiškių kaimą. Jis pažymėtas kaip signataro Jokūbo Šerno gimtinė.  

Geras 15min.lt pasakojimas apie Jokūbą Šerną iš signatarams skirto ciklo: J. Šernas: oponentus siutinęs signataras, kurio gyvenimą nutraukė staigi liga. Jokūbas Šernas Jasiškiuose gimė 1888 metų birželio 14 diena. Jis buvo šeštas, jauniausias sūnus ūkininkų Šernų šeimoje. Beje, Jokūbo Šerno sesers Marijos proanūkis Tomas Šernas yra vienintelis likęs gyvas Medininkų žudynių liudininkas. Jis tapo evangelikų reformatų šventiku kaip ir Adomas Šernas, vyresnysis Jokūbo Šerno brolis. Abu broliai daug nuveikė dėl Lietuvos nepriklausomybės ir palaidoti vienas šalia kito Nemunėlio Radviliškio kapinėse.

Įvažiavus į žvyrkelį norodų jau nepastebėjome, todėl prie sodybų reikėjo dairytis signatarams skirto ženklo. Laimei, kažkas aną dieną ar kiek anksčiau apie stulpą pratrypė žoles, užaugusias iki šakumo, antraip jokio stulpo nebūtume pastebėję. Sodyba atrodo negyvenama, o namas neatrodo toks senas, kad jame būtų galėjęs gyventi signataras, tačiau sodyboje yra ir senesnių trobesių, kurie, gali būti, mena dar Jokūbo Šerno laikus. 

Jokūbo Šerno gimtinė

Šis įrašas radosi labai lėtai ir vėlai. Beveik nuo pat rudens pradžios širdyje jau žinojau, kad mums su sese tai buvo paskutinis „Camino Lituano“ etapas šiais metais. Tikslas, jei Dievas būtų davęs, buvo nueiti iki Paberžės, tačiau... Norai norais, bet berašant Radviliškio rajonas tapo vienu iš COVID-19 karštųjų taškų, atšauktas pėsčiųjų žygis Pergalių ir kovų keliais, fiksuota susirgimų Sidabrave, kur ketinome nakvoti, paskui štai karantinas didžiuosiuose miestuose. Tapo aišku, kad rautis ant nemalonumų nereikia ir kad teks atidėti ėjimą kitiems metams. Galbūt anie bus geresni.

Jeigu ne vasara, šiuos metus apskritai būtų galima išbraukti iš to, kas vadintina pilnaverčiu gyvenimu. 

O ankstyvą liepos rytą prabudome Rozalime pas Virginiją. Šiaip mes, kai tik yra galimybė, stengiamės pamiegoti ilgiau, bet kai miegi ne viešbutyje, su svetimu žmogumi kambaryje, man tikrai ilgai nesimiega. Kartu nakvojusi moteris anksti ryte ruošėsi į kelią, o mums Virginija buvo pažadejusi pravesti ekskursiją po Rozalimą, kurios negalėjome praleisti. 

Taigi Rozalimas. Miestelis, kur su mumis, svetimomis, pirmieji sveikinosi ir jauni žmonės, net paaugliai. Neįprastas ir gražus Rozalimo vardas kildinamas nuo Padubysio dvaro savininko Drabišiaus žmonos Rozalijos vardo. Su ja gi siejama ir bažnyčios istorija. Autentiška Rozalimo bažnyčia statyta 1788 metais. Vieta, kur tais laikais augo miškas, esą taip patiko Rozalijai, kad ji priprašė vyro, jojo vardas buvo Adomas, išpjauti medžius ir funduoti bažnyčią. 

Bažnyčia garsėja skulptoriaus Jono Danausko darbais, kurie yra autentiški, nerestauruoti, tik nepilnai išlikę. Jeigu važiuosite kada pro šalį, į Rozalimą verta užsukti bent jau tam, kad pamatytumėte unikalius šio skulptoriaus darbus.


Apeikite bažnyčią iš kitos pusės. 


„Gali būti pats trumpiausias etapas su tiek šarmo, ir pats ilgiausias - kuriame be rapsų daugiau nieko nematai“, - jau ilsintis Rozalime pas Virginiją tą dieną nueitą etapą kaip visada tiksliai apibendrino mano bendražygė sesė. Tiesiu ėjimu nuo Pakruojo iki Rozalimo būtų 13 kilometrų, su Pakruoju ir tai privaikščiojome tik 19,7 km, todėl kai kurie piligrimai etapą pasiilgina, o be reikalo. Ne be reikalo iniciatoriai šituos keliolika kilometrų išskyrė į atskirą etapą, kuriame galima ir fiziškai pailsėti, ir duoti pasiganyti akims. 

Kaip įprasta, įrašą pradedu nuo logistikos, kuri yra neromantiška, bet aktuali tema keliaujantiems savaitgaliais po du etapus. Šiuo atveju tai buvo etapai Pakruojis-Rozalimas ir Rozalimas-Burbiškis. 

Galėjome į Pakruojį važiuoti autobusu, o kitą vakarą autobusą (mano atveju į Vilnių) „gaudyti“ stotelėje prie Burbiškio (Dambavos) ant Šiaulių-Panevėžio plento. Galėjome, bet nesiryžome, nes autobusai į Vilnių važiuoja retai ir ilgai, tai nebent kitą dieną nereiktų į darbą arba nebūtų kitos išeities. Todėl ryte automobiliu atvažiavome iki Burbiškio, tiksliau, iki Dambavos gyvenvietės šalia Burbiškio, ir palikome automobilį nuošalioje vietoje prie Dambavos Dievo Apvaizdos bažnyčios bei kapinių. Negarantuoju, kad šita vieta saugi, bet mums nieko nenutiko. Galbūt yra galimybė palikti automobilį vienoje iš aikštelių prie Burbiškio dvaro, bet norėjau - jeigu dėl kokių nors aplinkybių neišeitų šiemet nueiti iki Paberžės - kad mano kelias per kalendorinius metus, kaip ir pernai, vestų nuo bažnyčios iki bažnyčios, nuo Žagarės iki Dambavos. Sėdusios į autobusą grįžome apie 9 km iki Smilgių, perėjome į kitą kelio pusę ir apie pusvalandį palaukėme artimiausio autobuso į Pakruojį. Autobusus iš anksto sužiūrėjau internete, bilietus abiejuose autobusuose pirkome iš vairuotojų. Iš Pakruojo šeštadienį nuėjome iki Rozalimo, o sekmadienį nuo Rozalimo iki Dambavos.  

Pakruojyje papietavome - jaukiai, bet neperskaniausiai, todėl vietos nereklamuosiu. Nuėjome iki Pakruojo dvaro, kur būriais grūdosi į „Vasarvidžio nakties sapną" atvykusieji, todėl teko apsisukti ir grįžti pamačius tik arką iš gėlių. Užėjome į Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kurios grindys taip blizgėjo ir kvepėjo, kad pasirodė kaip šviežiai nulakuotos, todėl ant jų nelipome, kad nepripėduotume. Kaip matyti, iš Pakruojo visai nesiskubinome. Ilgiausiai užtrukome Pakruojo sinagogoje. Tai seniausia išlikusi medinė sinagoga Lietuvoje. Restauruotas sinagogos pastatas šiuo metu perduotas Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešajai bibliotekai. Pakruojo sinagoga yra atvira ir nemokama, priedo gavome įdomią gidės Gitanos Maasienės ekskursiją tik mudviem. 

Pakruojo sinagoga
Vaizdai iš moterų balkono, kur veikia ekspozicija, pasakojanti žydų istoriją Pakruojyje.

Juodkrantės švyturį radau eidama Juodkrantės pažintiniu dendrologiniu taku. Jokios nuorodos jame į švyturį neaptikau, bet, maždaug žinodama kryptį, ryžausi nuklysti vienu iš miško takų į Raganos kalną (ne Raganų, anas yra kitoje Juodkrantės pusėje), ant kurio švyturys ir stovi. Be nuorodos dar geriau, nei kai pirštu parodoma į kiekvieną lankytiną objektą nepaliekant atradimo džiaugsmo.

Iš tiesų aš neplanavau ir nebuvau pasiruošusi niekur lipti, maniau, kad tai ir yra tik švyturys, ir norėjau tik pažiūrėti, kaip atrodo, nes juk gėda po tiek metų būti nemačius. Bet, pasirodo, švyturio viršuje, tame pat aukštyje kaip šviečiamasis įrenginys, yra apžvalgos aikštelė. Kaip paskui patyriau - siaurutė ir su ne pačia aukščiausia tvorele. Vien dėl to pavadinti šį statinį apžvalgos bokštu turbūt ne visai tikslu, nes jis nėra itin „draugiškas“ žioplesniems ar bijantiems aukščio laipiotojams. Įlipti tikrai galima, bet reikia įvertinti savo galimybes ir ypač fobijas. Baimių turėjau ir aš, nežinia, kaip būtų buvę, bet savo laimei papėdėje sutikau du nuo Klaipėdos dviračiais atmynusius vyrus, kurie mane visapusiškai motyvavo bei morališkai palaikė.

Vaizdų nuo viršaus:

Juodkrantės švyturys
Jūra plius kraštelis pliažo


Šio etapo rytas išaušo Naisiuose, kur baigiau vakarykštį pasakojimą. Jeigu galiu vakare nusimaudyti, naktį išmiegoti gaivioje tyloje, ryte atsibusti be žadintuvo ir dar lovoje išgerti stiprios kavos, man tai yra absoliuti komforto viršūnė, ir šitai nutiko „Balto gandro“ viešbutyje. Nepiligrimiška, bet užtai nuoširdu :). Negaliu apsakyti, kaip man patiko ilsėtis mažyčiame, kur nelabai yra kur koją padėti tarp kuprinių, dviviečiame kambarėlyje, gaila, kad taip trumpai. Kad nebūtų taip gerai, stresą kėlė pūslės. Turėčiau būti pripratusi, nes mano kojos kenčia per kiekvieną žygį beveik nuo visų batų, bet ne taip žiauriai. Šį kartą pūslės buvo tokiose vietose, kur nekibo jokie „stebuklingi“ pleistrai. Storosios žygių kojinės tebebuvo šlapios, o paprastos atsarginės irgi nepridėjo gerumo eiti. Išėjau su skausmu, visą dieną ėjau su skausmu, su skausmu ir šlubuodama gyvenau beveik visą savaitę ir dar iki šiol nesu iki galo pasigydžiusi.

Naisiai mums buvo tik nakvynės taškas, jie nėra „Camino Lituano“ maršrute. Noriu tai pabrėžti, nes yra kas neįsigilinę užsipuola kelio iniciatorius dėl tokios „pagoniškos“ kaip Naisiai vietos įtraukimo. Atėjome į Naisius todėl, kad čia buvo nakvynei tinkama vieta, kokios pakeliui, kaip žinia, nesimėto, ir ne, šieno kupetoje miegoti man nepatiktų. Vienintelė vieta, kur Naisiuose ryte stabtelėjome prieš išeidamos į kelią, buvo Zigmo Gėlės muziejus, tiesa, šį kartą tik iš lauko.

Mokykloje apie šį poetą, berods, nesimokėme, tik universitete. Gimtuosiuse Naisiuose jis gražiai įamžintas, ir tai yra puiku. Poetas Zigmas Gėlė, kurio tikroji pavardė buvo Gaidamavičius, gimė 1894 metais, dvaro prievaizdo šeimoje, kur iš viso augo septyni vaikai. Juos visus Erazmas Gaidamavičius ir Karolina Rimdžiūtė-Gaidamavičienė išleido į mokslus. Pradžios mokyklą Zigmas lankė tikriausiai Sereikiuose, nes Naisiuose mokyklos tada dar nebuvo, o nuo 1904 metų mokėsi Šiaulių vyrų gimnazijoje. Tėvai nevertė sūnaus tapti gydytoju ar kunigu, o leido pačiam pasirinkti. Zigmas Gaidamavičius įstojo į Kijevo universitetą studijuoti filologijos, tačiau studijos truko tik kelis mėnesius. 1912 metų gruodį aštuoniolikmetis vaikinas susirgo meningitu ir 1912 metų gruodžio 17 dieną mirė. Palaidotas netoli nuo Naisių esančiose tų pačių Sereikių kaimo kapinėse. Link jų ir veda „Camino“ kelias, kuriuo, matyt, jis ir iškeliavo į paskutinę kelionę.