Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią reiktų įtraukti į programą naiviems turistams iš Vakarų kaip neretušuoto sovietinio paveldo pavyzdį.

Neseniai dalyvavau vienoje iš atgimstančios Ramintojos bendruomenės vasarą organizuojamų nemokamų ekskursijų, kurių metu galima aplankyti viešas ir nelabai viešas bažnyčios erdves. Apie ekskursijas skelbiama bendruomenės Facebook paskyroje, rekomenduoju sekti ir sudalyvauti.

Lietuvoje Švč. Mergelės Marijos bažnyčių daug, bet iš jų tik viena Ramintoja. Paskutinė barokinė Vilniuje, vienabokštė - kas labai reta baroko ir rokoko pasaulyje. Tiesa, nepaklausiau, ar galima Ramintoją vis dar vadinti barokine.
Šiemet jai sukanka lygiai 250 metų. Išorė santūri, o vidus buvo ypatingai puošnus.

Kanuto Rusecko "Lietuvaitė su verbomis" ant Ramintojos slenksčio yra vienintelis išlikęs prašmatnaus šios bažnyčios interjero liudijimas.

Negalima visų šunų sukarti tik ant sovietmečio, nes Ramintoją rusų valdžia pradėjo naikinti dar XIX a. viduryje. 1854 metais uždarė, netrukus perdarė į Šv. Andrejaus cerkvę, kartu sunaikino daug barokinių ir rokokinių grožių. Kaip bebūtų graudu, bet bažnyčios naikinimui tuomet vadovavo architektas Tomas Tišeckis, prof. Karolio Podčašinskio mokinys, kuris pats šiaip jau yra pastatęs daug gražių pastatų, įskaitant Astravo dvaro rūmus prie Biržų.

Tarpukariu Ramintoja buvo grįžusi katalikams, bet neilgam. Antrojo pasaulinio karo metais stipriai degė, po karo buvo atiduota Lietkoopsąjungai ir 1967 metaus virto mėsos ir daržovių sandėliu.
Gelžbetoninės perdangos padalijo Ramintoją į tris aukštus (nors liežuvis sunkiai apsiverčia taip sakyti), įrengtas pramoninis liftas, laiptinė, tualetas ir t.t.
Nuo 1991-ųjų ilgą laiką patalpos stovėjo apleistos ir nenaudojamos.





Manoma, kad jau XIV a. čia buvo rusėnų kvartalas, o turint omenyje, kad iki Lietuvos krikšto pagoniškame Vilniuje buvo net 13 cerkvių, labai tikėtina, kad viena iš jų buvo šioje vietoje. Bent jau XVI amžiuje čia tikrai stovėjo medinė Šventųjų Kozmo ir Damijono cerkvė. Ekskursijos metu mus nuvedė į bažnyčios rūsius, kur (netikslu sakyti pamatėme, nes toje vietoje nėra šviesos) užčiuopėme šios cerkvės pamatų mūrą. Pamatai - XIV a. antrosios pusės, egzistuoja hipotezė, kad tai seniausias, dar ikigotikinis, mūras Lietuvoje.

Rūsiai (su sovietmečiu vardan sandėlio higienos užtinkuotomis plytomis, tinkas kol kas slepia mūrų laikotarpių skirtybes) yra po visa bažnyčia. Juose, kaip ir kitose bažnyčiose, turėjo būti laidojama. Bažnyčios šventoriuje buvo laidojama iki pat XIX a. pradžios.




Fotografavau tamsoje, tai išėjo kaip išėjo. Lendame po tais senaisiais skliautais.


Dar vienas ne itin kokybiškas vaizdas.

Šios vietos istorijoje labai dažnai kartojasi žodis "sudegė". Toks jau buvo tas senasis medinis Vilnius. XVII a. Šventųjų Kozmo ir Damijono cerkvė atiteko unitams. 1610 metais degė. Šis bei tas iš jos dar buvo likę, bet 1655 metais, kai Vilnių pirmą kartą užpuolė rusai, tai, kas buvo likę, sudegė iki pamatų. 1670 metais karmelitai pastatė medinę bažnytėlę, kuri atiteko vienuoliams augustinams. Pagrindinės augustinų funkcijos buvo švietimas, sielovada ir misijos.

Su misija įsteigti augustinų vienuolyną į Vilnių atsiųstas Fulgencijus Dryackis pradžioje nusižiūrėjo vietą šalia Aušros Vartų, kur iki šiol tebestovi, integruoti į gyvenamąjį namą, Šv. Nikodemo bažnyčios fragmentai, bet nepavykus sutarti su kapitula ir miesto valdžia augustinams buvo pasiūlyta toji karmelitų statyta medinė bažnytėlė. O kai ir šita sudegė, XVIII a. viduryje augustinai nusprendė statyti mūrinę.


Jeigu norite pamatyti išlikusį rokoko stilių, įeidami į bažnyčią pakelkit akis į vargonų chorą virš durų. Nuo sandėlio laikų jis vis dar atskirtas siena, todėl matyti galima siaurą plyšelį.
Kol kas neaiškus tolesnis bažnyčios likimas - galbūt visos perdangos nebebus nugriautos (nors tas, kas jas statė, stengėsi pakenkti kuo mažiau, kad, atėjus laikui, būtų galima nugriauti), bet galbūt bus nugriauta ta siena ir atvertas choras, o gal vietoje lifto šachtoje bus atvertas stiklinis "tunelis", kuris leistų pajausti aukštingumą. Yra įvairių minčių ir idėjų.

Po to užlipome į antrą aukštą virš pirmos perdangos, kur bažnyčios laikais buvo puošni kažkurios didikų giminės funduota koplyčia.
Jos freskas atidengė ne restauratoriai, o drėgmė.


Aplipdymais bandoma gelbėti, kad sugertų drėgmę.


Tai ne židinys, o perdangos perkirsto koplyčios altoriaus viršus. Altorius greičiausiai buvo padengtas aukso spalvos dažais, kurių likučius dar galima įžvelgti.

Tikroji koplyčia yra bažnyčios dešinėje. Kairėje yra "netikra" koplyčia, pristatyta dėl simetrijos.






Grįžtant prie Kanuto Rusecko paveikslo, jame matyti langelis altoriuje. Neseniai bažnyčioje dirbę italų architektai nustatė, kad langelis buvo dabartiniame trečiajame lygmenyje virš antros perdangos, virš kryžiaus. Ši erdvė neseniai buvo pašventinta, joje įrengtoje koplyčioje vyksta pamaldos.

Kitos erdvės šiuo metu yra nesakralios ir naudojamos parodoms bei kultūros renginiams.