Varšuvos karališkuoju traktu vadinama maždaug dvylikos kilometrų atkarpa nuo Vilanovo rūmų iki Karališkųjų, kurioje yra daug visko įdomaus. Man labai rūpėjo pamatyti vietas, susijusias su "Silva Rerum", be to, rezgiau mintį visą traktą įveikti pėsčiomis ir (nelabai savanoriškai ;)) tam buvau užmotyvavusi dukrą, bet tuoj papasakosiu, kodėl šios minties pati gi ir atsižegnojau.

Pirmas iššūkis - nusigauti iki tų Vilanovo rūmų. Dvylika kilometrų yra vis dėlto daug.
"Turiu gerų žinių", sakau dukrai šaltą ir vėjuotą šeštadienio rytą po to, kai lovoj gerdama kavą ištyrinėjau Varšuvos metro planą, kuriame - staigmena! - radau Vilanovo stotį ir man kažkodėl nekilo klausimų, kodėl nė vienas turistų vadovas nerekomenduoja į Vilanovo rūmus važiuoti metro. ;)

Butas, kuriame apsistojom penkioms naktims, buvo labai patogioje lokacijoje prie metro stoties Ratusz Arsenal. Užsakinėjau per booking, kaina - apie 50 Eur už naktį priklausomai nuo keitimo kurso. Atvykusių laukė dvi moterys, viena atlėkusi užnešė lagaminą (!), su kita sutvarkėme mokėjimo reikalus (mokėjau kortele!!). Bute radome absoliučiai viską, ko reikia patogiai apsistoti, plius kavos (tirpios, netirpios), arbatos, cukraus. Taipogi krepšį įvairių vaisių ir butelį gero baltojo vyno (ir miesto žemėlapių bei lankstinukų, jau nekalbant apie knygą apie Lenkijos istoriją!!!). Čia galite pamatyti šį butą booking sistemoje. Tiesa, nuotraukose jis gerokai šviesesnis nei iš tikrųjų, nes visi buto langai išeina į ūksmingą kiemą. (Kalbant apie klientų aptarnavimą ir teisingą kainodarą, tai atostogų pabaigoje trimis automobiliais keliavome po Lietuvą. Vienoje kaimo sodyboje Žemaitijoje ėmėme keturis kambarius, taip pat užsisakėme pusryčius dešimčiai žmonių, žodžiu, palikome šiek tiek pinigo, bet paskui mūsų paprašė susimokėti 3 eurus už malkas, liko nuosėda.)

Vilanovo metro stotyje išlindus į paviršių pasitiko šaltas vėjas, lietaus debesys (ach tie mieli saulėto penktadienio prisiminimai), niūrūs betoniniai blokai ir jokių nuorodų. Navigacija nepaguodė - iki rūmų, sako, bus penki kilometrai. Didelis tas Vilanovas. :) Velnias, pamaniau, labiau apsimoka šiltai ir patogiai grįžti metro į centrą ir gaudyti 180 autobusą.
Išvakarėse buvome nužiūrėjusios, kad jis stoja Pl.Zamkowy stotelėje pačioje Varšuvos širdyje.

Autobuso ten laukėm amžinybę, kol dukra paklausė, ar aš mačiau pro šalį pravažiuojant bent kokią nors transporto priemonę.
Pasirodo, savaitgaliais Krokuvos priemiesčio gatvė atiduota pėstiesiems, panašiai kaip Gedimino prospekto pradžia, o autobusai važiuoja apylanka. Tai dar užtrukom, kol kitoje teatro pusėje radome mums reikalingą stotelę. Toliau nuo centro pilkos Varšuvos vaizdai pro autobuso langą iškart eliminavo norą ten vaikščioti. Pamaniau, kad užteks mudviem ir kelių kilometrų nuo Lazienkų parko, o iki ten nuo Vilanovo grįšim autobusu. Kai per dvi valandas pagaliau pasiekėme Vilanovo rūmus, kojos pirmiausia nunešė ne į muziejų, o čia.
Patiko, kad bilietus į Vilanovo muziejų buvo galima nusipirkti iš automato, mokant kortele, panašiai kaip į viešąjį transportą. Kiek teko susidurti, Varšuvos viešuoju transportu žaviuosi, nors patys lenkai mėgsta paburbėti.





O muziejui tuo tarpu laiko liko vis mažiau. Į rūmus be gido net nėjom, tam kartui užteko gėlynų ir fasadų. Daugybė žmonių jais žavisi, bet man šį kartą gėlynai buvo kaip gėlynai, gal gėlės ne tos žydėjo, gal erzino jų kvapas (panašiai kvepia kapinėse), gal šiaip nuotaika buvo ne ta.
O paskui atėjo juodas debesis ir nuginė atgal į 180 autobusą.

Lazienkos patiko daug labiau, nors dėl nelabai vykusio oro irgi ilgai neužsibuvome. Noriu sugrįžti ilgesniam laikui rudenį, kai parkas nusidažys spalvomis.





Tai Lazienkose Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša ketvirtoje "Silva Rerum" knygoje dalyvavo garsiuosiuose jo didenybės Stanislovo Augusto Poniatovskio Ketvirtadienio pietuose, apie kuriuos garsas jau sklido visoje Europoje ir kurie, kaip pagal paprotį derėjo vasaros metui, buvo surengti ne rūmuose, o žaviame mažame maudynių paviljone parko saloje, už valandos kelio nuo Karališkųjų rūmų ir kuriuose nedalyvaudavo moterys, vien tik didžiausieji ir talentingiausieji Karalystės ir Kunigaikštystės protai.

Prie paviljono, kuris iš tiesų yra ne tokie jau maži rūmai, povas terorizavo balandžius, o turistai su fotoaparatais vaikėsi povą ir su neslepiamu smalsumu nužiūrinėjo išsipuošusius ponus, dėl kurių uždaro renginio šitų rūmų durys tą dieną eiliniams turistams buvo uždarytos.
O pirmadienį rūmai saloje nedirba. 

Prie Lazienkų parko prisiglaudę Belvederio rūmai. Tiesa, antroje "Silva Rerum" knygoje minimas Uršulės Birontienės, kuri vienu metu buvo tapusi niekaip kūdikio negalinčios susilaukti Klaros Izabelės Pacienės dvaro dama, globėjų Pacų medinis dvarelis, o dabartinių rūmų, kuriuose įsikūrusi Lenkijos gynybos ministerija, dvareliu niekaip nepavadinsi. Rūmai aptverti aukšta tvora ir saugomi kareivių. Kampe stovi paminklas maršalui Juzefui Pilsudskiui su Varšuvos miesto padėka savo gynėjui 1920 metais, kai Pilsudskio vedama Lenkijos kariuomenė mūšyje prie Varšuvos sumušė M. Tuchačevskio vadovaujamą raudonąją armiją, sustabdė rusų žygį ir apgynė Vakarus, o kartu ir ką tik Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą.


Pėsčiomis nuo Lazienkų parko iki senamiesčio apie penkis kilometrus. Iš pradžių ėjom per elegantišką ambasadų rajoną, kuriame įsikūrusi ir Lietuvos ambasada. Iš įdomesnių dalykų pakeliui - paminklai buvusiam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui ir buvusiam Prancūzijos ministrui pirmininkui de Gaulle'iui. Pastarasis nustebęs žiūri į palmę, kuri stovi jo vardu pavadintame žiede Nowy Świat ir Jerozolimskie alėjos sankirtoje (kuri tiek pat (ne)pasiekiama kaip Jurgio Mačiūno aikštė Kaune). Palmė yra menininkės Joannos Rajkovskos kūrinys "Sveikinimai iš Jeruzalės", pagaminta iš plieno, padengto natūralia žieve ir su lapais iš polietileno, gali lenktis vėjyje kaip tikra ir atrodo kaip tikrų tikriausia.

Toje atkarpoje planavau aplankyti tris bažnyčias, bet jau kitą dieną, nes buvom sušalusios, pavargusios ir norėjome pamatyti bent jau antrą World Cup aštuntfinalį.

Labiausiai norėjau apsižvalgyti vizičių bažnyčioje. Tiems, kas neskaitė "Silva Rerum", tai tik dar viena graži Varšuvos bažnyčia, panaši į karmelitų, o skaičiusiems - tai bažnyčia ir vienuolynas, į kurį Balbetė atidavė vos septynerių sulaukusią savo ir Petro Antano iš Milkantų Norvaišos dukrą Antoniną Sentimani - į geriausius įmanomus mokslus, kurių, po teisybei, ji negalėjo įpirkti ir nereikia klausti, kaip jai pavyko, dirbant bet ką - grojant už pinigus, siuvant, siuvinėjant, slaugant senas sukriošusias kunigaikštienes, vien tam, kad keliskart metuose, per didžiąsias šventes, atsisėdusi vizičių bažnyčios kampe, nors akies krašteliu pamatytų savo Toniną.






Karmelitų bažnyčia gretimais Antrojo pasaulinio karo metu buvo tik šiek tiek apgadinta ir tarnavo kaip prokatedra, kol buvo atstatoma Šv. Jono arkikatedra. Virš įėjimo - Radvilų giminės herbas.

Viršuje vizičių, o apačioje karmelitų bažnyčių nuotraukos. Truputį panašios. :)
Kas mane labiausiai sužavėjo, tai kad visos bažnyčios buvo atrakintos turistams ir nemokamos.





Užsukome ir į Šv. Kryžiaus bažnyčią, į vieną iš kurios kolonų įmūryta Fryderyko Chopino širdis. Toje bažnyčioje ilsisi ir daugiau žinomų žmonių širdžių, tarp jų Nobelio premijos laureato Władysławo Reymonto ir poeto Juliaus Slovackio, bet vis tiek visi nuo slenksčio akimis ieško Chopino.

Kitoje kelio pusėje, lygiai taip pat iš tolo kaip ir Belvederio rūmus, galima pasižvalgyti į trečios "Silva Rerum" knygos pačioje pabaigoje trumpai minimą Lenkijos prezidentūrą, t.y. buvusius Radvilų rūmus, kuriose, pasak Kristinos Sabaliauskaitės, Petras Antanas Norvaiša beviltiškai skausmingai ieškojo savo Balbetės pėdsakų didžiulės Varšuvos maskaraduose po kaukėmis.


Prieš prezidentūrą stovi paminklas Poniatovskiui, bet ne paskutiniam mūsų karaliui, o generolui Juozapui Poniatovskiui. Kadangi nebuvau apie jį girdėjusi, teko pasigooglinti. Kunigaikštis, generolas, Prancūzijos maršalas Juozapas Poniatovskis buvo valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio sūnėnas ir Žiežmarių seniūnas! Valdė Žiežmarių seniūniją 1764 - 1795 metais. 1806 metais Prancūzijos kariuomenei įžengus į Lenkiją, Poniatovskis perėjo į Napoleono pusę. Žuvo mūšyje ties Leipcigu 1813 metais.

Buvom ir Karališkuosiuose rūmuose. Kaip ir visame Varšuvos senamiestyje, apima šiek tiek prieštaringas jausmas. Viena vertus, sunku patikėti, kad po karo čia buvo tik krūva griuvėsių, o dabar miestas švyti lyg būtų statytas prieš amžius, kaip špyga (pardon) miestą su žeme sulyginusiems vokiečiams. Kita vertus, negaliu užsimiršt, kad statyba nauja ir kad nuo mūsų Valdovų rūmų skiriasi tuo, kad Valdovų rūmai senais neapsimeta. Mes sąžiningai apėjome visą nepigią ekspoziciją, bet be gido skaityti užrašus po eksponatais buvo nuobodu.

Kitame įraše iš Varšuvos papasakosiu apie vietą, kuri man paliko patį didžiausią įspūdį.