Kaunas traukiniu pirma klase, o ten - kaip Dievas duos! Kaunas visada yra gera mintis, neturint išankstinių planų, net jeigu tik kelioms valandoms. Tiesa, draugės atminty pirma klasė buvo klasiška (jos atmintis siekia labai senų laikų keliones traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal), bet dabar tai kaip ir jokio skirtumo. Buvo šiek tiek juokinga, kad kaip tik pirmos klasės vagono tualetas nustojo leist vandenį ir prieš Kauną buvo uždarytas, ir buvo šioks toks liūdesiukas, kad kavos aparatas (būtų gerai paprastas, kaip normaliuose tarpmiestiniuose autobusuose) jeigu ir buvo, tai gerai paslėptas, ir kadangi kava nekvepėjo, tai nėjo identifikuoti, kur.

Pavakary, prieš grįždamos į Vilnių, vėl užėjome į TĄ spurginę nusipirkti konorsskanaus namo. Iš viso perpiet matyto asortimento vakare buvo likusios tik spurgos su džemu, bet mmmmm vis tiek šiltos dar buvo ilgai, kol per lietų atsargiai nešėmės iki stoties (ir kitą rytą pašildytos orkaitėje vis tiek buvo tobulos!). Grįžti gavom bilietus į tas pačias pirmos klasės vagono vietas kaip ir ryte, tik šiuokart aš važiavau atbulai. O visą šeštadienio dieną leidome sau neskubėti ir pasimėgauti Kauno atradimais. 

Į klajonių pabaigą atradome Kiemo galeriją, esančią E. Ožeškienės gatvėje. Iki tol apie ją nebuvom girdėjusios. Plačiau apie idėją ir koncepciją čia galite pasiskaityti (gaila, kad perskaičiau tik jau grįžusi). Menininko Vytenio Jako sukurta Kiemo galerija yra Kauno sinagogos rajone ir susijusi su prieškariu šiuose kiemuose gyvenusia žydų bendruomene. Superinė vieta, ne tik įdomi, bet ir prasminga. Tikrai verta paeit truputį į kalną nuo įprastos linijos stotis-Laisvės alėja-Vilniaus gatvė-Rotušės aikštė!






Pažymėtina, kad ir aš iki E. Ožeškienės gatvės pakilau pirmą kartą ir galeriją (at)radome tik dėl to, kad prieš tai su drauge buvom nuėjusios iki Kauno evangelikų reformatų bažnyčios, kur 1863 metų gruodžio 28 dieną Michailo Muravjovo nuosprendžiu buvo pakartas sukilėlių vadas kunigas Antanas Mackevičius. Tą vietą prie pat bažnyčios žymi akmuo su kryžiumi ir atminimo lenta.

Paskutinį savo pamokslą prieš išvesdamas būrį A. Mackevičius pasakė Paberžės bažnyčioje 1862 metų kovo mėnesį. Jeigu kada būsite Paberžėje, labai rekomenduoju nepatingėti ir net jeigu bus uždaryta, paskambinti 1863 metų sukilimo muziejaus lange nurodytu numeriu. Bent jau kai lankėmės ten gūdų rudenį prieš kelerius metus, darbuotoja atėjo iškart, kai tik paskambinome. Paberžės muziejus įsikūręs 1793 m. statytame barono Stanislovo Šilingo dvaro name ir yra modernus bei turiningas (turiu nuotraukų ir išsaugotus užrašus - manau, kad verta bus viską perkelti čia, nes vasara kelionėms palankus metas, o Paberžė - labai verta dėmesio). Šiandien, kai Vilniuje pagaliau rasti kitų dviejų sukilimo vadų, Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko, palaikai ir šie žmonės bus garbingai palaidoti Rasų kapinėse, būtina prisiminti ir paminėti nepelnytai primirštą kunigą A. Mackevičių.


Jau senokai rengiausi aplankyti jo mirties vietą, bet anksčiau tai proga nepasitaikė, tai kompanija buvo ne tokia. Šį kartą suinspiravo dar ir apsilankymas Maironio lietuvių literatūros muziejaus požemio galerijoje.

Vaikščiodamos po kuklų, bet dailiai prižiūrėtą Maironio namų sodą, kurio vidury poeto pirmųjų mirties metinių proga kartu gyvenusios sesers Marcelės iniciatyva buvo pastatytas paminklas, o pats sodas užsodintas kukliais vietiniais augalais, užmatėme duris į galeriją iš kiemo pusės. Jos buvo užrakintos, bet paprašius atrakino, įleido, leido apžiūrėti.

Požemiai kaip požemiai. Suremontuoti, tvarkingi, su keletu eksponatų, simbolizuojančių atskirą Maironio muziejaus požemių istoriją. Kažkada čia veikė kalėjimas, kuriame buvo kalinamas taip pat ir kunigas A. Mackevičius bei kiti sukilėliai.


Į požemius patekome, žinoma, todėl, kad prieš tai lankėmės Maironio namuose. Netikėta, bet faktas - visas senas namas priklausė jam. Jonas Mačiulis apleistą pastatą įsigijo 1909 metais, "suinvestuodamas" per 15 metų profesoriavimo metų Katalikų dvasinėje akademijoje Peterburge uždirbtus pinigus. Suremontavęs gyveno šituose namuose iki mirties.

Bute antrame aukšte su vaizdu už milijoną į Rotušės aikštę, kur gyveno Maironis, jo sesuo Marcelė bei, kol mokėsi, jaunesniosios sesers Kotrynos vaikai, iš viso yra aštuoni kambariai. Pravėrus Maironio buto duris, suskamba kanklės ir pasigirsta "Lietuva brangi" melodija. Tai dovana poetui.

Bute tokių dovanų daug. Iš karto pasakysiu, kad buto interjeras yra labai ypatingas ir ne kiekvienam duota jį suprasti. Visko daug ir viskas taip sunkiai suderinama, kad galima manyti tautos dainių turėjus labai sofistikuotą skonį. Aš tai draugei sakiau, kad negalėčiau ten ilgiau išbūt. ;) Fotografuoti galima tik su specialiu bilietu, kurio nepirkome, todėl nieko parodyti neturiu. Bet noriu pasakyti, kad muziejus ypatingas ne tiek (tik) dėl Marcelės dėka išsaugotų autentiškų eksponatų gausos ar kruopščiai atkurtų interjerų, bet pirmiausia dėl darbuotojų, kurias muziejus turėtų branginti, mylėti ir saugoti. Už lankytojo bilietą gavome daug asmeninio dėmesio, kuris, galima sakyti, virto ekskursija, nes darbuotojos tiesiog myli savo darbą, myli poetą ir taipogi lankytojus, kuriems ne dzin. Dar kartą ačiū už rūpestį, ypač tai poniai, kuri lydėjo mus per memorialinį butą. 

O į Maironio muziejų atėjome ne tik todėl, kad su drauge esam krimtusios filologinius mokslus (tai kas, kad su tuo seniai nieko bendra neturiu), bet kad jis šalia pat Jėzuitų vienuolyno terasos, kurioje mes vienos praleidom visą pusvalandį! Taip, galėjome ten užkilti tarpe tarp vestuvininkų rezervacijų. Šitai aptariau paskambinusi telefonu prieš dieną, betgi žinot, kaip būna su rezervacijomis, galėjo atsitikti ir taip, kad atvažiavusios į Kauną būtume sužinojusios, kad galimybė vis dėlto nebeatsirado, nes lankytojus iš gatvės terasa įprastai priima tik darbo dienomis ir net tuo metu pasitaiko uždariems renginiams rezervuotų laikų. Bet ir čia darbuotojos buvo labai geranoriškos ir padėjo mano svajonei išsipildyti. :)

Vienu žodžiu, prisifotografavome visais kampais ir rakursais. ;) Jau ruošdamosi išeiti turėjome progą trumpai pabendrauti su į terasą užkilusiu kunigu Gediminu. Jis pats prisistatė, pasakė daug gražių dalykų, palinkėjimų.



Mums labai sekėsi tą dieną Kaune sutikti žmones, labai!

Ir kaip pašėlusiai Laisvės alėjoje kvepėjo tikros didelės liepos!

Dar pasisekė, kad visą dieną Kaune nelijo, nors buvo labai karšta ir tvanku. Tik grįžtant namo lietus palydėjo, ir taip pat atvažiuojant traukinį ir Kauną nuplovė liūtis. Išlipusios iš traukinio, iki turėjom skambinti dėl terasos, turėjome porą valandų gražaus laiko. Taigi spėkite, kur mes pirmiausia nuėjome. Žinoma, į spurginę! Draugė suvalgė dvi spurgas, o aš visas keturias: dvi varškės, žagarėlį ir vieną su džemu. Šiltas ir apibarstytas cukraus pudra. :)