Muziejų naktį buvau namie, bet jos išvakarėse apsilankiau Nacionalinio muziejaus surengtoje nemokamoje ekskursijoje Signatarų namuose. Prieš tai čia buvau tik studijų metais, kai šito paties pastato pirmame aukšte veikė toks pigus ir pobaisis bistro. Viršuj, pasak gido, buvo keliolika butų. Iš viso to galima numanyti, kad iš senojo Baltojo Štralio interjerų likę nekažką.

Mūsų nedidelė grupė muziejuje užsibuvo po darbo valandų, bet mūsų neskubino. Visi darbuotojai išėjo, likom tik mes ir gidas. Muziejus išsidėstęs per kelis aukštus. Pastate yra liftas šešiems žmonėms, bet nė vienas nenorėjo praleisti progos palypėti laiptais, kuriais laipiojo signatarai. Ekspozicija skirta ne tik signatarų ir Vasario 16-osios Akto, bet ir apskritai Vilniaus lietuvių visuomeninio gyvenimo istorijai, o prasideda nuo knygnešių. Ne vienas signataras savo visuomenininko ir politiko karjerą pradėjo būtent nuo lietuviškų knygų platinimo arba leidybos finansavimo. Ekspozicijoje galima pamatyti ne tik plačiai žinomas žymiausių knygnešių nuotraukas, bet ir kontrafakcinę (t.y. suklastotą) Valančiaus laikų kantičką, kuri buvo spausdinta Mažojoje Lietuvoje, bet parašyta, kad Vilniuje, ir su atbuline data. Taip pat autentišką ketvirtąjį laikraščio Aušra numerį.

Alsėdžių atstovai Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. Centre - būsimasis signataras teisininkas bajoras Stanislovas Narutavičius. Lietuviškos spaudos draudimo metais rėmė jos gabenimą ir platinimą.

Toliau visas kambarys su atkurtu interjeru skirtas Jonui Basanavičiui. Jame eksponuojami patriarchui priklausę daiktai - krėslas, knygos, vaistai, vaizdai iš Bulgarijos ir Krymo, anksti nuo džiovos mirusios mylimos žmonos Gabrielės Eleonoros Mohl nuotraukos, vėduoklė bei Eleonoros rankomis padaryta puokštė, ordinai, įvairūs suvenyrai bei senojo, nerealizuoto paminklo J. Basanavičiui maketas (giliai širdy viliuosi, kad ir naujasis realizuotas nebus, nes nu labai jis man nepatinka). Iš įdomesnių eksponatų - J. Basanavičiaus Bulgarijoje prijaukintos pelėdos iškamša.


J. Basanavičius su pelėda "draugavo" dvejus metus, kol kaimynas nušovė, kai šiai prabudo medžioklės instinktas ir ji nutarė pati pasimedžioti maisto tarp kaimyno vištų. Jau daug vėliau grįždamas į Lietuvą J. Basanavičius parsivežė ir savo palėdos iškamšą.

Patriarchas buvo laisvamanis, kaip ir Jonas Vileišis, bet kai jie kovojo dėl Šv. Mikalojaus bažnyčios lietuviams, eidavo melstis. Pasak gido, Vileišiui buvo lengviau, nes vaikystėje turėjo pamaldžią auklę, išmokiusią jį "Tėve mūsų". Nors man nelabai tikisi, kad kaime augęs J. Basanavičius nebuvo išmokytas bent jau pagrindinių maldų.

Liūdna, kad ir šitoje ekspozicijoje kiti devyniolika signatarų liko toliau ir mažiau.

Ne visi jie buvo "patogūs" ir visaip kaip faini pagal mūsų visuomenės mentalitetą. Buvo tarp jų pasiturinčių ir net nepadoriai turtingų, visi išsilavinę, būsimieji ministrai ir diplomatai, net 4 kunigai, ne vienas iš bajorų, kai kas pasirašinėjo su w. 

Ar teisingai Taryba nusprendė? Dabar mus vokiečiai sušaudys. Šitie žodžiai priskiriami Antanui Smetonai po Akto pasirašymo. Atsakomybė buvo beprotiška - dvidešimt žmonių prisiėmė padaryti sprendimą už visą tautą. Rizika irgi buvo didžiulė. Kai kurių jų atminimas Lietuvoje įamžintas labai skurdžiai. Tik vienas kitas turi savo vardu pavadintą gatvę Vilniuje. Signatarus atpažinti pradėjau tik važinėdama ir googlindama paskui jų nuotraukomis apklijuotus Vilniaus autobusus.

Neseniai skaičiau straipsnį apie anksti mirusio signataro Jokūbo Šerno sūnų Jokūbą Bernardą, arba Jacques Sernas. Penktajame dešimtmetyje vadintas gražiausiu pasaulio vyru! "Jis filmavosi ir draugavo su tokiomis garsenybėmis kaip Brigitte Bardot, Grace Kelly, Yves‘u Montand‘u, Henry Fonda, Ava Gardner, Nathalie Wood, Rocku Hudsonu. Buvo atsidūręs ir sekso simbolio aktorės Marilyn Monroe glėbyje. Tiesa, poros draugystė truko vos tris mėnesius." Taip išėjo, kad aplankyti savo tėvynės grįžo jau senatvėje, Lietuvai svarbų 2004 m. gegužės mėn.


Panašūs kadrai  galėtų suktis Signatarų namų ekranuose. Kodėl ne, jeigu karai, represijos ir laikas beveik nepaliko nei įdomesnių tų vyrų nuotraukų, nei asmeninių daiktų.

Tarp eksponatų - Jono Vileišio ranka rašytas raštas dėl grįžimo keturių signatarų-maištininkų, kuriems šiaip jau turėtume būti dėkingi už tokią valstybę, kokia buvo atkurta.


Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys ir Stanislovas Narutavičius pareikalavo, kad akte nebūtų Antano Smetonos siūlytos nuostatos, kad Lietuva amžinai susijusi ryšiais su Vokietija, ir atstovėjo bekompromisės Lietuvos nepriklausomybės idėją priimant radikalų sprendimą - savarankiška, be jokių sąjungų su kitomis valstybėmis Lietuva. Mažumai pavyko įtikinti šešiolika kitų ir 2018 m. vasario 15 d. pasiekti susitarimą.

Šiuo metu didžiausias traukos objektas į Signatarų namus yra Vasario 16-osios aktas - Vokietijai siųstas nutarimas dėl valstybės atkūrimo. Filosofijos daktaro, diplomato Jurgio Šaulio ranka surašytas dokumentas eksponuojamas po stiklu tame pačiame kambaryje, kur buvo pasirašytas, ir jo, skirtingai nei kitų eksponatų, negalima fotografuoti. Apsaugininko pareiga sudrausminti tuos, kurie, kaip aš, nesusipranta patys. Tiesa, norėjau nusifotografuoti ne visą dokumentą, o tik du išsiskiriančius parašus jame. Donatas Malinauskas ir Stanislovas Narutavičius kaip tikri bajorai turėjo savo rašiklius, todėl jų parašai ryškesni. Teko skaityti ir kitą istoriją, kad neva Malinauskas, vėl gi kaip tikras bajoras, pavėlavo į akto pasirašymą, todėl pasirašė vėliau ir todėl kitu rašikliu. Kas ten žino, kaip buvo. Ir koks skirtumas.

Donatas Malinauskas buvo rusų ištremtas ir 1942 m. tremtyje Altajuje mirė iš bado. Stanislovas Narutavičius 1932 m. Naujųjų išvakarėse baigė gyvenimą savižudybe.

Paskui leido nusifotografuoti prie akto, t.y. prie vitrinos. Atrodo, niekas iš mūsų grupės šita galimybe nepasinaudojo. Norėjau nusifotografavusi su apsaugininkais, bet kad jau tokie griežti, tai neišdrįsau prašytis. :)
Bet Vokietijai siunčiame gerą žinią - jos archyvų turtas saugomas deramai.


Viename iš paskutinių kambarių "sukurta" improvizuota "fotoateljė", kur galima pasijausti tose pačiose dekoracijose, kuriose nusifotografavo tada dar būsimi signatarai. Esu skaičiusi, kad fotoateljė buvo dabartinių Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžoje esančio pastato antrame aukšte, priešais vieną iš Štralio kavinių. Taip pat gidas patvirtino, kad jauna moteris gražioje šeimos nuotraukoje su Jonu Vailokaičiu ir vaikais - iš tiesų yra signatarus fotografavusi fotografė Aleksandra Jurašaitytė, šviesi ir aktyvi Vilniaus moteris. Jiedu su Vailokaičiu susituokė 1919 metų pradžioje. Vailokaičiai, beje, kadaise buvo Povilaičiai, baudžiauninkai. Ponas su klebonu sutarė, kad tų Povilaičių daug ir reikia kažkaip atskirti, o kad su vailokais - tai tebūnie Vailokaičiai.

O Aleksandro Stulginskio tikroji pavardė - Valiuška. Mirus bajoro Stulginskio berniukui, Aleksandro tėvas paprašė ta pavarde užrašyti jo vaiką. Taip tarp valstiečių Valiuškų atsirado Stulginskis bajoriška pavarde, kuri XIX amžiaus pabaigoje dar teikė šokių tokių privilegijų. Aišku, nebe tokių, kaip Daukanto laikais.

Tiesa, gidas sakė, kad, pagal genealogų tyrimus, vienas signataras, kuris vadinosi bajoru, iš tiesų kilęs iš valstiečių, bet kol to nežino net giminės Amerikoje, nesakysiu, kas. ;)

Pranas Dovydaitis, kurio nuotraukos ir daiktai tame pačiame kambaryje kaip Vailokaičio, nelabai sutardavo su A. Smetona. Atėjęs į prezidentūrą klausdavo, ar yra Antanas. Turit omeny Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną? A taip, prezidentą Antaną. ;) Prie Smetonos Dovydaičiui teko pusantro mėnesio pasėdėti kalėjime už ateitininkišką veiklą. Dovydaitis sakė, kad Antanas jį išsiuntė atostogų, kad nereikia dėstyti. Remdavo studentus. Kur palaidotas - nežinoma. 1942 metais rusų sušaudytas Sverdlovsko kalėjime.

Nežinia kur bendrose Vladimiro kalėjimo kapinėse Rusijoje palaidotas kunigas Vladas Mironas. Ir Kazio Bizausko amžinojo poilsio vieta nežinoma. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, 1941 metų birželį iš Kauno bėgdama NKVD vadovybė išsigabeno ir 90 politinių kalinių. Kazys Bizauskas kartu su dalimi kitų kalinių (tarp jų buvo ir Lietuvos lenkų skautų organizacijos vadovas devyniolikmetis
Tadeusz Kognowicki) birželio 26 dieną buvo sušaudytas Bigosovo miestelyje Baltarusijoje prie geležinkelio stoties.

Liepos mėnesį į Lietuvą iš Los Andželo sugrįš broliai Biržiškos. Mykolas, Vaclovas ir Viktoras atguls Vilniaus Rasų kapinėse. Tai iš tiesų bus vienas iš svarbiausių valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo įvykių.