Iš pradžių dar abejojau, ar rašyti apie ekskursiją Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje, bet pamaniau, kad informacija, kurią išgirdau vienoje iš nemokamų Lietuvos nacionalinio muziejaus ekskursijų, gali būti pravarti tiems, kas į bastėją ateina savarankiškai arba jau lankėsi čia, bet neturėjo gido, arba lankėsi seniau nei prieš dešimtį metų, arba tiesiog skaitė "Silva Rerum".
Pradžioje apėjau taku aplink visą mūrą, paklebenau nedarinėjamas duris, vienas, antras, ir tada jau skambinau į muziejų. Sakau, help, bet kaip pas jus patekti? :) Nu nežinau, ką jie apie mane pagalvojo. :)

Pasagos formos gynybinis pastatas buvo kunigaikščio Aleksandro laikais pradėtos statyti gynybinės sienos dalis. Siena gelbėjo nuo totorių negudrių ginklų, bet negalėjo atstovėti prieš rusų artileriją. Taigi bastėjos paskirtis - sustiprinti sieną ir plačiai apšaudyti ginantis nuo amžinos grėsmės iš rytų, su kuria susijusi ir bastėjos vieta miesto plane. Trumpam užlipome pasižvalgyti į miestą nuo terasos. Tais laikais prieš bastėją nebuvo pastatų, Misionierių nebuvo, ir kalnas priešais buvo mažesnis. Patrankos terasoje taip pat netikros, tai Vokietijoje pagamintos kopijos. Tikrosios buvo gamintos Lietuvoje - Pūčkoriuose, Valkininkuose, bet bastėjoje jų nebėra.

O ten, kur mūsų laikais Subačiaus gatvės sankryža su Bokšto gatve, stovėjo galingiausi, didingiausi, stipriausi miesto vartai - Subačiaus. Bastėja su jais sudarė vieną gynybinę liniją, todėl, pasak mūsų gido, neteisinga Vilniaus bastėją vadinti barbakanu. Barbakanas stovėtų atskirai, o bastėja (buvo) susijungusi su siena.

Prie Subačiaus vartų, beje, gyveno žmogus, kuris gaudavo antrą didžiausią algą po miesto galvos. Jo pareigos irgi buvo susijusios su galvų reikalais. Taip, budelis. Jų Lietuvoje būta tik trijų. Puikiai apmokama profesija itin stiprių nervų žmonėms. Niekas jų nemėgo, budeliai buvo atstumtieji, bet žmonas susirasdavo, galbūt net labai gražias, kokios buvo daugelis kaltinamųjų raganavimu. Budeliai turėjo teisę mirties bausme nuteistai į akį kritusiai merginai pasiūlyti gyvybę mainais už ranką. Aišku, ši galėdavo atsisakyti, bet, jeigu priimdavo budelio ranką ir širdį, taip pat tapdavo atstumtąja. Bet gyvendavo, pritekliuje.

Ir taip, kažkur ten, prie Subačiaus vartų ar bastėjoje, gyvena Vilniaus pabaisa, baisesnė už budelį.

Baisi tai buvo vieta, bet kadangi bastėjos paskirtis pirmiausia karinė, muziejuje galima apžiūrėti šarvus, šaunamuosius ginklus, patrankas. Gidas daug pasakojo apie jų naudojimo principus ir parako rūšių ypatumus. Nors klausytis buvo įdomu, bet karinė informacija man galvoj neužsilaikė. :) Muziejuje yra sparnuotojo husaro atvaizdas. Sparnai buvo reikalingi ne tik dėl grožio (nors taip, atrodo bais stilingai), bet ir įbauginti priešus bei priešų žirgus - anie nepratę muistydavosi nuo sparnų keliamo garso. Be to, sparnai trukdydavo priešams pagauti husarus lasu. Lasą užmesti buvo galima, bet nutraukti sparnuotąjį husarą nuo žirgo - jau sunkiau.

Praradusi gynybinę funkciją po karų su Maskva bastėja po truputį nyko.
Pati miesto subinė, Vilniaus šiknaskylė - pasak Kristinos Sabaliauskaitės ir jos Sebastiano Bironto iš antrosios "Silva Rerum" dalies. Tai šičia pasmerktasis Birontas leidosi žemyn, apgriuvusiais rūsio laiptais, tarp skliautų, sumūrytų iš stambių riedulių, tarp telkšančių pridvokusių balų, tarp palėsio, tarp keistų kvapų, tarp besisunkiančių nuodingų požemio dujų, o galbūt - mirtino paties bazilisko alsavimo, nešimas žiburiu ir veidrodžiu, kol atsidūrė visiškoj aklinoj tamsoj ir šviesa nebeatmušė jokių sienų, jokių daiktų ar apybraižų, vidury niekur. 
Tai mirti nuteistas Uršulės iš Norvaišų Birontienės sūnus kažkaip įtikino teisėjus vietoj trinkos jam leisti pabandyti rūsiuose įveikti baziliską, kas neva buvo lygiai taip pat mirtina, nes tas pabaisa žudo žvilgsniu. 
Tai čia jis suprato pabuvęs kažkur anapus.

Tikrovėje apleista bastėja porą šimtų metų buvo miesto šiukšlynu. Pastatas palengva skendo tose šiukšlėse ir dingo iš miesto peizažo. Vilniečiai gal net pamiršo, kad toks buvo - dunkso kalva priemiestyje, ir tiek.

Pasakojama legenda, kad gyveno ten žmogus, augino daržus, turėjo arklį, kuris ganėsi sau ramiai, ir štai vienu metu yra tas arklys, kitu - jau nebe. Įgriuvo per skylę į tunelį. Ieškant pražuvusio arklio 1907 metais buvo "atrasta" bastėja. Taip, nuo sugriovimo ją išgelbėjo šiukšlės. Juk miesto sienos vartų, išskyrus Aušros, nebeliko, ir sienos liko tik fragmentai, ir bastėjos laukė toks pat likimas, rusmečiu arba per II pasaulinį karą.
Iš šiukšlių bastėją atkasė tik sovietmečiu.

Kai eisite tuneliu, pakelkite akis į kelių šimtų metų senumo skliautą ir angą jame, per kurią, manoma, ir įkrito nelaimėlis arklys. Bastėjos eksploatavimo pagal paskirtį laiku skylė buvo naudojama komunikavimui bei parakui į viršų paduoti.

Tarp šimtmečius besisluoksniavusių miesto šiukšlių greičiausiai buvo vertingų eksponatų, bet sovietmečiu nesicackino - kasė ekskavatoriumi ir išvežė į kolektyvinius sodus.


Nusileidus tuneliu žemyn, vis dėl to galima pamatyti šiek tiek eksponatų. Patrankos originalios, rastos Lietuvos teritorijoje - bet ne bastėjoje (bastėjoje buvo mažesnės).  Gidas mokė patrankas užtaisyti (beje, grupėje buvo žmonių, labai nuovokių karybos mene). Užtaisyti, šauti, išvalyti ir vėl užtaisyti trunka 15 minučių, todėl patrankos šaudydavo ne visos vienu metu, o pagal tam tikrą tvarką, nesuteikiant priešui keliolikos minučių atokvėpio.

Archeologiniai radiniai taip pat ne tik iš bastėjos.


Seniausias Vilniaus puodas. Jam 3 tūkst. metų, rastas J. Basanavičiaus gatvėje.


Suaugusio žmogaus batai iš bastėjos. Jiems apie 400 metų.

Atidarius čia muziejų, pirmoji ekspozicija bastėjoje buvo daug kuklesnė, galima sakyti, skurdi, be to, pastatas kentėjo nuo drėgmės. Plytos, kuriomis dabar apmūrytas įtvirtinimas, pagamintos Vokietijoje specialiai šiam pastatui, ir drėgmę sugeria itin gerai. Sako, gamintojas duoda 150 metų garantiją.

Ir dar bastėjoje galima pamatyti baziliską. Originalą, kuriam leidžiama paliesti uodegos galiuką, prieš tai sugalvojus norą. Tik reikia susirasti. Tarp veidrodžių. :)

Gaila, kad muziejuje praleidome tik valandą. Ekskursija baigėsi, savarankiškai apsižvalgyti nespėjome - šeštą vakaro, kai biuruose dirbantiems žmonėms laisvas vakaras dar tik prasideda, muziejaus durys užsidarė.