Tokios architektūros šventės kaip Open House neturi nei Ryga, nei Talinas, nei Varšuva - artimiausiai panašus renginys vyksta Gdanske. Bent jau taip sakė vienas renginio savanoris. Paprastai per dvi dienas nueinu į penkias ar šešias atviros architektūros ekskursijas. Nuo daugiau jau ne tik pasivargsta fiziškai, bet ir atbunka dėmesys, dingsta tas wow jausmas. Šiemet planavau eiti į penkias ekskursijas su registracija, bet sekmadieniais š* malantis Vilniaus transportas mano gražius planus kiek pakoregavo. Kai centre supratau, kad persėdimas žlugo ir į Antakalnį vis tiek beviltiškai vėluoju, nutariau plaukų nuo galvos nesiraunant pažvelgti į reikalą konstruktyviai. Per atsiradusį "langą" nuėjau į dvi be registracijos.

Beje, registravausi mobiliuoju telefonu, automobilyje pakeliui iš Jurbarko į Kauną, nepaisant to, kad šiemet registracijos puslapį visi draugiškai užlaužėme dar prieš jai prasidedant ir vėliau buvo daug erzelio soc. tinkluose.
Bet jeigu ir nebūtų pavykę su registracija, tai 10 metų neužteks pamatyti viską, ką siūlo projekto organizatoriai be jos.

Lietuvos nacionalinė dailės galerija

Iki NDG šeštadienį prisiyriau per trendines vestuvines fotosesijas sakurų fone. Po sakuromis per savaitę vilniečiai išmynė takus, kas aiškiai byloja apie poreikį plėsti sostinėje sakurų sodus.

Puikią eksursiją galerijoje vedė Kasparas, Vilius ir Goda.

Tai buvęs revoliucijos muziejus, baigtas statyti 1980-aisiais naujajame Vilniaus centre šalia VCUP ir viešbučio "Lietuva". J. Mikėno skulptūrą "Pirmosios kregždės" supančios atraminės sienos yra iš estiškų dolomito plokščių. Tokiomis anksčiau buvo apdailintas visas muziejus. G. Baravyko ir V. Vieliaus kurtas pastatas iš "kubų" esą primena plevėsuojančią vėliavą - ko nesugalvosi, kad vakarietišką modernizmo idėją galėtum atnešti į sovietiją.

Dailės galerija buvusio revoliucijos muziejaus patalpose veikė iki 1999 metų, po to dėl kritinės būklės pastatas buvo uždaryta remontui. Konkursas vyko 1999 - 2003 metais, jį laimėjo architektai A. Bučas, D. Čaplinskas ir G. Kuginis. Dar 6 metus nuo 2003 iki 2009-ųjų vyko renovacija. NDG pasipildė dviem juodais ekranais ir patalpa, kurios nematyti nuo gatvės. Senasis tūris išlaikytas nepakitęs, tuo tarpu interjeras pertvarkytas stipriai. Panaikinta buvusi koridorinė sistema, atsivėrė erdvės.

Galerija įsileido mus ten, kur paprastai žmonės iš gatvės nepatenka - į požemines saugyklas, taip pat ten, kur nevaikšto galerijos lankytojai - į juoduosius ekranus. 1700 kvadratinių metrų užimančių saugyklų patalpų durys antspauduotos, o pro langelius, panašius į iliuminatorius, buvo galima matyti pastovioje drėgmėje ir temperatūroje saugomus XX amžiaus meno kūrinius. Mums parodė net ventiliacijos aparatus ir ortakius.

Laikinų ekspozicijų salė pastatyta renovacijos metu - anksčiau ten buvo tiesiog laukas. Įėjus į galeriją, salės kraštelis matomas už ilgo koridoriaus per siaurą angą, taip sukuriant traukos jausmą. Kadangi parodų erdvės turi būti gerai izoliuotos ir apsaugotos nuo gaisro, šioje angoje įrengtas unikalus techninis sprendimas - nuleidžiamos metalinės užuolaidos.

6 laipsnių pasvirimas



Juoduosiuose kranuose įrengtos administracinės patalpos.  3-3,5 m pločio ir apie 30 m ilgio ekranai iš tiesų (tai ne optinė iliuzija :)) yra pasvirę apie 6 laipsnius, ir viduje būnant tas juntama. Juodieji ekranai sukurti visiško kontrasto su senąja pastato dalimi principu - galerija labai plokščia ir žema, o ekranai absoliučiai vertikalūs, galerija balta, o jie juodi. Viskas tam, kad ekranai neužgožtų galerijos tūrio ir būtų galima labai puikiai identifikuoti, kas nauja, o kas sena.


Gidai pasakojo, kad prieš renovaciją architektai atrado, kad tai, kas buvo suplanuota revoliucijos muziejaus brėžiniuose, ir tai, kas buvo atlikta jį statant, labai stipriai neatitiko, todėl nuo pat projektavimo pradžios iki rekonstrukcijos pabaigos architektams teko nuolat vaikščioti, tikrinti, matuoti bei skaičiuoti. Toks dėmesys tikrai nenuėjo perniek.

LR Vyriausybė

XX amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių socmodernizmą nelabai myliu dar ir dėl to, kad šio stiliaus pastatai per visus tuos 35-40 metų deramai neremontuoti, eksploatuojami taupiai, atrodo apleistai, įskaitant ir Vyriausybės rūmus. Negi jo ūkvedžiai nepastebi atšokinėjusių apdailos plytų ir skirtingų langų stiklų?

Pastato istorija prasideda dabartiniame Go9, kur buvo įsikūręs LKP CK ir jam reikėjo didesnių patalpų. Naujus LKP CK rūmus buvo nuspręsta statyti greta, nugriaunant dalį Šv. Jurgio bažnyčios.  Laimei, į projektą įsitraukė architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas, kuris jau buvo suprojektavęs daug žinomų pastatų, įskaitant Lietuvos kompozitorių sąjungos pastatą ir gyvenamąjį kvartalą, Dailės parodų rūmus (dabar ŠMC) bei buvo gavęs Lenino premiją už Lazdynus. Čekanauskas kūrybinių idėjų sėmėsi Suomijoje (sovietmečiu tai buvo populiari architektų įkvėpimo kryptis), vienas iš jo idealų buvo Alvaras Aalto.

Maskvai Vilniaus CK pastatas pasirodė per mažas ir per kuklus. Argumentas, kad, būdamas senamiestyje, jis negali išsiskirti aukštingumu, Maskvai būtų niekinis. Pasak legendos, padėjo kitas Čekanausko argumentas - kad pastatas turi būti toks pat mažas ir kuklus, koks buvo Leninas. ;) Modernistinio stiliaus su postmodernizmo apraiškomis CK rūmai pradėti projektuoti 1982 metais, o 1984 metais jau baigti statyti. Interjeras nepakitęs, bent jau reprezentacinėje dalyje, kur įrengtos 8 salės, viskas išsaugota ir visi baldai autentiški, tik keletas meno kūrinių yra iš vėlesnio laikotarpio. CK rūmams buvo naudojamos pačios geriausios, brangiausios ir kokybiškiausios medžiagos, bet greitai prakiuro pastato stogas. Kodėl? Nes buvo dengtas blizgiu ruberoidu, kuris sudomino paukščius, šie iškapojo skyles.


 450 sėdimų vietų didžiojoje salėje teikiamos premijos, pagerbiami tarptautinių konkursų nugalėtojai, vyksta svarbūs susitikimai. Panaši A. Aalto suprojektuota salė yra Helsinkio technologijų universitete.

Žaliojoje salėje, kur priimamos užsienio delegacijos, vienintelė šių laikų "invazija" - kilimai ant sienos. Salėje, kur ministras pirmininkas posėdžiauja su Vyriausybės nariais, taip pat niekas nekeista, tik langai palubėse anksčiau buvo skaidrūs, per juos buvo galima matyti, kaip plaukia debesys. Dabar nebe.
Dar apžiūrėjome kavinę, kiemą ir kino salę, kur valdžios atstovai žiūrėjo filmus, kurių nebuvo galima pamatyti kitose miesto vietose. Interjeras nesikeitė, bet pagal paskirtį ši salė nebenaudojama, joje vyksta įvairių projektų pristatymai.

Lietuvos rašytojų sąjunga

Dabartinę formą pastatas įgavo 1893 metais. Istorizmo stiliaus, kuriame vyrauja neobaroko elementai. Sako, carinė valdžia turėjo projektų albumą, iš kurio architektai išsirinkdavo atskirus elementus, todėl daug XIX amžiaus pabaigos istorizmo pastatų Vilniuje turi giminingų bruožų. :)

Iš pradžių namas ėjo iš vienų pirklių rankų į kitas, o paskutiniai savininkai (iki sovietų) buvo trys kilmingieji - iš pradžių grafas Korvin-Milevskis, po to, 1894-1909 metais, grafas Antanas Tiškevičius, kuris įamžino savo giminę Leliwa herbais antrame aukšte, o 1909 m. varžytinėse pastatą įsigijo kunigaikštienė Marija Oginskienė. OM - tai jos inicialai.

Stovime po Leliwa hrbais

Vestibiulis suformuotas Korvin-Milevskio dėka: grafas studijavo dailę ir turėjo 250 paveikslų kolekciją, kurią reikėjo kur nors eksponuoti, tam buvo suformuotos patalpos su vestibiuliu, pokyliu sale, kabinetu ir biblioteka.


Pokylių salė talpindavo net iki 200 žmonių.


Rašytojų sąjungos pirmininkės kabinete židinys ir krosnis - istorizmo dekoro pavyzdžiai. Vienos iš puošniausių (o gal ir puošniausios) XIX a. pabaigos krosnys Vilniuje. Originalios, autentiškos, puikios! Židinys paskutinį kartą naudotas sovietinės blokados metu. Autentiški šilkiniai restauruoti XIX-XX amžių sankirtos tapetai. Tiesa, Maironio portretas, kuriam poetas pozavo gyvai, nėra originalus.


Tiškevičiaus laikais čia buvo itin vertinga biblioteka, kuri, saugant nuo rusų, išsiųsta į Krokuvą, o 1962 metais grąžinta atgal į Vilnių. Šiuo metu ji yra VU bibliotekoje, įskaitant Vilniaus universiteto įkūrimo dokumentus, kurie irgi buvo Tiškevičiaus kolekcijoje.

Ten, kur dabar rašytojų sąjungos knygynas, pokariu gyveno pirmasis sąjungos pirmininkas Petras Cvirka.

Lietuvos kooperatyvų sąjungos pastatas 

Pasibaigus ekskursijai Rašytojų sąjungos pastate, nukulniavau tiesiai prie Lietuvos kooperatyvų sąjungos pastato Gedimino pr. sankryžoje su A. Stulginskio gatve. Architekto Justino Šeiboko Lietuvos kooperatyvų sąjungos pastatas - visiškas džiazas tais santūriais "kuklaus kaip Leninas" socmodernizmo laikais. Projekto su 10 aukštų komisija ilgai nepriėmė, nepaisant to, kad, atsižvelgiant į prospekto aukštingumą, viršutiniai aukštai, panaudojant terasavimą, buvo patraukti į gilumą, ir jų nuo prospekto tiesiog nesimato. O architektas nenorėjo apsiriboti 4 aukštais, nes pirmame aukšte jis buvo numatęs kavinę (pamenate, buvo toks "Sodžius"), antrame - restoraną, tai Lietkoopsąjungos administracijai kaip ir nebūtų likę vietos. Na, bet architekto atkaklumas nugalėjo. Statybos prasidėjo 1979 metais ir truko 7 metus.
 


Fasadai liko nepakitę iki mūsų dienų, išskyrus pirmąjį auštą, kur IKI parduotuvės stiklinės sienos "uždarė" pagal pradinį sumanymą buvusią atvirą erdvę su kolonomis, kuri "draugavo" su erdve po senąja vaistine kitoje sankryžos pusėje.

Viduje įrengti du modernūs nauji liftai, bet paliktas ir vienas autentiškas, kuris naudojamas kaip krovininis. Apdaila taip pat nepakitusi - marmuras ir granitas.

A. Dovydėno vitraže "Miestas prie upės" atkartota fasado linija. Anksčiau vitražas "slėpė" automobilių stovėjimo aikštelę ir švietė praeinantiems pro stiklines pagrindines duris. Deja, trys vitražo stiklai dabar išimti (saugomi), kad budėtojai galėtų matyti... automobilius. :)


Sovietmečiu buvo toks reikalavimas - leisti menininkams užsidirbti. A. Kmieliausko freskoje "Rudens gėrybės" modernumo mažai ir juo mažiau socrealizmo, bet tuo ji ir žavinga, o Šeibokui tas, sako, nelabai rūpėjo.


Didžioji salė atkartoja banguotas pastato formas. Šviestuvas iš Rumunijos, o novatoriški, į visas puses varstomi langai pagaminti Vokietijoje.
Ekskursijos pabaigoje mums buvo pasiūlyta pažiūrėti video - 2014 metais filmuotą paskutinį architekto J. Šeiboko interviu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Pastatas Vilniaus regiono prekybos ir amatų rūmams pastatytas 1932 metais. Konkurse dalyvavo 119 projektų! Vienas iš nedaugelio Vilniuje tarpukario moderno pastatų - aiškių linijų, funkcionalus ir šviesus, nors praeinant pro šalį nekrinta į akis.



Curantes iura iuvant - įstatymas gina tuos, kurie laikosi įstatymo. Sėdėjau ir Konstitucinio Teismo teisėjo kėdėje, tik neviešinu. ;)

Teismo salėje anksčiau buvo sudaromi biržos sandoriai. Ji buvo prieinama miestui - per Kaziuko mugę čia vykdavo parodos, buvo nuomojama renginiams.

Kazio Varnelio namai-muziejus

Muziejus įsikūręs dviejuose pastatuose - vienoje seniausių aikštėje gotikinėje Mažojoje gildijoje adresu Didžioji g. 26, ir renesansiniuose Masalskio namuose adresu Didžioji g. 24. Abiejuose pastatuose virė pirklių gyvenimas, vyko prekyba, buvo įrengti sandėliai, karčemos ir t.t..

Per abu pastatus įsikūrusį muziejų sukūrė vienas žmogus. Tai dailininko Kazio Varnelio per gyvenimą surinkta kolekcija, kurią 1998 metais dailininkas iš JAV parvežė į Lietuvą, ir jo paties kūriniai.

Dailininkas nepaliko durų tarp muziejaus salių, kad staktos tarsi įrėmintų kūrinius.

Būnant gatvėje sunku įsivaizduoti, kokie lobiai slypi už tų paprastų sienų ir kiek ten erdvės!

Abu namai buvo ne kartą rekonstruojami, griaunami, perstatomi, pristatomi, niokojami gaisrų. Pokariu čia buvo įrengti komunaliniai butai. Per sovietmečio rekonstrukcijas sunkiąja technika buvo nugriauta dalis namo, o 1985 metais negrįžtamai sunaikinta unikali išorės sienų tapyba - fasade galima pamatyti tik nediduką fragmentą.

Šiame pastate viena iš nedaugelio (berods, trijų) Vilniuje likusių virenių (įspūdingesnę esu mačiusi tik buvusiame Bernardinių vienuolyne), buvo netgi tualetas, apie kurį byloja niša sienoje.




Fantastiškas muziejus, kuriame senoviniai baldai gražiai dera su paties dailininko kūryba. Kol kas tarp eksponatų, nesukataloguota - beveik 7 tūkstančių tomų asmeninė K. Varnelio biblioteka.



K. Varnelio dirbtuvės man asmeniškai įspūdingiausia vieta pastate, kur susitinka abiejų namų, gotikinio ir renesansinio, fasadai.
Šį muziejų labai rekomenduoju (ir pati ketinu) aplankyti ne Open House Vilnius renginių metu, nes per valandą trukusią ekskursiją kalbėjome daugiausia apie pastatus, o ne kolekciją.
O apskritai - taip, Open House yra tai, ko kaimyninės sostinės mums gali pavydėti.