Kai vaikystėje ir studijų metais važinėjau traukiniais, Naujoji Vilnia buvo pirmoji, kuri pasitikdavo atvykus į sostinę, ir paskutinė, kuri išlydėdavo. Pirmame kurse mes su drauge uždarbiavome mokydamos lietuvių kalbos rusakalbius kažkokio sulčių ir saldainių "Karvutė", nors nesu tikra, ar ten nespaudė ir vyno, fabriko darbuotojus. Pirmus keletą santuokinio gyvenimo mėnesių Naujojoje Vilnioje nuomojomės pusę namelio be patogumų. Tas namelis iki šiol tebėra. Toks tad kuklus asmeninis santykis su šituo savitu ir išraiškingu Vilniaus rajonu.

Vilniumi Naujoji Vilnia iš antro karto tapo tik 1957 metais. Iki tol tai buvo atskiras miestas, kurio apylinkių istorija siekia tūkstantmečius, bet dabartinė Naujoji Vilnia labai glaudžiai susijusi su geležinkelio linija, nutiesta XIX amžiaus viduryje. Tai galėjo būti gražiausias miesto rajonas - jeigu būtų buvęs labiau mylimas sovietmečiu ir jeigu būtų labiau mylimas dabar. Neseniai internete perskaičiusi clickbaitinę, razborkėms generuoti skirtą publikaciją apie šiurpą vilniečiams keliantį rajoną, jau artimiausią laisvą savaitgalį tai pačiai draugei pasiūliau po tą rajoną pasivaikščioti.

Mes jau buvom Rokantiškių piliavietėje, todėl šį kartą pataupėme laiko ir pažintį su mažiau pažįstama - arba spėta pamiršti - Naująja Vilnia pradėjome nuo kito Vilnios kranto. Prie, matyt, istoriko Alberto Vijūko-Kojalavičiaus vardu pavadintos gatvės, kuria važiuoja vienintelis autobusas Nr. 27, stūkso Naujosios Vilnios pilkapiai. Tik jau įlipus man toptelėjo į galvą, kad tai vienintelis autobusas, kuris važiuoja pro nakvynės namus. Pirmoje nuotraukoje papėdėje matyti nakvynės namų stogas.

Bet turim ką turim. Išlipti reikia Užtvankos stotelėje. Autobuso informavimo apie stoteles funkcija buvo išprotėjusi, bet susigaudyti padėjo gera moteris, kuri kartu pagailėjo mūsų, kad teks lipti taip aukštai. :)



Vienoje gatvės pusėje plyti Kučkuriškių užtvanka (ji ir buvę dvaro pastatai (popieriaus fabrikas) liko kitam kartui), kitoje į kalną stiebiasi mediniai laipteliai.

Pasak Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos, tai I tūkstantmečio antros pusės pilkapynas, kuriame išlikę 4 pilkapiai. Mano dėmesį iš karto patraukia akmenys su iškaltais ženklais, bet draugė, kuri ant kalno buvo lankiusis su geografe Nijole Balčiūniene, paskuba informuoti, kad akmenys "netikri". Tai savotiškas Lietuvoje rastų senovinių akmenų kopijų muziejus, kurio akmenyse atvaizduoti tų kitų akmenų įrėžiai. Nuo pilkapyno atsiveria nuostabus vaizdas, ir man labai skaudu, kad jeigu Vilniaus valdžios mankurtiškas entuziazmas prie nevykusioje vietoje pastatytų nakvynės namų išplėtoti dar ir paslaugų girtuokliams tašką neišblės, greit į šitą vietą nebesinorės nei kelti kojos, nei juo labiau vežti svečius.

Tą dieną siautėjo labai stiprus vėjas. Nuo pilkapių A. Kojelavičiaus gatve, dengdamosi akis ir spjaudydamos smėlį, patraukėme link Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvės.

Gatvėje yra ir namelių, sprendžiant pagal kvapą, galbūt be nuotekų ir kanalizacijos, bet apskritai čia gana jauku, kaip iš vaikystės.

Vieno dalyko iš jos gyventojų tikrai neatimsi - vaizdų į Rokantiškių piliavietę kitame upės krante.




Šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvė stovi A. Kojelavičiaus gatvės sankryžoje su Šiaurės gatve. Jos istorija siekia šimtą su viršum metų - kaip ir Šv. Kazimiero bažnyčios, ir psichiatrijos ligoninės, visos jos radosi panašiu metu prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1903 metais cerkvės statymo komitetui, kuriam vadovavo Vilniaus gubernatoriaus žmona Sofija Aleksandrovna Veriovkina, pavyko išnuomoti 2,5 hektarų žemės sklypą, bet pinigų akmeninei cerkvei nebeužteko, todėl buvo pastatyta medinė, kurią 1908 metų kovo 30 dieną pašventino Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Nikandras. 1910-aisiais buvo gautas leidimas statyti akmeninę cerkvę, bet ir antras bandymas buvo nesėkmingas. Dalį reikalingų lėšų pavyko gauti tik 1914 metais. Pamatus Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Tichonas pašventino, tačiau, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, nebaigtą statyti cerkvę vokiečiai išardė, o akmenis nukreipė parako gamyklos statybai. Tik XX a. 4-ajame dešimtmetyje dvasininko Fiodoro Šipicos pastangomis buvo suformuota atskira parapija, pastatyta varpinė, iškastas šulinys, aptverta teritorija, sutvarkytos kapinės. Naujas varpinės bokštas pastatytas 1955 metais, kai buvo atliktas cerkvės kapitalinis remontas.

Šiaurės gatve, užuot pasukusios į Dūmų, nužygiavome iki tilto per Vilnią. Teko apsisukti, bet - gražu!

Dūmų gatvėje stovi keletas įdomesnių pramonės istorijos liudininkų.
Tuoj priėjome ir Naujosios Vilnios geležinkelio stotį. IKI nusipirkome ledų, kuriuos suvalgyti nutarėme apžiūrinėdamos paminklą ir memorialą tremtiniams. Sėdėjome ant akmenų ir džiaugėmės, kad prie memorialo nėra nė vieno suolelio - vietos girtuokliai pastoviniavo, padiskutavo ir patraukė ieškoti, kur patogiau. Vienas, praeidamas pro šalį, mandagiai rusų kalba palinkėjo skanaus.



Iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties judėjo tremtinių ešelonai į Sibirą. Memorialą sudaro paminklas - nešamas pasviręs kryžius, du vagonai, kokiais buvo vežami žmonės, garvežys. Jau keletas metų memorialas apsaugotas stogeliu.

Toliau į programą buvau įtraukusi Rokantiškių piliakalnio paieškas. Neradome to piliakalnio prieš keletą metų rudenį, neradome ir šįkart, nors Google maps aiškiai rodė, kad piliakalnis tiesiai už garažų, išsirikiavusių prie Pergalės gatvės. Pakeliui praėjome pro garsiąją Naujosios Vilnios "Maximą", įrengtą buvusio stalininio kino teatro patalpose (iki šiol neapsisprendžiu, ar man tai gražu) ir apleistą pastatą su iškaba "Restoranas".


Dar vienas tiltas per Vilnią.
Garažai kiek tolėliau po dešinei. Prie jų laisvalaikį šeštadienio popietę leido būrelis vyrų, kuriuos mūsų vizitas sudomino. Merginos, - klausia rusiškai, - ko ieškote, pasiklydote? Ai, sakom, ne į tą "praėjimą" pataikėm. ;) Nes net jei būtume žinojusios, kaip rusiškai piliakalnis, ir jeigu būtume įtikinusios, kad ieškom ne piliavietės, nes jau praėjusį kartą įsitikinom, kad žmonės piliakalnį su piliaviete painioja, tai vis tiek nei per tvorą būtume perlipusios, nei Murlę perbridusios, nei šabakštynams buvom morališkai pasiruošusios.

Tai taip ir liko.

Kažkur tose platybėse, už garažų, tvoros, upės Murlės vagos ir šabakštynų, Rokantiškių piliakalnis laukia, kol jį atrasime.


Kažkur.

Kitoje Pergalės gatvės pusėje - Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia. Viena iš naujausių Vilnuje, nors pradėta tarpukariu, kai dabartinės (ir carinės) psichiatrinės ligoninės teritorijoje, o lenkų laikais kareivinėse, stovėjo Lenkijos kariuomenės 13-tas Vilniaus ulonų pulkas, kuriems buvo reikalinga bažnyčia. Bet iki karo jos baigti nespėjo, o sovietmečiu bažnyčiai skirtą pastatą ištiko įprastas likimas - čia buvo sandėlis, dirbtuvės ir t.t. Vilniaus arkivyskupijai bažnyčia sugrąžinta 2002 metais, o pašventinta 2005 metų spalį.




Santūri vidaus puošyba ir aiškios linijos man paliko labai gerą įspūdį, ypač lyginant su naujausiais laikais statytomis bažnyčiomis.

Iš šventoriaus per atvirus vartelius patekome tiesiai į didžiulę Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės teritoriją.
Didžiulę psichiatrijos ligoninę Rokantiškių dvaro žemėse, pusė kilometro nuo Naujosios Vilnios geležinkelio stoties, rusų valdžia nutarė statyti XIX amžiaus pabaigoje ir skyrė tam milijoną rublių iš Vidaus reikalų ministerijos sąmatos. Statybos darbai baigti 1902 metais, o 1903 metais priimti pirmieji ligoniai. Plačiau čia galite paskaityti. Palei ligoninės langus neslankiojome, o parkas jaukus, tik šiek tiek apleistas.

Kirtusios ligoninės teritoriją, pro priėmimo skyrių išėjome į Parko gatvę. Labai norėjosi prisėsti kokioje kavinėje, išgerti alaus, bet kavinių nebuvo. Taip nesėkmingai ieškodamos kavinių, tualetų ar bandelių su sūriu Parko ir Linksmąja gatvėmis netrukome pasiekti labiausiai pramoninį rajoną.


Parko gatvėje stovi renovuotas dvylikaaukštis buvęs bendrabutis, kuris vaizdžiai demonstruoja, ką galima išgauti iš analogiškų namų Naujamiestyje, Naujininkuose ar Kalvarijų gatvėje.


Ir dar vienas tiltas per gražuolę Vilnią. Krantų sutvirtinimai - ne šių laikų.

Šiapus Vilnios atsiveria industrinės erdvės. Buvusi "Neries" žemės ūkio mašinų gamykla pravažiuojančius traukinius sveikindavo lozungu apie gyvenančias ir laiminčias Lenino idėjas. XX a. pradžioje šioje vietoje veikė Sofijos popieriaus fabrikas, iš kurio iki mūsų dienų liko istorizmo-romantizmo stilistikos "pilaitė" - fabriko administracinis pastatas. Pastatas tuščias, apleistas, kaip ir visa teritorija, kurioje verda visokie versliukai.





Gal kada nors praeities gamyklų vaiduoklių vietoje iškils kas nors civilizuoto, o "pilaitėje" veiks muziejus? Pasvajokim.


Po to geležinkelio tiltu perėjome virš geležinkelio į A. Kojelavičiaus gatvę. Siaurose gatvelėse kitapus jos ir savituose į kalną kylančiuose gyvenamųjų namų kvartalėliuose galima rasti ir Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnaziją, ir namelį, kuriame prieš daugelį metų gyvenau. Namai nameliai tankiai susispaudę, su daržais, darželiais ir šiltnamėliais, rakandais užkrautais kiemais ir palaidais draugiškais šunimis.

Beliko užkopti prie Šv. Kazimiero.




Šv. Kazimiero bažnyčia ant aukšto kalno matoma iš visur ir visą Naująją Vilnią nuo jos galima apžvelgti kaip ant delno. Bažnyčia pastatyta 1908-1911 metais. Vienbokštė, neogotikinė, labai įspūdinga. Gaila, užrakinta.

Atgal prie stoties grįžome požemine perėja. Švariausia, kokią esu mačiusi, geltonai dažyta, neaprašinėta ir neapsisiota. Deja, kad ir pavyko gaudytis stoties tvarkaraščiuose, panėšėjančiuose į kryžiažodžius, iki artimiausio traukinio dar buvo likusios ne mažiau kaip dvi valandos, todėl mūsų ekskursija baigėsi baigėsi 6G autobuse, kuriuo iki Vilniaus centro daug arčiau nei mūsų galvose - tik kelios stotelės.