Kęstutėnų žygis buvo mano idee fixe ne vienus metus, nors nėra jis nei labai patogus susisiekimo iš Vilniaus atžvilgiu, nei kaip nors stipriau išreklamuotas. Patinka idėja. Kęstutėnų pėsčiųjų žygiai rengiami Kęstučio apygardos partizanams atminti. Pastarasis žygis, startavęs ir finišavęs Pašaltuonio kaime Jurbarko rajone, buvo jau aštuntasis, apėmė Kęstučio apygardos partizanų veikimo teritoriją, kurioje 1949 m. vasario 16 d. įvyko Jungtinės Kęstučio apygardos partizanų vadovybės ir Adolfo Ramanausko-Vanago susitikimas, ir buvo skirtas Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Juo labiau negalėjau jo praleisti.

Dar patinka, kad šie žygiai turi su niekuo nesupaniojamą charakterį. Kaip feisbuke rašė žygio organizatorius ir siela Vidmantas Genys, žygio maršrutai adaptuoti žygiui Kęstutėnai, kas bent kelis juos yra įveikęs, tam klausimų nekyla:).

Nuo Vilniaus iki Pašaltuonio atstumas nemažas, todėl planavau pirmą naktį nakvoti kur nors viešbutyje ar svečių namuose Jurbarke ar Tauragėje, o vakare grįžti į Vilnių. Bet nei viena likau - žygiavome trise labai smagioje merginų kompanijoje, buvo kam ištiesti pagalbos ranką ar pasilazdavoti, nei reikėjo ieškoti viešbučių, kuriais tie kraštai tikrai nelepina. Dviem naktims apsistojome pas draugės mamą Jurbarke ir pailsėjom pagal pilną programą.

Į Pašaltuonį atvažiavome ankstokai, bet aikštė šurmuliavo, o parkingai pildėsi labai sparčiai. Viena moteris ženklais parodė švartuotis prie jos vartų - parodė ir nuėjo sau namo. Dar pagiriamasis žodis organizatoriams už tualetų gausą ir švarą. Saulė, muzika, arbata, karinė technika, gulbės - puikus startas.





Vėliau iš tolo geltonai šviečianti Pašaltuonio bažnyčia bus mums finišo kelrodė. 

Startavome, kaip įprasta, dideliu būriu, bet mūsų keliai su ėjusiais 33 km greit išsiskyrė. Anie patraukė tiesiai, o mes per laukus nėrėme į mišką, kur nuo pirmų metrų prasidėjo įdomioji programos dalis. Neteko matyti, kad kas kitas būtų turėjęs dvejus batus ir keitęs pagal situaciją, bet mums sprendimas neštis guminius botus, neturint ilgaaulių guminių žygio batų (matėme vienus kitus ir baltai pavydėjome), pasiteisino. Bendražygiai juokavo, kad batus keičiame kaip padangas pirmoje formulėje, bet tai o ką daryti. Miškas skambėjo nuo purvabridžių klykavimų. :) Tiksliai neskaičiavome, bet balų, dvokiančio dumblo, iškirstų miškų purvo, griovių ir upelių, patvinusio miško tikrai įveikėme keliolika kilometrų.  

Nors žemėlapyje buvo pažymėti trys partizanų bunkeriai, sugebėjome identifikuoti tik vieną, ir tai tik todėl, kad tiksliai žinojome, kur ieškoti, ir per stebuklą ten buvo sausa. Nežinodamas - eisi ir praeisi. Maža kodėl įdubusi žemė.
















Bunkeris - miško saugiai paslėptas siaubo, skausmo, sulaužytų likimų liudininkas.

Atminimo ženklas Purviškių miške 1948 m. rugsėjo 15 dieną žuvusiems Kęstučio apygardos partizanams iš Lydžio rinktinės štabo ir Eimučio būrio. Tebūna šviesus jų atminimas.  

Pirmas punktas buvo jis gi pietų, jis gi vandens ir poilsio ir kartu priešpaskutinis, nes mūsų maršrute tebuvo du. Gavome tirštos kareiviškos sriubos.

Net ir išstumdžius mėsišką dalį, kurios doras kareivis man drėbtelėjo negailėdamas, sriubos visai užteko numarinti kirminą kelionei atgal. Čia aš jau soti gaudau kadrus. :)

Nepaisant visko, Kęstutėnų žygis buvo lengviausias iš visų, kuriuose dalyvavau. Ne tik todėl, kad trumpiausias - tik 22 km. Kai ištisai tenka strateguoti, kaip perbristi purvą - tiesiai, nežinant gylio ir rizikuojant grimzti virš botų aulo, ar per numestus medžius ir šakas - rizikuojant nuslysti ir išsivolioti purve - nėra kada galvoti apie nuovargį. Vienintelis rūpestis rasti tankesnį mišką ir tvirtesnę samaną gamtos šauksmams. Nuovargis pasijuto vėliau, kai kirtome kietą kaip akmuo arimą, už kurio tolumoje matėsi Pašaltuonio kontūrai, paskutinį šlapio miško ruožą, daugiau ar mažiau (cha cha) sėkmingai peršokome du paskutinius griovius. Tada sumaudė ir drėgnų kojinių primuštos pūslės.


Dabar gailiuosi, kad per upę ėjau tiltu, o ne sliuogiau lynu.

Jeigu viskas bus gerai, Kęstutėnus ateityje norėčiau eiti dar ne kartą, juo labiau kad žygis vyksta vis kituose vandenyse miškuose.

PS. Pašaltuonio kaime prie kelio stovi paminklas, ant kurio kirilica iškaltos 12 rusiškų pavardžių, tekstas: "1990.09.13 tragiškai žuvusiems Tarybinės Armijos kariams:" ir parašas - Pašaltuonio gyventojai. Akmuo aptvertas ir aiškiai prižiūrimas. 1990 metais - vadinasi, tai įvyko jau Nepriklausomos Lietuvos laikais. Gal kam nors teko ką nors apie tai girdėti? 

Papildymas


Į Facebook įrašą netikėtai atsiliepė, į klausimą atsakė ir naujos informacijos suteikė pats gerb. Vidmantas Genys. Esu jam labai dėkinga! Būtų nuodėmė trumpai nepasidalinti informacija: 

Sovietiniai kariai žuvo būtent toje vietoje, kur ir stovi paminklas. Kariai buvo iškviesti iš Tauragės karinio dalinio, berods, į mitingą Eržvilke, sunkvežimis labai dideliu greičiu važiavo per Pašaltuonio gyvenvietę. Vairuotojas nesuvaldė sunkvežimio, vertėsi, žuvo 12 žmonių.

Kad nepastebėjome visų esamų bunkerių žygio maršrute, nenuostabu, nors pro visus praėjome bent per žingsnį - dar nespėta atlikti archeologinių tyrimų, nustatyti kautynių eigą, surinkti radinius, atlikti ekspertizes, padaryti aprašus ir pastatyti atminimo kryžius. Tai, ką užfiksavau vienoje iš nuotraukų - turbūt viena iš gražiausių buvusių partizanų žeminių Lietuvoje. Ją organizatoriai pavadino "Angelu", čia jau atlikti archeologiniai tyrimai, rasti gausūs radiniai išvežti i Vilnių ekspertizėms. Taip pat turėjome pastebėti (nors nesu tikra, ar pastebėjome) naujame kirtime gerb. Vidmanto Genio laikinai padarytus du kryžius, žymėjimo juostomis pririštus prie dviejų pušų. Toje vietoje vienas šalia kito buvo du bunkeriai, juose žuvo keletas partizanų iš Eimučio būrio. Labai apmaudu, kad, medieną išvežant, per juos pervažiavo sunkioji technika, labai suniokojo.