Atmintis apgaulingas daiktas. Prisimenu, kad Geležinkelių muziejuje Mindaugo gatvėje buvome su dukra prieš kokius penkerius metus, o jis jau aštunti metai persikėlęs į Geležinkelio stotį. O dukra šiomis dienomis švenčia dvidešimtmetį. :) Nutiko taip, kad kovo mėnesį šiame muziejuje apsilankiau du savaitgalius iš eilės. Pirmą kartą neplanuotai, pasitikus į Vilnių atvykusią sesę, nes ji laukė po muziejaus iškaba, o antrą kartą jau su iš anksto užsakyta ekskursija, kuri ne tik suteikia daugiau informacijos, bet ir daugiau leidžia. Negaliu nepaminėti, kad turint tos dienos traukinio bilietą atskiro bilieto (jeigu be ekskursijos) pirkti nereikia. Vienu žodžiu, labai rekomenduoju apsilankyti. Aš, galima sakyti, užaugusi prie seniausios geležinkelio linijos bėgių tiesiogine to žodžio prasme, šiek tiek domėjusis geležinkelių istorija ir net "dalyvavusi" joje kurpdama Švenčionėlių ruožo sovietmečio profsąjungų protokolus, nes mano a.a. tėtis geležinkeliuose dirbo bemaž 20 metų ir turėjo protingų vaikų ;), vis tiek sužinojau nemažai nauja ir įdomaus. Ekspozicija ir ekskursija labai pritaikytos vaikams, ypač antra salė. Būtų gerai, kad vaikai muziejui atsakytų draugišku elgesiu ir neniokotų eksponatų.  

Ekskursija tapo dėl ligų gerokai pavėluotos mano gimtadienio šventės dalimi. Ta proga visos buvome papuoštos stilizuotomis geležinkelių kepuraitėmis (nevisam, tik geresniam įsijautimui į ekskursiją) ir gavome po vaikišką eilėraštį, į kurį reikėjo įrašyti trūkstamus žodžius iš ekspozicijos eksponatų. Gerai, kad tų žaidimų buvo nedaug. Po to nuo autentiškų medinių mano vaikystės laikų dyzelinių traukinių suolų prasidėjo rimtoji ekskursijos dalis.


Šalia avoskės - senosios Vilniaus stoties nuotraukos. Apie stoties likimą šiek tiek daugiau parašiau pabaigoje.


Muziejuje eksponuojama daug pirmųjų geležinkelio stočių ir žmonių nuotraukų,  autentiškų daiktų (suolai, lentynos, stiklinės ir jų podstakanikai, komposteriai, kuriuose galima išmušti bilietą su Lietuvai svarbia data, saugyklų seifai, net gazuoto vandens aparatas, tiesa, ne tas, kuris stovėjo gatvėje prie priemiestinių kasų, o iš dirbtuvių. Granionkė stiklinė priklijuota dėl pačios banaliausios priežasties - vagia.  

Geležinkelių istorija Lietuvoje prasidėjo XIX amžiaus viduryje. Tuomet buvo pastatytos pirmosios geležinkelio stotys - iš viso 21. Tik dvi iš jų buvo aukščiausios klasės. Jeigu manote, kad Vilnius ir Kaunas, tai klystate. Pastarosios buvo tik pirmos klasės, o aukščiausios - Virbalio vardu vadinta stotis Kybartuose ir Lentvario. Aukščiausia klasė reiškia, kad stotis buvo pritaikyta priimti Rusijos carą, jo šeimą ir asmeninį traukinį. Dėl Lentvario, kurio stotis iš išorės atrodo lygiai taip pat kaip Švenčionėlių, pasistengė, žinoma, Lentvario grafas Tiškevičius. O kaip atrodė senoji Virbalio stotis (Veržbolovo, taip tuomet vadinosi) Kybartuose, galima pamatyti nuotraukoje pačioje ekspozicijos pradžioje. Kad stotis Kybartuose vadinasi Virbalio, kaltas atsainus žemėlapių skaitymas Rusijoje,  atstumo tarp Virbalio ir Lietuvos sienos neįvertinimas ir paskui jau nenoras keisti dokumentus, Virbalio tai Virbalio - rusams nebuvo jokio skirtumo. Tai buvo paskutinė stotis Sankt Peterburgo - Varšuvos trasoje prie Rusijos imperijos sienos. Prūsijos pusėje pirmoji stotis buvo Eitkūnai. Kaip tik Eitkūnus 1944 metų vasarą rusai ir norėjo  susprogdinti, bet, kaip pas juos sakoma, norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada - "netyčia" susprogdino Virbalio stotį Kybartuose. Dabartinė Kybartų stotis pastatyta gretimai tos vietos, kur buvo senoji, bet jai, žinoma, nebeprilygsta.


Senoji Virbalio stotis.


Salę puošia dabar nebenaudojama informacinė lenta su informacija apie nebeegzistuojantį maršrutą į Mažeikius ir varpas, kurio paskirtis taip pat buvo informuoti. Keleiviams senojoje Vilniaus stotyje nereikėjo blaškytis po peronus. Vienas varpo dūžis reiškė, kad traukinys atvažiuoja, du - kad reikia sulipti, trys - kad išvažiuoja.

Pokariu Vingio parke, siaurojo lenkų laikais pastatyto geležinkelio vietoje, iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos veikė mažojo vaikų geležinkelio linija su keliomis stotimis, kurios vadinosi atitinkamai - Komjaunimo, Pionierių, Sporto. Dalį geležinkelininkų funkcijų ten atliko vaikai, vyko įvairios stovyklos. Kažkas panašaus neseniai buvo Ignalinoje, kur pastaraisiais metais važinėjo siaurojo geležinkelio linija geležinkelininkų vaikų vasaros stovykloje, uždarame pusiasalyje tarp Gavio ir Gavaičio ežerų. Bet gidė sakė, kad daugiau nebevažinės. Yra vilčių, kad muziejui pavyks apsaugoti jį nuo eilinio sunaikinimo ir parvežti į Vilnių. 


Kovo 11 akto signataro Algimanto Norvilo padovanota geležinkelio bėgių fragmentų kolekcija.


Tai kelininkų drezina. Ekskursijoje galima ant jos užlipti ir taip pat galima "išbandyti" rankinį bėgių pjūklą bei "pavaldyti" iešmo pervedimo mechanizmą.


"Traukiniui stovint naudotis išeinamąja vieta draudžiama".


Labai gražiai surašytas dokumentas iš ekspozicijoje už stiklo esančio vadovo kabineto, surankioto iš įvairių laikotarpių. Spinta - XX  3 dešimtmečio iš Šiaulių geležinkelio zonos, 1937 metų uniforma, stalas Lenkijos geležinkelių, įspūdingas skylamušis - XX a pradžios. Ant sienos kabo žemėlapis, kuriame punktyrine linija pažymėti planuoti statyti geležinkeliai, tarp jų linijos į Ukmergę, Uteną, Ežerėnus (Zarasus). Deja, dėl karo planai taip ir liko planais.

Ten pat eksponuojamas žaidimų stalelis iš pirmos klasės vagono. XIX amžiuje traukiniai iš Sankt Peterburgo keliavo tokie įdomūs, spalvingi - garvežys buvo tamsiai violetinės spalvos, 3 klasės vagonas rudos spalvos, antros klasės vagonas rudas arba auksinis, o pirmos klasės vagonas - žydras. Kelionės traukiniu buvo brangios. Antra klasė kainavo tris kartus brangiau nei trečia, o pirma atitinkamai tris kartus daugiau už antrą. Palydovų tais laikais nebuvo, bet pirmos klasės vagonuose keleivius pasitikdavo vadinamoji "prisluga", buvo galima surūkyti cigarą, pažaisti stalo žaidimus, šios klasės vagonai turėjo savo tualetą.


Lokomotyvo DM62 treniruoklis su vaikų sulaužytu vairu.

Muziejuje, kur dėmesio atsirado net nelabai įdomiam vaikiškam siaurukui Ignalinoje, nė žodžiu neužsiminta apie sovietmečiu labai užslaptintą 1945 metų geležinkelių katastrofą Vilniuje. Matyt, kažkam geležinkeliuose iki šiol nemalonu apie tai prisiminti. Ekskursijos pabaigoje apie tai prakalbo draugė, kuri apie katastrofą išgirdo vienoje iš fotografo Stanislovo Žvirgždo paskaitų. Kadangi patikimos informacijos apie šią katastrofą nedaug, toliau surašiau trumpai pagal labai išsamų ir įdomų, dokumentais grįstą Mariaus Ėmužio straipsnį žurnale "Naujasis židinys", kuris vadinasi "Vienos katastrofos istorija".

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai Vilniuje jau buvo rusų armija, 1945 m. sausio 12 d., link Vilniaus geležinkelio stoties artėjo traukinys su 47 vagonais, pakrautais sprogstamąja karine amunicija. Manevrų tarnybos Vilniaus poskyrio budintysis Gruninas, geležinkelio ruožo karinio komendanto pavaduotojas majoras Vasilcovas ir karo dispečeris vyr. leitenantas Ivlevas pasitarę sutarė, kad Kirtimų stotyje reikia performuoti sąstatą, kad to nereiktų daryti Vilniaus stoties mazge, nepaisant to, kad toks perstatymas pažeidžia techninio eksploatavimo taisykles. Perstatęs sąstatą, Kirtimų stoties viršininkas Šeršinskis paprašė Vilniaus stoties budinčiojo Šidlausko leidimo traukiniui vykti į Vilniaus stotį. 16 val. 5 min. leidimas buvo gautas, tačiau Šidlauskas nepasirūpino paruošti laisvą kelią traukinio priėmimui Vilniuje, pamanęs, kad pavyks traukinį užlaikyti prie semaforo įvažiuojant į stotį. Tyrimo metu nustatyta, kad tokia praktika buvo naudojama ne pirmą kartą. Gavę leidimą iš Vilniaus, Kirtimų stoties viršininkas Šeršinskis traukiniui leido išvykti jo neapžiūrėjęs ir neįspėjęs mašinisto, kad laikytųsi saugaus greičio, be to, niekas mašinisto iki Vilniaus stoties nelydėjo. 16 val. 20 min. traukinys pajudėjo. Mašinistas leido sąstatui pasiekti greitį daugiau nei 60 km per valandą, nepamatė uždaryto semaforo ir pradėjo stabdyti tik sąstatui įlėkus į stotį. 16 val. 35 min. pilnas sprogstamosios amunicijos traukinys Vilniaus stotyje rėžėsi į manevruojantį zenitinių pabūklų sąstatą. Pirminėje informacijoje Stalinui buvo rašoma, kad žuvo 53 žmonės. Jau kitą dieną patikslinta, kad žuvo 86 žmonės, o avarijos vietos tvarkymo ir tyrimo metu žuvusiųjų skaičius išaugo iki 94. Kiek žmonių žuvo iš tiesų ir kokie buvo sprogimo padariniai miestui, galima tik numanyti. Dauguma kūnų po sprogimo buvo neatpažįstami. Žinoma, kad tyrimo metu buvo suimti 8 įtariamieji. Realia laisvės atėmimo bausme buvo nubaustas traukinio vyresnysis konduktorius Deviatinas - jis gavo aštuonerius metus lagerio. Vilniaus stoties budintysis Šidlauskas ir traukinio meistras Pelesa nuteisti aukščiausia bausme sušaudant. Visi buvo teisti pagal Rusijos (RSFSR) Baudžiamojo kodekso straipsnį, kuris numatė atsakomybę už banditizmą, gaujų organizavimą bei jų vykdomus išpuolius, tarp jų ir naikinant geležinkelį.

Visą straipsnį su nuotraukomis galite rasti čia.


Apgriauta geležinkelio stotis po karo buvo atstatyta stalininiu pavidalu, koks liko iki šių dienų.