"Kino pavasaryje" pažiūrėjau ramų, nuoširdų, lėtą, keistą ir talentingą japonų filmą "Švenčiame visi kartu" ("Party 'Round the Globe", rež. Hirobumi Watanabe). Nors buvo žiūrovų, kuriems keistumo pasirodė per daug, bet man filmas labai patiko ir (o gal - todėl) buvo kiek per ryškus įspūdžio kontrastas neseniai baigus skaityti Francess Miralles romaną "Vabi sabi". Apie Japoniją - tą pačią ir tokią kitokią.
Aš nebuvau Japonijoje, šiaip jau giliau nesidomiu Rytais ir nesu skaičiusi nė eilutės iš Murakamio kūrybos, gal dėl to pajautrintai reguoju, bet manau, kad kelias valandas, kurias skyriau "Vabi sabi", galėjau praleisti prasmingiau nei skaitydama eilinę istoriją apie tai, kaip tūlas intelektualas vakarietis pakelia užpakalį nuo savo dyko buvimo  ir yra išspiriamas iškeliauja ieškoti gyvenimo spalvų ir džiaugsmo, ir - kokia staigmena - pasirausęs tarp japoniškų stereotipų jį randa, nors ir nelabai motyvuotai ir nelabai tobulą.
Reikėjo būti visai apsirūkusiam, kad ieškotum žmogiškosios šilumos pas savo katino veterinarę, - sako mylimiausia citata iš knygos, apie kurią parašiau labai mažai, bet tikrai nėra ką rašyti, išskyrus tai, kad jeigu romano anotacijoje rašoma, kad jis padės ko nors išmokti, ypač jeigu tas kas nors yra apie meilę ir džiaugsmą, tai reikėtų suklusti.