Knygynuose į "Sirakūzus" nekreipiau dėmesio, kol nepasipylė pagiriamieji žodžiai knygų bloguose. Nors kažkodėl ir pavadinimas, ir viršelio dizainas man asocijuojasi su atostoginiu skaitalu, kuriam tiesiog gaila laiko. O skaityti buvo visai įdomu (pastaruoju metu tą galiu pasakyti tikrai ne apie kiekvieną knygą, nors jas renkuosi atsakingai - teko pasikankinti net su Nobelio premijos laureatu) - bet jau po kelių dienų vargiai prisiminiau veikėjų vardus. Ne, man tai ne ta knyga, kurią norėsis atsiversti kada ateityje pritrūkus prasmės ir motyvacijos, bet perskaityti verta.

Romane pasakojama apie dviejų tarpusavyje susipynusių taip, kad taip nebūna, amerikiečių porų bendrą atostogų kelionę į Italiją  - Romą ir Sirakūzus, žemesnės vidurinės klasės turistų lankomą miestą, pasak Teilor, arba tarsi seną knygą su nuostabaus grožio spalvotais paveikslėliais - tai pagal Lizę.  Tie patys įvykiai ir nutikimai apipasakojami iš skirtingų personažų perspektyvos - žurnalistės Lizės, jos vyro rašytojo Maiklo, kelionės metu nesėkmingai bandančio nutraukti neištikimybės saitus, buvusio Lizės mylimojo Fino ir jo žmonos Teilor, besižavinčios Maiklu, su dar labiau Maiklu besižavinčia dešimties metų dukra, kuriai diagnozuotas kažkoks liguisto drovumo sindromas ir kuri vardu Snou. Kaip Sniegas. Man su Maiklu Snou buvo kaip fonas, sako Lizė, kuri neturi vaikų ir atrodo sveikiausio proto iš visos ketveriukės. Jeigu skaitant romaną nutinka su kuo nors susitapatinti, tai turbūt su Lize. Tik be reikalo ji taip apie Snou. :)

Siužetas trenktai makabriškas, vienas po kito lenda praeities vaiduokliai, o veikėjų užuominos neleidžia tikėtis nieko gero. Gal ir gerai, kad kriminalinė linija neišbaigta lieka Italijoje, bet pabaiga man pasirodė šiek tiek išsikvėpusi.   
Nė saujos juodžemio, nė kuokšto žolės, vien akmuo. 

Galvoju, reikėtų gal kada nuvažiuoti į tuos Sirakūzus ir Romoje aplankyti Cimitero Acattolico di Roma.