Viena tamsų ir šaltą vakarą tarpušvenčiu išėjome su draugėmis pasivaikščioti po miestą. Pažiūrėjome vieną iš paskutinių spragtukų ant katedros sienos, po to, Pilies gatvėje nusipirkusios karšto vyno popieriniuose puodeliuose išsinešimui, skersgatviais nuvinguriavome į Nekrikštus. Ten yra stebuklingų kiemų - tiesa, rakinamų, bet jeigu pasiseks, kad tuo metu pro vartus įvažinės šeimininkai, galima bandyti tartis, kad palauktų. Iš tų kiemų atsiveria pavydėtina laisvojo Aljanso miesto Vilniaus panorama su Trijų kryžių kalnu, Navigatorių bokštu ir Garmiesčiu kitame Neries krante, o giedresnį vakarą būtų galima įžiūrėti net orlaivius, kurie leistųsi Viščigavo orlaivių uoste. Net girdisi, kaip apačioje čiurlena Vilnelė. Paskui laipteliais užlipome į Juodėsius, palandžiojome tamsiais daugiabučiais kiemais su krūva pasvirusių sandėliukų vidury, dieną nematytais skersgatviais - o gal tiesiog sutemose jie atrodė KITOKIE - "Merginos, negaliu patikėti, bet čia juk viskas kaip Tapino "Vilko valandoje!!" - krykštė draugė, kuri buvo skaičiusi šitą knygą.

Romano veiksmas vyksta 1905 metais Vilniuje. Mieste, kuris, pasaulio galingiesiems ir pinigams sudarius sandėrį, o tiksliau - Rotšildams nurašius Rusijos imperijos skolas, tapęs vienu iš keturių laisvųjų Aljanso miestų kartu su Krokuva, Praha, Reveliu ir dalimi Konstantinopolio. Tai štai tame keistame mieste, iš visų pusių apsuptame Rusijos Imperijos okupuotos Lietuvos, vystomos kelios siužetinės linijos. Fantastinės literatūros šiaip nemėgstu ir neskaitau, todėl turėjau labiau pasidomėti  apie steampunk. Labai aiškiai apie šį žanrą rašo Grumlino palėpė. Trumpai apibendrinant, tai vienas iš fantastikos žanrų, kurio veiksmas paprastai vyksta XIX ir XX amžių sandūroje, vadinamojoje Viktorijos epochoje. Steampunk pasaulyje mokslas vystosi neįtikėtinais tempais, žmonės skraido orlaiviais ir dirižabliais, robotai automatonai labiau nustebintų mus nei juos, miestai apšviesti dujomis, o kieti vyrukai, tokie kaip alchemikas Jonas Basanavičius, neina į gatvę be goglų (angl. goggles).


1905 metais laisvajame Aljanso mieste Vilniuje lietuviai kažkodėl tapo tautine dauguma, o lenkų ir žydų paveiksluose prasimuša iki skausmo pabodę stereotipai. Nu ty kur-wa litewska, keikiasi lenkas Michalas Vielholskis, apskritai tai teigiamas personažas. Romane stereotipų daug, kaip ir gerai žinomų ir atpažįstamų ženklų, įvykių, personažų. Gal kiek ir per daug užsižaista. Skraidymai po tiltais - jau vakarykštė aktualija, taip pat ir ubagų balius. Yra čia ir kontrabandiniai degalai, Solomonas, rusiškiems pinigams parsidavęs redaktorius, Vilniaus Rožė, o prelato pavardė, žinoma, Masalskis. Nesu pavaizduotas ant pinigo, kad visiems patikčiau, sako Jonas Basanavičius.

Veikėjai romane plakasi iš skirtingų istorinių laikotarpių ir, pavadinkim, iš ne mūsų tarpo. ;) Man įdomiausi pastarieji, bet patiko, kaip "įdarbinti" gerai žinomi vardai. Jonas Basanavičius, nulipęs nuo savo nuobodžių paminklų postamentų, kaip supermenas, pašėlusiu greičiu pilotuodamas savo "Laumžirgį" ir pliekdamas iš kulkosvaidžio, stoja į kovą su žmones žudančiu geležiniu vilku. :) Petras Vileišis netoli nutolo nuo inžinerijos, o tarpukario banditas Stepas Rickus visai savo amplua - romane "gavęs" nedidelį, ryškų ir žodiškai spalvingą plėšiko vaidmenį, utėle dervuota. Skaitydama prisiminiau kažkur skaičiusi, kad Rickaus vardu kaimuose tarpukariu gąsdindavo vaikus.
Kurį laiką veidrodis buvo tamsus. Tvardauskis priglaudė delną prie jo paviršiaus, ir veidrodis ėmė raibuliuoti. Palengva išryškėjo tamsūs vos įžiūrimos figūros kontūrai. Tvardauskis ištiesė ranką, ir ji iki pat alkūnės sulindo į veidrodį.
- Tu grįžai, - dusliu balsu ištarė jis.
- Aš niekur nebuvau išėjęs, - paprieštaravo figūra veidrodyje. - Mano bokšto akmenis seniai skalauja Neris, bet tu esi aš, o aš esu tu.
Magas Tvardauskas, kuris Neries vandenų skalaujamame bokšte (ties dabartinio nacionalinio muziejaus kampu) Žygimantui Augustui kadaise iškvietė Barboros vėlę, "Vilko valandoje" sudaro visai neblogą komandą su Jonu Basanavičiumi. 
Svarbiausia, šitas miksas (o kur dar pagrindiniai personažai ir ne mažiau ryškūs ir/arba kraupūs antraplaniai) beveik tvarkingai sugula į gerą ir iki paskutinio puslapio įtraukiančią istoriją. Kažin ar Vilniuje dar liko namų be slaptų kambarėlių ir paslaptingų laboratorijų? Rekomenduju visiems, nespėjusiems suaugti širdy ir pasiilgusiems geros nuotykių literatūros.

Nesusiję: gaila, kad romane taip ir nesuskamba varpai bažnyčių, kurių nebėra - nei Šventas Jurgis, Šventas Steponas, nei Švenčiausioji Mergelė Marija Ramintoja ar kitos. Smulkmena, bet būtų suteikusi autentiškumo, kaip, pavyzdžiui, Baltieji miesto stulpai, ties kuriais tuomet, kaip ir dabar, baigiasi Vilnius tų laikų vilniečių palikuonių galvose ir prasideda Krasnucha Bėdos.