Sapiegų rūmuose Antakalnyje lankiausi prieš dvejus metus, kai jie tik atsivėrė visuomenei. Vienu metu ekskursijų banga šiek tiek apslūgo, iki internete pasklido žinia, kad rezidencija nuo sausio 29 dienos vėl bus uždaryta lankytojams. Negalėjau praleisti galimybės prisijungti prie vienos iš galbūt paskutiniųjų.

Ilga, iki pat vartų, vielinė tvora skiria rūmus nuo parko. Susirinkus visiems gidas pajuokavo - stovime pačiame gatvės vidury. Gatvė jau kuris laikas užtverta (nes ją nutiesus, sako, buvo "sunaikinta ansamblio išilginėje ašyje buvusi centrinės alėjos dalis prie rūmų ir čia buvusi ansamblio išilginės ašies sankirta su skersine ašimi, ėjusia per pietinius ir šiaurinius kiemo vartus"). Carinio paveldo Vilniaus Tech parko nameliai, mūsų laikų daugiabutis tarp rūmų ir Išganytojo bažnyčios (dabar didysis etmonas pro savo langus bažnyčios nebematytų), medžiais apaugęs buvęs prancūziškas parkas. Baroko likę nekažką.

Gidas atkreipė dėmesį, kad gatvė pavadinta kad ir Sapiegos vardu, kad ir garsiausio iš Sapiegų - be ne to. Leonas Sapiega taip pat buvo ir LDK didysis etmonas, ir Vilniaus vaivada, vadovavo III Lietuvos Statuto rengimui, tas pats, kuris savo ir savo šeimos mauzoliejumi pastatė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią Vilniuje ir "Silva Rerum" aprašytą bernardinių vienuolyną. Bet jis gyveno beveik šimtu metų anksčiau ir su valda Antakalnyje neturėjo nieko bendra. Kazimieras Jonas su Leonu buvo giminės, bet priklausė skirtingoms Sapiegų atšakoms - vienas Čerėjos-Ružanų, antras Kodenio, kilusioms iš dviejų Simono Sapiegos sūnų, Bogdano ir Ivano (pastaroji informacija ne iš ekskursijos, pasitikrinau Vikipedijoje).

Barokinius lipdinius ant fasado galima skaityti kaip raštą. Ponas su romėniška toga - aliuzija į lietuvių kilmės iš romėnų mitą. Viename iš lipdinių pavaizduota LDK didžiojo etmono buožė ir skydas su kardu. Ir raidės KJ.

Vaikštant viduje reikia dauuuug vaizduotės.

 
 
 

Sapiegų rūmai Antakalnyje tai net ne rūmai - tai tik įtakingiausio Abiejų Tautų Respublikos žmogaus LDK didžiojo etmono Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos vasaros rezidencija. Kaip mūsų gidas juokaudamas sakė, tai vasaros namelis, pastatytas Antakalnio miškuose, kur Sapiegos įsigytame sklype jau stovėjo kuklesni statiniai. Prie kurių buvo primūrytas rūmas, fasadu atsuktas į parko pusę. Maždaug taip - ten tolumoje - Sapiegų rezidencija galėjo atrodyti nuo Gedimino kalno.

Rūmai pastatyti 1689–1692 metais, palyginti ramiu XVII amžius antros pusės laikotarpiu tarp karų, kai iškilo Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Sluškų rūmai, Pažaislio vienuolynas, Vygrių vienuolynas dabartinėje Lenkijoje. Rūmus projektavo architektas Giovanni Battista Frediani, vienas iš Šv. Petro ir Povilo ir Pažaislio bažnyčių statytojų, o puošyba rūpinosi Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero kūrėjai Giovanni Pietro Perti ir Michele Arcangelo Palloni (pastarasis tapė ir Šv. Kazimiero koplyčią Vilniaus katedroje, vienoje iš freskų - "Šv. Kazimiero karsto atidengimas" - atvaizdavo veiksme dalyvaujantį ir patį Kazimierą Joną, kuris ano istorinio įvykio laiku dar kokie trisdešimt metų kaip nebuvo gimęs :)).
Tai buvo ryškus, spalvingas, stulbinantis, stebinantis, teatrališkas barokas. Galima tik įsivaizduoti, kokio įstabumo turėjo būti šitie bene puošniausi tuo metu Vilniuje interjerai, iki juos išdaužė XIX amžiuje įrengdami karo ligoninę. Kad tinkas ant dažytų sienų laikytųsi geriau, sienose išdaužė skyles - daug daug skylių. Kruopščiai restauruojamos freskos dabar atrodo taškuotos, tai tam, kad parodytų laiko ir žmogaus durnumo paliktas žymes. Tokia žyme lieka ir antroji laiptinė, pristatyta 1842-1848 metais, su ale gotikiniais langais, ;) bet ji bent jau pasitarnaus priešgaisrinės apsaugos tikslais. Rūmuose yra ir daugiau kultūrinio kitų laikotarpių palikimo - atidengtos išlikusios sienų apdailos, metlacho plytelių (tokias pernai mačiau Lukiškių kalėjimo buvusioje koplyčioje). Visko tik nuotrupos, tik fragmentai.
Senoviniuose rūsiuose iš dar ankstesnių laikų likusi keramikos degimo krosnis. Greičiausiai iš tuomet, kai Vilnius buvo baigtas apjuosti siena, o amatininkai, dirbę su ugnimi, iškeldinti už miesto ribų.

Sapiegos rūmus pasistatė ir dekoravo daug greičiau nei truks jų sutvarkymo procesas. Prieš pradedant restauravimo darbus rūmuose reikėjo išardyti buvusias perdangas, atverti užmūrytus langus, lauko galerijų arkas, atstatyti bokštelius. Ir išvežti tonas šiukšlių. Viduje žiemą labai šalta.

 
 
 

Kazimieras Jonas rūmais naudojosi mažiau nei dešimt metų. Per tą laiką sugebėjo susipykti su Vilniaus vyskupu Konstantinu Kazimieru Bžostovskiu. Pastarasis didįjį etmoną 1694 metais atskyrė nuo bažnyčios už kariuomenės laikymą bažnytinėse valdose. Sako, ekskomunikavimo dieną didysis etmonas iškėlė balių su fejerverkais, kad vyskupo valdose matytųsi. Vyrai po to lyg ir susitaikė, bet kitoms iškilioms giminėms Sapiegų dominavimas nepatiko - Tiškevičiams, Oginskiams, Višnioveckiams. Konfliktas baigėsi Valkininkų kautynėmis 1700 metais, kuriuose Sapiegos pralaimėjo Mykolo Servacijaus Višnioveckio ir Grigaliaus Antano Oginskio vadovaujamiems bajorams. Valkininkų konferederacijos armija buvo dukart didesnė nei Sapiegų, kurią vedė Kazimiero Jono sūnus Mykolas Pranciškus. Jis buvo paimtas į nelaisvę ir bajorų nužudytas.

Po šimto metų siaubtus ir remontuotus rūmus Sapiegos pardavė. 1809 metais jie atiteko carinei rusų valdžiai ir buvo pertvarkyti į karo ligoninę. Ligoninė čia buvo ir tarpukariu. Po karo - karinė mokykla. Išvedus rusų armiją rūmai ilgam liko tušti. Buvo sumanymų įkurti čia Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos knygų saugyklą, o 2005 metais nustekenti rūmai buvo  perduoti Valstybės turto fondui ir įtraukti į privatizuotinų objektų sąrašą. Ačiū Dievui, šita "geniali", nors ir neoriginali, idėja liko neįgyvendinta. Na įdomu, ką Kultūros paveldo departamentas ar kokia kita institucija su rūmais darys toliau.