Pages

2018/01/10

Maja Lunde "Bičių istorija"


Dar vienas pasaulinis bestseleris, kuris patiko šiaip sau. Negali sakyti, kad visai ne. Bet beviltiškų knygų aš ir neskaitau. Jeigu reikėtų apibūdinti "Bičių istoriją" keliais žodžiais, sakyčiau - liūdna knyga, kurios visas nesudėtingas siužetas telpa viršelio anotacijoje.

Romane paraleliai pasakojamos trys istorijos, kurias sieja, žinoma, bitės, tiksliau - žmogaus santykis su jomis, prasidedantis siekiu pažinti ir prisijaukinti ir pasibaigiantis tuo pačiu.

XIX amžiaus viduryje Anglijoje gyvena depresyvus mokslininkas ir prekiautojas sėklomis Viljamas, į gyvenimą iš nieko neveikimo patalo grąžintas, be dukterų pastangų, dar ir idėjos sukurti naujo tipo bičių avilį. 2007 metais JAV gyvena kitas liūdnas vyras bitininkas Džordžas, vienas iš tų, kurie pirmieji susiduria su vėliau visą pasaulį apėmusia bėda, vadinama CCD - Colony Collapse Disorder - ima dingti bitės. 2098 metais Kinijoje sodai apdulkinami rankomis, nes bičių pasaulyje jau seniai nebėra. Pasaulis badauja, tik Kinijoje, kur pakanka žmonių, galinčių rankomis nudirbti bičių darbą, dar galima gauti kuklią porciją ryžių. Vieną savaitgalį apdulkintojos Tao sūnui Veivenui sode nutinka kažkas baisaus, ir motina leidžiasi gelbėti sūnaus (ir pasaulio tuo pačiu). 

Romanas konstruojamas labai nuspėjamai. Nesunku atspėti, kas ta pirmoji iš Džordžo šeimos, išsilaipinusi Amerikos žemėje su brėžiniais, kas nutiko Veivenui ar kas parašė Akląjį bitininką, kurį iš Pekino bibliotekos paėmė Tao. 

Stiprios moterys, jautrūs vyrai. 2098 metų baisus, alkanas, suvargęs pasaulis - be fantazijos. Per 80 metų nepažengėm toliau nuo elektromobilių ir dronų.

Bet galbūt istorija kam nors suteiks įkvėpimo jeigu ne pradėti rūšiuoti šiukšles arba atsisakyti produktų iš pesticidais nupurkštų ūkininkų laukų, tai bent jau eglutę po Trijų karalių nuvežti iki tam skirto konteinerio, o ne išmesti prie laiptinės.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą