Pages

2017/12/06

Telia nemuziejus ir skrydis Didžiojoje Vilniaus sinagogoje

"Telia Vilniaus istorijos nemuziejus" veikia jau daugiau kaip pusę metų, bet nueiti prisiruošiau tik dabar. Būčiau nuėjusi anksčiau, bet nesinorėjo, kol nebuvau išsprendusi problemėlių su "Telia". Pristatomas kaip analogų Europoje neturintis virtualus muziejus, kuriame daugiasluoksnės kompiuterinės grafikos, lazerių ir projekcijų pagalba bus atkurta 700 metų sostinės istorijos. Jis toks mažulytis, kad jeigu viduje jau yra daugiau nei keli žmonės, ramia sąžine galima apsisukti ir grįžti kitą kartą. Bilietai nepigūs, eksponatai tik keturi, todėl laukti eilėje prie virtualiosios realybės akinių neverta. Mums su draugėmis pasisekė ateiti šeštadienį per pietus, kai dalis potencialių lankytojų dar vartėsi pataluose, o kita revizavo kalėdinės mugės prekystalius. Buvome trys lankytojos visame muziejuje, ir tai buvo super. Prisidariau galybę selfių specialiai tam įrengtoje vietoje su veidrodinėmis lubomis. 


Nemuziejaus reklamos pažadas labai stiprus, iš jo išplaukiančio lūkesčio buvo kiek daugoka palyginti su tuo, ką pamatėm. Bet vienas eksponatas privertė mane krykštauti kaip vaiką - ir už tai daug ką galima atleisti.

Pirmas geras įspūdis įėjus (aišku, be fakto, kad muziejuje buvo visiškai tuščia ;)) - tai vitrina su moderniais, negali sakyti kad labai originaliais ir nematytais, bet vis tiek - teisingais suvenyrais, t.y. be gintarų ir kitokio ala tautinio kičo. Viršuje salėje lengvai skambėjo Oginskio polonezas "Atsisveikinimas su tėvyne". Sprendimas netikėtas, tinka prie kryptingo (na, gerai, švelniai tendencingo ;)) 3D virtualaus turo, kurio metu per penkiolika minučių papasakojama Vilniaus istorija nuo Gedimino laikų iki šiandien. Nors nieko nauja nesužinojau, bet man patiko tas švelnus tendencingumas ir parinkti faktai bei vardai, išskyrus tai, kad nepaminėti karalaitis Kazimieras ir mano mylima karalienė Bona. Nelabai patiko, kad įtartinai panašu į kalėdines 3D pasakas ant Katedros sienos. Vaikiškas toks filmukas.

Po to sugrįžome į pirmą salytę patyrinėti virtualiosios realybės. Ten įrengti keturi taškai su virtualiosios realybės akiniais, gaila, trys iš jų nieko bendra su istorija kaip ir neturi. Bet absoliučiai pakerėjo galimybė pasivaikščioti (ir paskraidyti!! net susupo :)) 1957 metais nugriautoje Vilniaus didžiojoje sinagogoje, kuri stovėjo Vokiečių gatvėje, ten, kur dabar silikatinių plytų pradinė mokykla. Kai žmonės fantazuoja, kur norėtų atsidurti su laiko mašina, tai aš labiausiai norėčiau pamatyti, kaip Vokiečių gatvė atrodė neišbombarduota, neišgriauta ir kitaip nepripaškudinta. Maža dalimi mano svajonė išsipildė. Tai eksponatas, kokių labiausiai norėtųsi muziejuje, besivadinančiame virtualiu istorijos.  Jeigu vietoje drono skrydžio virš nerijos būtų atkurta dar šiek tiek dingusio Vilniaus, nemuziejus būtų absoliučiai nerealus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign