Autobusu į Taliną išvažiavome penktadienį ryte ir grįžome sekmadienio vakarą. Nepraktiška ir nelabai protinga, žinau, bet negaliu pakęsti naktinių autobusų, o šiemet kažkodėl norėjosi per Adventą nuvažiuoti į Taliną, nors spėjau patirti, kad pernelyg gerai pažįstu šitą miestą, kad užburtų mane savo pilkų bokštų romantika. Bet kažkas traukė ten, ir viskas. 
Dviem naktims apsistojome tokiame truputį freaky viešbutyje, atrodančiame tarsi geležinkelio stoties fligelis. Brangesnės pusės numerių langai išeina į Toompea ir Toomkirik, o pigesnės tiesiai į stoties peronus. Per pusryčius restorane galima pamojuoti išvykstantiems.
Tarp dviejų naktų buvo viena iš trumpiausių metų dienų, kai diena, atrodo, taip ir neišaušta. Pasižvalgėme į žemutinį miestą nuo Toompea apžvalgos aikštelių, pasilabinom su paprašaikom paukščiais, kelis kartus pasistumdėme tarp mugės prekyviečių, išgėrėme karšto vyno ir išleidome krūvą pinigų užeigose, kur dar buvo viena kita laisva vieta ir tebekvietė viduram­žių kos­tiu­mais apvilkti pavargę ir sušalę šaukliai. Kalbino išimtinai rusiškai, nieko nepadarysi, į estes mes nepanašios, o rusų kalba nuo turistų ir korporatyvų vakarėlių sausakimšose Viru gatvėje ir mugėje Rotušės aikštėje skambėjo dažniau ir garsiau už visas kitas.  
Kur kas šilčiau buvo paklaidžioti atokesnėse, nuo žmonių ir blizgučių ištuštėjusiose senamiesčio gatvelėse, kas, kad košiamose žvarbaus pajūrio vėjo. Jaukaus Advento stebuklą radau tuščiame vienintelės katalikų bažnyčios kieme, tos pačios, kur prieš beveik dvidešimt metų krikštijom mūsų dukrą. Reikėjo tiek nusibelsti, kad patirčiau, ką vadinu tikruoju laukimu.