Pages

2017/12/04

"Mano mylimas skaitytojas - pagyvenusi inteligentiška dama". Susitikimas su Liudmila Ulickaja Vilniuje

Užuot rašiusi apie Kalėdas, baigiu fiksuoti lapkričio aktualijas. Pastaroji buvo ypač imli laikui tokiam dirbančiam žmogui kaip aš. Ką gi, pabūsiu blogosferos balta varna.

Paskutinį lapkričio penktadienį Vilniuje įvyko susitikimas su pasaulyje pripažinta, tėvynėje nevienareikšmiškai vertinama šiuolaikine rusų rašytoja Liudmila Ulickaja. Bilietą į susitikimą su ja pirkau vasarą, skaitydama pirmą knygą, per kurią rašytoja spėjo tapti viena mylimiausių. Perfrazuojant susitikime jos išsakytą minį, taip turbūt įsimylima - kai dar nieko apie žmogų nežinai, bet jis traukia su baisia jėga. Šiek tiek nerimavau, kad jausiuosi vieniša rusų diasporos renginyje, kaip yra nutikę prieš keletą metų Sergejui Bezrukovui skaitant Jeseniną - bet šįkart taip nenutiko. Publika susirinko gana marga, daugiausia vidutinio ir vyresnio amžiaus moterys, bet buvo ir vyrų. Pats susitikimas man labai patiko. Tiesa, šaukštas deguto vis dėlto įsimaišė. Kamerinio teatro nejaukumas, žinoma, skonio reikalas, bet net jame, ko gero, buvo galima rasti tinkamesnę vietą autografams dalinti nei ant paties tako, kur pramaišiui viena žmonių eilė su knygomis rankose laukia autografų, o kita spraudžiasi į laiptinę su tikslu nusigauti iki rūbinės. "Kokią knygą pasiėmei autografui?" - išeinant iš salės paklausė visai atsitiktinai šalia prisėdusi sena gera pažįstama. Rašytojos autografą parsinešiau mano dar neskaitytoje knygoje "Kukockio kazusas". 

Susitikimą vedė baltarusių intelektualas, buvęs Lukašenkos režimo politinis kalinys Aleksandras Feduta. Jiedu buvo ką tik atvykę iš Talino, kur analogiškas susitikimas su skaitytojais vyko dviem dienomis anksčiau. Nuotrauka nelabai kokybiška, bet geriausia iš to, ką pavyko padaryti telefonu. Iššifravau keletą monologų, kurie asmeniškai man atrodė įdomiausi. Gaila, neįmanoma perduoti turtingos rašytojos kalbos ir sodraus balso tembro. Užrašytuose žodžiuose neįskaitysi ir pas mus ne(be)įprasto lengvai egzaltuoto vedėjo tono, be kurio tekstas gali persiskaityti pernelyg (pa)prastai, todėl net nebandysiu.


Iš susitikimo

Apie romaną "Jakovo kopėčios" («Лестница Якова»)

Baigusi eilinį romaną nusprendžiu, kad jis bus paskutinis, ir daugiau šito sunkaus ir ilgo darbo nebesiimsiu. Bet viena aplinkybė vėl privertė rašyti romaną. Tai laiškų ryšulys, močiutės ir senelio susirašinėjimas, kurį atplėšiau 2011 metais. Pirmą kartą aplanką, po močiutės ir senelio mirties gulėjusį pas mane, atvėriau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Pamačiau, kad viršutinis laiškas datuotas 1911 metais, ir vėl užvėriau. 2011-aisiais suvokiau, kad praėjo šimtas metų, ir, matyt, jau laikas juos perskaityti. Kad neperskaičiau anksčiau, paaškinama tuo, kad kiekviena Rusijos šeima XX amžiuje turi apie ką nekalbėti. Ir tai, apie ką nekalbėti, išaugino ypatingą kartą žmonių, labai mažai žinančių apie savo protėvius. Protėviai tylėjo. Lygiai tą patį reiškinį stebėjau Vokietijoje. Mano bendraamžiai nieko nežino apie savo tėvų, močiučių ir senelių gyvenimą, nes visi jie tylėjo. Praėjus šimtui metų supratau, kad, jeigu laiškų neperskaitysiu, mano vaikai greičiausiai išmes juos į šiukšlyną. Ėmiau skaityti. Gavau viską, ko tikėjausi. Tam tikras skaičius skeletų, kokie guli kiekvienos šeimos spintoje, atsidengė, pabiro, skaityti buvo sunku ir be proto įdomu.
Tai daugiau nei 500 laiškų nuo 1911 (nors buvo senelio užrašų net iš jo paskutinių mokyklinių metų) iki 1954 metų. 1954 metais parašytasis pribloškė - senelis jį parašė jau išėjęs į laisvę. Močiutė su seneliu išsiskyrė 1936 metais teisme "už akių". Tais metais leido skirtis be teismo. Jeigu sutuoktinis ar sutuoktinė sėdėjo kalėjime, buvo galima parašyti pareiškimą, ir santuoka būdavo nutraukiama. Taigi 1936 metais močiutė pradėjo skyrybų procedūrą, o senelis kažkuriuo momentu sužinojo, kad žmona su juo išsiskyrė. O 1954 metais, išėjęs į laisvę, jis parašė, kad nori su ja pasimatyti. Nežinau, ar pasimatė. Daugelio dalykų nebėra ko paklausti. Jeigu bučiau susigriebusi iškart, kai tik laiškai pateko man į rankas, turbūt būčiau galėjusi atkurti visą įvykių grandinę. Bet kadangi visi tų laikų liudininkai mirę, daugelį dalykų man teko sugalvoti.
Ši knyga yra dabar kine madingo žanro, kai dokumentiniai kadrai maišomi su vaidybiniais (tie filmai man, beje, labai patinka) - tikrų laiškų ir išgalvotų istorijų mišinys. Apie laikus, kai sẽniai seniaĩ numirę, o gyvenimas tęsiasi.
Kaip buvusią genetikę, mane labai traukia ta grandinėlė, karoliai genų, kuriuos gauname iš pažintų mamų, tėvų ir senelių, ir iš nepažintų protėvių. Perskaičius senelio laiškus, abstulbino kai kurios grynai techninės detalės. Senelį esu mačiusi tik kartą gyvenime, jis negalėjo padaryti jokios įtakos mano formavimuisi, bet kai pamačiau puslapius su išbraukomais knygų, kurias reikia perskaityti, sąrašais, sąrašus reikalų metams, mėnesiui ir dienai,  labai stebėjausi - manęs juk niekas to nemokė, tai atsirado savaime. Ir daugybė klausimų, dominusių mane vaikystėje, jaunystėje ir jau subrendus, buvo rūpėję mano seneliui. Tie patys klausimai, maždaug taip pat formuluojami. Tos pačios knygos, tos pačios reakcijos į jas. Mus su seneliu skiria viena karta. O juk senelis turėjo savo protėvius, kurie taip pat turėjo savo interesų, savo klausimų gyvenimui ir rasdavo atsakymus į tuos klausimus. Išėjus romanui, buvo labai malonu sužinoti, kiek daug jį perskaičiusių žmonių ėmė domėtis savo šeimų archyvais. Viena moteris sodyboje ant aukšto rado dėžę su pusiau sudūlėjusiais dokumentais, laiškais, ir sakė dabar sėdinti ir žiūrinėjanti juos, abstulbusi nuo žinių apie iki tol nepažintus savo senelius. Jeigu ši knyga pasitarnaus, kad sužadintų interesą praėjusiems laikams, tai irgi gerai.

Apie šeimos pėdsakus romanuose ir šeimos temos svarbą kūryboje

Ši tema išsirinko mane. Jau būdama rašytoja pajutau, kad visos mano knygos išsidėlioja chronologine tvarka. Pirmieji atsakymai buvo vaikiški. Kitų dviejų apsakymų rinkinių, "Vargšai giminaičiai" ir "Mergaitės", veiksmas vyko šeštajame dešimymetyje. Paskui parašiau "Medėją", ir tai buvo mano jaunystė. Ir taip toliau. Rašytojystė yra forma dar kartą nugyventi savo gyvenimą. Jo neįmanoma ištaisyti - kas nugyventa, tas nugyventa, bet  galima pamatyti labiau suaugusio žmogaus akimis.
Šeimos tema man ypač svarbi, ir tai galiu pažymėti post factum. Nes istorija prasideda nuo vaikiškų apsakymų, kur yra mama, tėtis, močiutė, senelis. Senelis laikrodininkas, močiutė siuvėja. Tai atspindi mano gyvenimo realybę. Nepuoselėjau šiltų santykių su jokia valdžia. Kuo mažesnis socialinis spaudimas, tuo didesnis šeimyninis. Atsispyręs socialiniam spaudimui, tampi kur kas labiau priklausomas nuo šeimos. Mūsų šeima gera, ir joje buvo mažiausiai du labai geri žmonės - tai mano prosenelis ir močiutė. Kiekviena šeima turi herojų, kuriuos visi prisimena, sako "o štai močiutė buvo...", "o štai senelis buvo..". Istoriją tereikia truputį pavalyti, peržiūrėti.

Apie romaną "Danielius Šteinas"

"Danielius Šteinas" radosi iš mano santykių su Maskvos dvasininku tėvu Aleksandru Meniu. Charizmatiška asmenybe, kokias sunkiai priima tradicinė stačiatikių cerkvė. Jis buvo krikštytas žydas, neįtikėtinai talentingas ir kultūringas žmogus - tai nedažnai pasitaikydavo tarp dvasininkų, kurių luomas buvo gana stipriai išdaužytas po revoliucijos. Vieną iš pirmųjų savo įsakymų po revoliucijos Leninas išeido dėl dvasininkų represijų. Ryškesni, labiau išsilavinę iš jų žuvo.
Tėvas Aleksandras buvo puikiai išsilavinęs ir susirašinėjo su daugybe žmonių, tarp jų ir su katalikų vienuoliu iš vienuolyno ant Karmelio kalno, kurio pavardė buvo Rufeisenas.
Kai tėvas Aleksandras jau buvo nužudytas (tai įvyko 1990 m. - mano pastaba), Rufeisenas iš Haifos, iš vienuolyno ant Karmelio kalno, vyko į Baltarusiją, kur 1993 metų rugpjūtį buvo švenčiamas penkiasdešimtmetis nuo tos dienos, kai jo dėka buvo išgelbėta dalis geto. Slėpdamas savo kilmę, Rufeisenas dirbo gestapo vertėju, ir, sužinojęs paskirtą žudų sunaikinimo datą, padėjo jiems išeiti. Išėjo ne visi, bet apie 600 žmonių išeiti pavyko. Po penkiasdešimties metų susirinko išgyvenusieji iki tos dienos ir jų vaikai.
Pakeliui iš Haifos į Baltarusiją per Maskvą tėvo Aleksandro brolis atsivedė Rufeiseną pas mane, ir visą dieną mes keliese sėdėjome ir kalbėjomės. Man jis paliko didžiulį įspūdį. Deja, tėvo Aleksandro ir brolio Rufeiseno susirašinėjimas buvo prapuolęs. Be galo daug kitų laiškų liko, o šių ne. Bet tuomet ir nemaniau, kad rašysiu, nes, pirmiausia, Rufeisenas buvo gyvas, o rašyti apie gyvą žmogų pavojinga ir baisu. Todėl knygą sumąsčiau, kai šito žmogaus jau nebebuvo - jis mirė praėjus keletui metų nuo apsilankymo Rusijoje. Tuomet pradėjau rinkti informaciją, daug kartų vykau į Izraelį, peržiūrėjau visą jo gyvenimo istoriją. Beje, Vilnius irgi viena iš Rufeiseno gyvenimo vietų. Pabėgęs iš Lenkijos, kai vokiečių armija iš Vokietijos ėjo į Europą, jis bėgo per Lvovą ir iš ten su broliu atsidūrė Vilniuje. Gyveno gete, dirbo batsiuviu, po to vėl bėgo - vienas lenkas, kurio pavardė knygoje, berods, net nepakeista, padėjo jam persikelti į Baltarusiją, kur Rufeisenas pradėjo naują gyvenimą. Jis buvo gabus kalboms - gerai mokėjo vokiečių kalbą (mokėsi vokiškoje mokykloje), suspėjo išmokti lenkų kalbą, lietuvių, baltarusių. Gyvenimo pabaigoje, kai mes susitikome, Rufeisenas kalbėjo septyniolika kalbų. Su mumis jis kalbėjo rusiškai, bet iš tiesų tai nežinia kokia kalba kalbėjo, nes tai mes kalbėjome rusiškai, o jis - lenkų, baltarusių ir rusų kalbų mišiniu. Bet vienas kitą puikiai supratome, Jis buvo iš tų žmonių, kurie turi dovaną būti suprasti be žodžių.
Atidžiai sekdama visą savo herojaus biografiją, negaliu panaudoti istorijų, jam nutikusių Izraelyje, nes krikščionims žydams Izraelyje sudėtinga ir ne visi yra pasirengę atsiskleisti. Klasikinė krikščioniška situacija lyg pirmiaisiais krikščionybės metais. Svarbiausia brolio Danieliaus gyvenimo užduotis buvo sukurti judėjų krikščionių bendruomenę. Ir jis sukūrė. Sakė - man svarbu žinoti, į ką tikėjo mano mokytojas. Aiškindamasis padarė sau išvadą, kad Jėzus Kristus buvo normalus judėjas, ir kad Jėzaus pradėtas judėjimas yra žydiškas sektantizmas. Jėzus kovojo su korupcija bažnyčioje. Su tuo, kad bažnyčia prarado meilę, tapo mechaniška ir apeiginė. Po dviejų tūkstančių metų mes susiduriame su ta pačia problema, tarsi tų dviejų tūkstantmečių nė nebūtų buvę.
Tuo brolis Danielius gyveno paskutinius trisdešimt savo gyvenimo metų Izraelyje, o prieš tai jis buvo katalikų kunigas Lenkijoje. Ėjo sunkūs pokariniai metai, katalikai buvo žiauriai persekiojami - bet kam aš jums tai pasakoju, juk gyvenate Vilniuje ir žinote ne blogiau už mane.
Maža, bet svarbi ir autentiška detalė. Po karo iš Baltarusijos, kur partizanavo, pabėgęs nuo vokiečių, brolis Danielius atvyko į Krokuvą stoti į vienuolyną. Į vieną vietą kandidatavo dviese, antrasis pretendentas buvo Karolis Voityla. Bet vienuolyno vyresnysis paėmė Rufeiseną. Tu lenkas, sakė Voitylai, tau bus paprasčiau, o jis žydas ir jam bus sunku. Rufeisenas ir Karolis Voityla buvo pažįstami nuo to laiko iki gyvenimo pabaigos. Jie dukart matėsi Voitylai jau būnant popiežiumi. 
Tokia tad istorija, kuri atrodo tarsi sugalvota. Istorija Danieliaus, kuri iš tiesų yra kunigo Rufeiseno istorija.

Apie Aną Achmatovą. "Ar Jūs esate mačiusi Achmatovą?" - paklausė vedėjas

Esu. Mokyklos laikais turėjau draugę, garsios tarybinių laikų poetės, Stalino premijos laureatės, dukrą. Kartą atėjau pas juos. Tais metais Ardovų bute, kur Maskvoje paprastai apsistodavo Achmatova, vyko remontas, todėl ji apsistojo pas šitą moterį. Jų namai buvo gražūs, visur raudonmedis, galbūt net ampyro stiliaus baldai. Priešais veidrodį gulėjo lelijinės spalvos lietsargis su dramblio kaulo rankena, ir aš supratau, kad šis daiktas yra iš kito pasaulio. O virtuvėje sėdėjo Ana Andrejevna Achmatova, gėrė arbatą, mane pakvietė prie stalo, ir ji neištarė nė žodžio, o mes mergaitiškai plepėjome, kol namų šeimininkė mūsų nenutraukė. Įdomiausia, kad maždaug tuo pat metu, o tai turėjo būti 1961-ieji, Nataša Gorbanevskaja, su kuria tuo metu jau draugavome, tame pačiame bute Achmatovai skaitė savo eiles, ir Achmatova tomis dienomis ją laimino. Štai taip surėdytas gyvenimas ir dėliojasi dėlionė. Ta pati diena, tie patys metai, tie patys žmonės.

Apie Nataliją Gorbanevskają

Mus skiria septyneri metai. Man buvo šešiolika septyniolika, o jai - dvidešimt penkeri. Tuo metu jau poetė, samizdate buvo platinamos jos eilės kartu su Brodskio. Septintasis dešimtmetis, pati rusų samizdato pradžia. Mūsų draugystė truko penkiasdešimt metų. Natašos išėjimas į Raudonąją aikštę 1968 metais (protestuojant prieš sovietų armijos įvedimą į Čekoslovakiją - mano pastaba) sukėlė man siaubą. Ji buvo su kūdikiu. Visi mes žmonės, visi bijome, bet Natašos baimės slenkstis buvo labai aukštas. Kitiems jau mirštant iš baimės, ji dar galėjo puikiausiai egzistuoti, ir už tai sumokėjo didžiulę kainą. Po metų ją areštavo. Ne iš karto su kitais, išėjusiais į aikštę, o po metų, baigus maitinti kūdikį. Pasodino blogiau nei į kalėjimą - ji dvejus metus buvo uždaryta kalėjimo tipo psichiatrijos ligoninėje. Tai pragaro skyrius žemėje, Nataša niekada šia tema nekalbėjo. Patyrė baisius išbandymus. Ten duodavo preparatų, nuo kurių žmogus jausdavosi lyg spirginamas ant keptuvės. Išėjusi į laisvę, Nataša gana greitai išvyko į Prancūziją. Atrodė, kad išvyksta suvisam. Gerai prisimenu aštuntojo dešimtmečio atsisveikinimus, kai žmonės atsisveikindavo labai dramatiškai, iki mirties. Bet praėjo penkiolika dvidešimt metų, atsirado galimybė pasimatyti, ir mes su Nataša vėl ėmėme bendrauti. Aš nuvažiuodavau į Paryžių, ji atvažiuodavo į Rusiją. Šie santykiai bent jau man buvo labai brangūs.

Apie gyvenimą ir mirtį

Prieš du mėnesius lankiausi Juodkalnijoje, Budvos mieste vykusiame kasmetiniame seminare, kuriuos rengia toks Vladimiras Jakovlevas. Seminarai skirti gyvenimui sulaukus penkiasdešimties. Apie tai, kaip gera gyventi senatvėje, apie pramogas, mitybą, sportą ir kitus puikius dalykus. Aš perskaičiau paskaitą apie mirtį.
Tai viena iš temų, teikiančių gyvenimui prasmę. Be mirties mūsų gyvenimas būtų kažkas visai kita. Paskaitą pradėjau nuo to, kad visi žmonės gimsta nemirtingi. Trauma, kurią patiria kiekvienas vaikas, matydamas nudvėsusią pelę, žvirblį ar neduokdie katę, yra pirmasis suvokimas, kad gyva gali tapti negyva. Po to miršta pirmas giminaitis, kaimynas... Man pirmiausia mirė bendraklasė, paskui prosenelis, nuostabiai mirė šventuolio mirtimi. Vaikas ima suprasti, kad tai gali atsitikti su juo asmeniškai. Ir visą likusį gyvenimą, nuo pirmos minties, kad tai gali atsitikti su juo, iki paskutinės valandos žmogus tam ruošiasi. Sąmoningai ar nesąmoningai.
Kartą, užėjusi į cerkvę, išgirdau frazę - prašymas krikščioniškos mirties, taikios, neskausmingos ir negėdingos. Frazė, nuo kurios prasidėjo mano susidomėjimas krikščionybe ir judėjimas link jos. Be abejo, joje buvo mirties baimė - galingiausia iš visų žmogaus baimių.

Apie išgalvotą Danieliaus Šteino mirtį

Su Danieliumi Šteinu nutiko didelė istorija.
Danielius Rufeisenas mirė nuo širdies smūgio Haifos miesto ligininėje. Bet aš sugalvojau personažui kitokią mirtį. 
Ant Karmelio kalno, toje vietoje, kur stovi vienuolynas, nutiko visiems krikščionims (ir nekrikščionims) žinomas įvykis - pranašas Elijas buvo gyvas paimtas į dangų ugnies vežime. Todėl savo personažą aš pasodinau į mašiną ir nuridenau nuo Karmelio kalno. Vietą radome važiuodamos su drauge, va čia, sakau, nutiks avarija, kurią vėliau aprašiau knygoje. Su ugnies stulpu, kuriuo virto užsidegusi mašina.
Maniau, kad sumanymas puikus, juo labiau kad knygoje pasakyta - Šteinas neprivažiavo iki namų, kur jo laukė laiškas iš Romos, draudžiantis aukoti mišias, nes jis tai darė ne visai pagal kanonus. Būdamas judėjas krikščionis, kai kurias krikščioniškas formules jis arba pakeisdavo, arba nutylėdavo. Pavyzdžiui, sakė, kad mes nežinome, koks yra dievas, ir kad Švenčiausioji Trejybė yra žmogaus idėja. Baisus akibrokštas. Bet laiško, laukusio namuose, jis taip ir negavo.
O aš buvau labai savimi patenkinta.
Atiduodama knygą į leidyklą, važiuoju į Izraelį susitikti su jaunu italų vienuoliu, atsiųstu į bendruomenę, kuriai vadovavo Rufeisenas. Simpatiškas, labai išsilavinęs žmogus, visai jaunas, kokių 35 metų. Bendraujame su juo, kalbamės, jis pasakoja man apie bendruomenę ir sako - vis dėlto kiekvienas žmogus miršta laiku. Pusantro mėnesio po jo mirties atėjo šitas laiškas.
Koks laiškas, klausiu.
Draudimas aukoti mišias. Nes jis ne visai teisingai tai darė.
Tikėjimo doktrinos kongregacijos laišką pasirašė pirmininkas vyskupas Ratzingeris, tas pats, kuris po Voitylos mirties tapo popiežiumi. Voityla buvo maksimaliai laisvas katalikų pasaulio žmogus, o Ratzingeris griežtai konservatyvus.
Buvau sukrėsta - juk tai mano sugalvota, iš kur jis galėjo žinoti?
Ko gero, šis momentas laikytinas didžiausia mano kaip rašytojos sėkme.

Apie mylimiausią poetą

Maniau, kad paklausite, ar poetas Rusijoje vis dar daugiau nei poetas. :)
Pirmas mano atrastas poetas buvo Borisas Pasternakas. Tai nereiškia, kad iki tol neskaičiau Puškino, bet Puškiną vaikystėje skaitome visiškai nesąmoningai.
Mes turėjome dvi bibliotekas, vienos senelės ir kitos, bet poezijos jose nebuvo (tiesa, viena senelė turėjo "Don Kichotą"). O mokyklos draugė turėjo gerą biblioteką, kurioje kai kurias knygas nuo vaikų nukišdavo į antrą eilę. Ir štai vieną gražią dieną ten radome iškart dvi - "Dekameroną" ir Pasternako rinktinę. "Dekameroną" greitai įsisavinome. Jis nepasirodė labai įdomus, bet, žinoma, perskaitėme. O Pasternakas buvo stulbinamas atradimas. Viena vertus, aš nieko nesupratau, bet atsipėšti nuo to buvo neįmanoma. Turbūt taip įsimylima - kai nieko apie žmogų nežinai, bet jis tave traukia su baisia jėga.
Po to atėjo Mandelštamo eilė, daugelio kitų, aš skaitau poeziją. Bet santykiai su Pasternaku liko "asmeniški", juk atradau jį pati - gana sudėtingas eiles, kurias ėmiau suprasti tik po daugelio metų.
Taigi atsakydama į klausimą apsistosiu ties Pasternaku, su kuriuo iki šiol neišsiskyriau ir kurį labai myliu.
Esu jį kartą mačiusi, Peredelkine. Ėjome su ta pačią drauge gatve, o priešais ėjo aukštas žilagalvis žmogus, su kuriuo mano draugė pasisveikino, o aš jį, žinoma, atpažinau. Mums buvo po keturiolika penkiolika metų. Turėjo būti 1958 metai, jis mirė 1960-aisiais. Draugė tuomet sakė, kad mama su juo anksčiau draugavo, o pastaruoju metu susipyko. Tik po kelerių metų supratau, kas nutiko. Tuo metu buvo išspausdintas "Daktaras Živago". Sovietiniai rašytojai su Pasternaku elgėsi labai bjauriai, net norėjo išvyti iš rašytojų sąjungos. "Susipyko", matyt, dėl daktaro Živago.

Apie sovietinius rašytojus

Nebuvau viena iš jų. Mano pirmoji knyga išėjo 1993 metais Paryžiuje prancūzų kalba. Sovietinių rašytojų sąjungos tuo metu jau nebuvo.
Bet esu gyvenusi sovietinių rašytojų namuose, nes buvau ištekėjusi už sovietino rašytojo sūnaus.
Su jais pažindinausi žiūrėdama pro langą, kaip maži žmogiukai su tuo metu madingomis kepkėmis vedžioja šuniukus. Tai buvo sovietiniai rašytojai, ir jie man labai nepatiko. Dar mažiau patiko rašytojų žmonos, kurios su šuniukais vaikščioti išeidavo vėliau.
Iš rašytojų rato draugavau tik su Julijumi Danieliu, kuris irgi nebuvo sovietinių rašytojų sąjungos narys. Vienu žavingiausių, protingiausių, inteligentiškiausių žmonių iš visų, kuriuos teko gyvenime sutikti.
Kitas žmogus iš rašytojų namų, su kuriuo bendravau, buvo Irina Erenburg.
Mėgau bendrauti su senutėmis. Nepastebimai pati tapau senute, pas kurią draugauti dabar ateina jaunos mergaitės. O tuo metu buvau jauna ir man patiko bendrauti su pagyvenusiais žmonėmis. Rusijoje tai dažniausiai senutės, nes vyrus išdaužo karai, kalėjimai ir t.t. Romanas "Medėja ir jos vaikai" didele dalimi yra padėka toms neįtikėtinoms senutėms. Irina Erenburg buvo paskutinė iš jų, mano kaimynė ir likimo dovana.

Apie dezertyrą Topočką ir Iriną Erenburg

Apsakymas "Dezertyras" yra Irinos Erenburg istorija.
Irinos tėvas Ilja Erenburgas labai mylėjo šunis. Prasidejus karui, Erenburgas malėsi priešakinėse fronto linijose kaip korespondentas, o su šuniu, kuris buvo, likdavo, žinoma, Irina. Ji, beje, prieš karą į Rusiją grįžo iš Prancūzijos, spėjusi baigti Sorboną. Ir štai atėjo šaukimas šunį nuvežti į vojenkomatą. Mobilizavo šunis. Irina sąžinigai paėmė savo spenielį (atkreipiu dėmesį, nes tai svarbu) už pavadėlio ir nusivedė į vojenkomatą. O ten, kaip visada pas mus, eilė. Joje sėdi vyras su dideliu aviganiu. Kalbasi jie, laukia, kol priims dokumentus. Ir sako Irina - štai mūsų Topočka (tai dabartinio šuns vardas, jie perduodami iš kartos į kartą) labai gerai ieškos sužeistųjų, jos tokia gera uoslė ir ji pati labai gera. Kokius sužeistuosius? - sako aviganio šeimininkas - ji bus sprogdintoja. Išmokys tampyti sprogmenis ir lįsti po tankais.
Ir Irina suprato, kad šunį ji ruošia mirčiai.
Pagriebė savo spenielį ir pabėgo. Tokiu būdu šuo tapo dezertyru. Irinos vyras Borisas Lapinas tuo metu buvo dingęs be žinios, ir ji kasdien lakstė prie pašto dėžutės, ar neatėjo kokia žinutė, o kadangi labai bijojo dėl šuns, kad neduokdie neateitų ir neatimtų, juk dezertyras, tai apsistojo pas draugę kitame Maskvos krašte, ir kadangi Maskvoje su transportu tuo metu buvo prastai, tikrinti savo pašto kasdien per visą Maskvą eidavo pėsčiomis. Žinių iš vyro nebuvo, Lapinas žuvo. Bet šunį Irina išgelbėjo.
Susidraugavome mes taip pat šunų dėka. Gyvenome vienoje laiptinėje, Irina buvo susilaužiusi ranką ar koją, nes dėl osteoporozės nuolat ką nors susilaužydavo, ir aš vedžiodavau jos šunį. Jis nebuvo to šuns palikuonis.
Sulaukusi 83-ejų, Irina Erenburg išėjo. Jos nebėra jau 20 metų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign