Apie vietas, istorijas ir fikcijas

Pages

2017/12/28

Kazuo Ishiguro "Dienos likučiai"


Kazuo Ishiguro romanas "Dienos likučiai" labai išgirtas kritikų ir apie knygas rašančių blogerių. Laikomas garsiausiu šiemet Nobelio premiją gavusio rašytojo romanu. Ne vienas skaitantis lygina ją su kitu lietuviškai išleistu K. Ishiguro romanu "Neleisk man išeiti", apie kurį rašiau kiek anksčiau. Bibliotekininkė šiandien, kai pasidalijau savo pastebėjimais, sakė, kad ne man vienai, daugeliui pastarasis labiau patinka. O vos 216 puslapių ilgumo "Dienos likučių" perskaitymą vilkinau dvi savaites ir gal būčiau marinavusi dar ilgiau, jeigu laikas nebūtų spaudęs grąžinti į tą pačią biblioteką, kur laukia ilga iš anksto rezervavusių eilė. 

Senų Anglijos namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, daug metų tarnavęs lordui Čarlzui Darlingtonui, o po šio mirties dirbantis amerikiečiui ponui Faradėjui, paskatintas naujojo šeimininko, bet labiau buvusios namų ekonomės panelės Kenton laiške išskaitytų iliuzijų, paima trumpų atostogų, sėda į šeimininko maloniai pasiūlytą "Fordą" ir 1956-ųjų liepą  išsiruošia pakeliauti po Angliją. Kartu aplankyti panelę Kenton bei išsiaiškinti, ar šioji nenorėtų grįžti į Darlington Holą. "Dar niekada pasaulio literatūroje nebuvo pavaizduota tokia meilė, kaip šio romano herojaus Stivenso meilė panelei Kenton", - sako romano anotacija.

Šešiose kelionės dienose per 216 puslapių, parašytuose pirmuoju asmeniu be galo manieringa kalba (atitinkamai ir išverstuose), nieko ypatinga lyg ir nevyksta, tik vyresnysis liokajus Stivensas apmąsto savo gyvenimą, t.y. profesinę karjerą, ir paisto apie liokajų "orumo" supratimą. Palengva pradeda imti gailestis, kaip meistriškai šitais paistalais Stivensas pats sau meluoja teisindamas tai, kam savo laiku nesiryžta, kas buvo užgniaužta, kokie prioritetai pasirinkti ir ką ištaisyti jau beviltiškai per vėlu.
Nemanau, kad iš karto atsiliepiau, nes praėjo viena kita akimirka, kol iki galo suvirškinau šiuos panelės Kenton žodžius. Maža to, kaip galbūt supratote, iš jų plaukiančios išvados buvo tokio pobūdžio, kad suteikė man tam tikro masto sielvartą. Tiesą sakant - ir kodėl gi neturėčiau atvirai prisipažinti? - kaip tik tą akimirką man plyšo širdis.
Objektyviai vertinant romanas yra puikus. Bet jau ne pirmą kartą pastebiu, kad tie literatūros kūriniai, kuriuos pati apibendrinu kaip "nevyksta niekas ypatinga", tik tylus paprasto žmogaus skausmas, mane paliečia nepakankamai giliai, kad dėčiau juos į savo mylimiausių knygų lentyną. Pagaliau, per visus 216 puslapių nebuvo taip jau sunku ir nuspėti, kas nutiks kelionės pabaigoje, kai Stivensas pagaliau susitiks su ta savo panele Kenton.

No comments:

Post a Comment