Ir taip 1574 metų gruodžio mėnesį, pirmosiomis ramadano dienomis, vyriausiasis rūmų architektas Sinanas ir jo pameistrys Džahanas, neturėjęs teisės dalyvauti šiame susitikime, bet dalyvavęs, gavo užsakymą pastatyti Aja Sofijos soduose mauzoliejų, didelį ir įspūdingą kaip dera penkiems šachzadėms, sultono Murado broliams, bet saikingai didelį ir saikingai įspūdingą, kad jis niekam neprimintų, kaip jie valdovo įsakymu buvo pasmaugti tą naktį, kai jis įžengė į sostą.
Niekas iš jų negalėjo numatyti, kad vieną panašią naktį po daugelio metų, mirus sultonui Muradui, aimanuojant vėjui ir nerimaujant gyvūnams žvėryne, šilkine virvele, kad nebūtų pralieta nė lašo kilmingo kraujo, bus pasmaugti jo paties sūnūs, visi devyniolika, ir dėl likimo išdaigos palaidoti tame pačiame mauzoliejuje, kurį pastatė šis meistras ir jo pameistrys.
Beveik mano bendraamžė Elif Shafak, viena iš mylimiausių mano rašytojų, turkiškai ir angliškai rašanti kosmopolitė, maištininkė, drąsiai maišanti rytų ir vakarų patirtį, yra labai graži moteris, kuri myli Stambulą, ir šita meilė naujausiame lietuviškai išleistame jos romane "Mečetė sultono dukteriai" (originalus pavadinimas The Architect's Apprentice - tikslesnis, bet lietuviškas man atrodo prasmingesnis) prasimuša fontanu.

Bosforo dugne nugulė daug paslapčių

Tai romanas apie XVI amžiaus Stambulą, didžiąsias jo statybas, gaisrus, karus ir marus, ir įvykių sūkuryje atsidūrusį berniuką Džahaną, likimo suvestą su baltuoju drambliu Čhota iš Indijos, skirtu sultono žvėrynui. Berniukas tampa dramblio varovu ir žymiausio musulmoniškojo pasaulio statytojo architekto Sinano pameistriu, ir visą gyvenimą myli vieną moterį, sultono dukterį Mihrimah.


Tai ne Mihrimah nuo senumo apsiblaususiuose senuosiuose Topkapi rūmų haremo veidrodžiuose :), bet ką gali žinoti, gal kadaise į juos žiūrėjo ir Džahano mylimoji. Džahanas yra fikcija, bet Mihrimah - ne

Truputį rytietiška pasaka. Truputi deja vu, kad tai jau išgyvenau kartu su O. Pamuko "Mano vardas Raudona" arba "Baltąja pilimi". Tas pats laikotarpis, tas pats miestas, tos pačios intrigos ir karo žygių kryptys. Romanas iš pradžių skaitėsi lėtai, sunkiai, buvo ne tik nuobodu, bet ir šiaip jokio malonumo, kai kas antrame puslapyje smaugia, pakaria, nuduria ir paskui kūną nuplukdo Bosforu, kad kas nors ištrauktų ir palaidotų, arba greičiausiai niekada ir niekas. Romano laikotarpis apima ilgą laikotarpį, beveik tiek pat, kiek visos keturios "Silva Rerum" knygos, todėl veiksmas eina nueina paviršium. Süleymaniye mečetė realybėje buvo statomas 8 metus, o romane atrodo, kad kelis mėnesius. "Kai kurie rašytojai sako: „Jei noriu, kad du istoriniai personažai mano puslapiuose susitiktų, tai jie ir susitiks.“ Žinoma, tai irgi literatūriškai teisėtas metodas, bet aš taip negaliu. Turiu bent jau patikrinti, ar jie galėjo pažinoti vienas kitą, ar galėjo būti tais metais, tą mėnesį toje pačioje vietoje", - esu skaičiusi Kristinos Sabaliauskaitės interviu portalui 15min.lt apie "Silva Rerum IV". Pirmoji citatos dalis atrodo kaip būtų skirta Elif Shafak, kuri ir neslepia, kad veikėjus laike pastumdė taip, kaip reikėjo jos sumanymui įgyvendinti.

Toks tad XVI amžius, kuriame architektas Sinanas su savo pameistriais pastatė gražiąsias Stambulo mečetes. Shafak ilgai tempia gumą, prirašo užuominų apie sąmokslus, atrodo, kad pati jas pamiršo, bet ne, pabaigoje viskas atsiskleis. 454 puslapyje jetus kaip verkiau. 505 puslapyje buvau sužavėta, kaip sėkmingai autorė sugalvojo pabaigą. Užverčiau, nuėjau išsivirti kavos, atsivečiau paieškoti kokio epilogo ar autorės žodžio. Ot velnias - pasirodo, buvo prirašyti dar kokie 9 nereikalingi romano puslapiai.

Ar patiko? Turbūt kad patiktų reikia mylėti Stambulą ir skaityti lyg vaikščioti po mylimą miestą, iš ryto žadinantį muedzinų kvietimais, po pietų vaišinantį stipria arbata ir rakija po vakarienės, kvepiantį keptais kaštonais, žuvimi ir Bosforu. Man patiko.