Šis įrašas gal nelabai tinka metų paskutiniam, kuriuo įprasta apžvelgti nueinančius, bet jau rytoj žodis eglutė dvelks nuovargiu ir vakarykšte mišraine. Bet galbūt bilietai į šį puikų spektaklį kam nors bus pirmasis šviesus ir prasmingas Naujųjų pirkinys.

Per savo gyvenimą įvairių teatrų scenose mačiau daug aktorių, puikių, ir vidutiniškų, ir šiaip sau aktorių. Yra tekę išeiti po pirmos dalies, to nesigailiu ir nesigėdiju (vėliau nusipirkau bilietą į tą patį spektaklį su kita aktorių sudėtimi). Bet retai kada per galvą konkrečiai vožteli vieno kurio aktoriaus vaidyba, o jeigu tiksliau, taip man nutiko pirmą kartą. Valentinas Novopolskis, už Auklės vaidmenį režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje "Eglutė pas Ivanovus" apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Iki šiol mačiau tris šio aktoriaus sukurtus vaidmenis - Onegino, Judo ir Auklės. Šiame spektaklyje jis buvo ne-į-ti-kė-ti-nas. Nerealus. Teatre stengiuosi būti pirmoje eilėje - iš jos gerai matosi kiekvienas aktorių veido virptelėjimas, kiekviena akių išraiška, prakaito lašas. Būna, kad aktoriai, kol į juos nenukreiptas žiūrovų dėmesys, atsipalaiduoja, užsimiršta, galiu juos suprasti. Novopolskis savo įsikūnijimą išgyvena iki paskutinės sekundės.

"Eglutė pas Ivanovus" rodomas retai. Pavyzdžiui, šiemet mano akiratin pateko tik du kartus. Prieš Velykas negalėjau nueiti, užtat bilietus į gruodžio 23-iosios spektaklį pagavau kažkada vasaros viduryje. Šiame spektaklyje dalyvauja visa teatro trupė. Be Valentino Novopolskio, būtinai noriu paminėti Anželos Bizunovič ir Valentino Krulikovskio duetą, Jevgeniją Gladij. Kai kurie aktoriai atlieka po kelis vaidmenis, beveik visi dainuoja. Be pagrindinio vaidmens atlikėjo, spektaklis 2013 metais pelnė dar tris Auksinio scenos kryžius - už geriausią metų režisūrą, scenografiją ir muziką. Puikus, įtaigus, gilus - jeigu pasitaikys galimybė, čiupkite bilietus ir visą šitą muzikos, spalvų, mirties, idiotizmo, judesio, absurdo fejeriją būtinai pamatykite patys!


Pjesės autorius Aleksandras Vvedenskis (1904-1941) pas mus praktiškai nežinomas ir apskritai jis daugiau žinomas kaip vaikų rašytojas. Gimė Peterburge, pirmuosius eilėraščius sukūrė būdamas šešiolikos. 1925 metais susipažino su Daniilu Harmsu. Kartu jie dalyvavo avangardinėje literatūros ir teatro trupėje ОБЭРИУ. Iššifravus tuo metu madingą trumpinį būtų maždaug "realaus meno susivienijimas". Oberiutai išpažino absurdizmą ir tikino, kad įdomūs tik beprasmiški reiškiniai.

Nuo 1928 metų Vvedenskis dirbo vaikiškose leidyklose ir žurnaluose, publikavo daug vaikiškų knygų. 1931-aisiais buvo suimtas pagal sufabrikuotą bylą, iš tremties į Leningradą grįžo 1932 metais. 1936 metais išsikėlė pas savo žmoną į Charkovą, kur gyveno iki 1941-ųjų. Ten 1938 metais parašė ir "Eglutę pas Ivanovus". Nuo ОБЭРИУ laikų eksperimentų buvo praėjęs dešimtmetis.

1941 metų rugsėjo 27 dieną Vvedenskis buvo antrą kartą suimtas, mirė tų pačių metų gruodį etapuojamas iš Charkovo į Kazanę. Kaip mirties priežastis, taip ir palaidojimo vieta Archangelo kapinės Kazanėje tik spėjama. Jam tebuvo 37-eri. Reabilituotas 1964 metais.
Daugelis suaugusiesiems skirtų Vvedenskio tekstų išspausdinti po mirties.

Kada spektaklį galima pamatyti kitais metais, visa informacija ir daug puikių nuotraukų: http://www.rusudrama.lt/spektakliai/eglute-pas-ivanovus

Ačiū, kad skaitote, ieškote, komentuojate. Tebūnie 2018-ieji visiems mums šviesesni ir prasmingesni.