Pages

2017/11/20

Kazuo Ishiguro "Neleisk man išeiti"


Kazuo Ishiguro romanas "Neleisk man išeiti" lietuvių kalba išleistas daugiau nei prieš dešimt metų, todėl kas norėjo, jau seniai perskaitė ir padėjo atgal į bibliotekų lentynas, bet tą dieną, kai buvo paskelbta, kad rašytojui skirta Nobelio literatūros premija, visi egzemplioriai buvo iššluoti iš tų lentynų per kelias valandas. Pagaliau ir man, retai kada spėjančiai koja kojon su leidyklų naujienomis (o dažniausiai dešimtmečiais vėluojančiai ;)), atėjo laikas susipažinti su Kazuo Ishiguro kūryba.

Rašytojas, aišku, nekaltas, kad jo romanas lietuviškai išleistas tokia negražia, dalyviais ir padalyviais įmantriai užgriozdinta lietuvių kalba. Svetima gėda, ir tiek.

Tai romanas apie išgalvotą laiką, kuris jau buvo. XX amžiaus pabaigoje Anglijoje gyvena daug žmonių, klonuotų organų donorystei, kuriai sukurta ištisa ligoninių ir reabilitacijos centrų sistema. Bet tai vėliau, o iš pradžių būna laiminga vaikystė kurioje nors mokymo įstaigoje. Keitė, pasakojanti savo gyvenimo istoriją būdama trisdešimt vienų, yra viena iš tokių klonų, kaip ir Rūta, ir Tomis, ir kiti Hailšemo auklėtiniai. Internatų vaikams-klonams Anglijoje yra ir daugiau, tačiau Hailšemas - tokia "pagerinta" mokymo įstaiga. Joje daug dėmesio skiriama ne tik vaikų sveikatai (kas savaime suprantama), bet ir sportui, mokslams, meniniam ugdymui, skatinamas kūrybiškumas. Kam? Iš esmės apie tai ir yra šitas romanas.

Tai ne pirma klonuotų vaikų karta, nors žodis "karta" nelabai tinka - klonai gali mylėtis, bet negali turėti vaikų. Tik tuoj po karo, kai suklestėjo mokslas ir pasipylė atradimai, nebuvo laiko kritiškai įvertinti padėties ir kelti protingų klausimų, o paskui, kai žmonės ėmė rūpintis, kokiomis sąlygomis gyvena šie vaikai ir ar apskritai teisingai, kad jie išvysta pasaulį, jau buvo per vėlu.
Argi kas nors būtų išdrįsęs pareikalauti, kad pasaulis, taip ilgai manęs vėžį esant neišgydomą, staiga atsisakytų išrasto gydymo metodo ir savo noru vėl nugrimztų į anas juodas dienas? Ne, kelio atgal jau nebuvo. Kad ir kaip žmones trikdė jūsų egzistavimas, vis dėlto labiausiai jiems rūpėjo, kad nuo vėžio, motorinių nervų sutrikimų ar širdies ligų nemirtų jų pačių vaikai, sutuoktiniai, tėvai ar draugai.
Bet vis dėlto atsirado Hailšemas, kuriame funkcionuoja beveik normalus gyvenimas. Čia yra vietos ir paaugliškai mergaičių draugystei, ir vaikiškiems sąmokslams, pirmai meilei bei pirmai seksualinei patirčiai. Beveik normali vaikystė ir paauglystė, skirtumas tik, kad jie žino - po to greičiausiai nieko nebebus.

Siužetas ne kartą pasisuko ne ten ir ne taip, kaip tikėjausi. Skaitydama raizgaliojau visokių nesusijusių minčių ir klausimų, kurių, aišku, neitų panaudoti VBE, jeigu imčiausi rašyti apie šitą autorių. Pavyzdžiui, galvojau apie naminius gyvulius, kuriuos šeimininkai visus metus augina, glosto, pavadina kokiomis nors ten cibutėmis ir gal net myli, o paskui tik cakt ir papjauna prieš Kalėdas. Apie žmones, augusius vaikų namuose ir paskui visą gyvenimą ieškančius artimų bruožų gatvės praeiviuose arba einančius į TV ieškoti savų. Daug ar mažai yra treji metai meilės ryšio nuteistajam mirties bausme? O gyvenimas, kuriame nebereikia ieškoti prasmės - bausmė tai ar dovana? O jeigu transplantacijos reikėtų man arba mano artimui, ar kelčiau tokius kvailus klausimus? Tokia tai ir panaši minčių raizgalynė. Ne kartą leidau neegzistuojančios Judy Bridgewater melodiją, kurią youtubėj susiranda, įtariu, kiekvienas, skaitantis 99-tą puslapį arba vėliau, kai atsiduria Norfolke, visų pamirštame užkampyje, kur atsiranda pamesti daiktai.


Įtraukė ir paskandino. Labai patiko, labai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign