Pages

2017/11/12

Elena Ferrante. Dvi pirmosios tetralogijos knygos - "Nuostabioji draugė" ir "Naujoji pavardė"

Radau kaip neišmesti į balą po penkiolika eurų už knygą, jeigu jos neplanuoju skaityti antrą kartą ir laikyti namų bibliotekoje su prierašu mintyse "sentimentai". Tokių jau ir taip prikaupiau per visą sieną. :) Pagaliau praktiškai išbandžiau, kaip patogu internetu rezervuoti knygas, kurios keliauja iš rankų į rankas ir nepatenka laisvai į bibliotekos lentynas. Eilėje kartais laukia po 10 ir daugiau žmonių, o būna, kad galima paimti kitą dieną - nelygu kokia knyga ir kaip pasiseka pataikyti padaryti rezervaciją prieš kam nors grąžinant. Taip sutapo, kad beveik tuo pat metu mėnesiui gavau net keturias geidžiamas knygas, tarp jų ir abi lietuviškai išleistas Elenos Ferrante tetralogijos "Neapolietiška saga" dalis - "Nuostabioji draugė" ir "Naujoji pavardė" (kurią įkyriai norisi vadinti "svetima pavarde"). Mintis gerai sujaukė, nors ir negaliu pasakyti, kad likau apstulbinta ir visaip kitaip sužavėta, ypač kalbant apie vertimo stilių, bet į siužetą įsitraukiau nuo pirmo iki paskutinio puslapio.


Elena Ferrante - pseudonimas. Tikroji autorė arba autorius panoro likti nežinomas. Literatūros pasaulis tokį norą gerbia, bet visiems vis tiek smalsu. Italų žurnalistas Claudio Gatti nerado aktualesnės temos savo tyrimams kaip Ferrante asmenybė ir pagal įplaukas į banko sąskaitą "nustatė", kad Ferrante yra Romoje gyvenanti vokiečių kalbos vertėja Anita Raja. Tuo tarpu kompiuterininkų ir kalbininkų komanda, išanalizavusi 150 italų romanų, kuriuos parašė 40 skirtingų autorių, prieš porą mėnesių priėjo prie išvados, kad Elena Ferrante iš tiesų yra ne ji, o jis - minėtos vertėjos vyras rašytojas ir žurnalistas Domenico Starnone, gimęs 1943 metais netoli nuo Neapolio.

"Neapolietiškoje sagoje" veikėjų ir įvykių daug, bet svarbiausios dvi - Elena Greko, kurios vardu vyksta pasakojimas, ir jos draugė Rafaela Čerulo, visų vadinama Lina ir tik Elena ją vadina Lila.

Pirmosios dalies veiksmas apima laiką nuo maždaug 1950-ųjų iki merginoms sukanka šešiolika, o antrasis baigiasi, kai joms jau 23-eji, taigi kokiais 1967 metais. La Dolce vita felini antonioni sofia loren, stilingos mašinos, gražios suknelės, vienkartiniais puodeliais neužteršti miestai, asmeniškai man gražiausi XX amžiaus dešimtmečiai. Bet visai tai toli nuo to Neapolio kvartalo, kuriame gyvena Ferrante veikėjai. Tarp jų yra ir pasiturinčių (leidžiama suprasti, kad jų pinigai nešvariai uždirbti karo metais), bet šiaip bendruomenė tamsi, mažaraštė, susaistyta vienas su kitu tvirtais kaimynystės ir dar tvirtesniais šeimos pančiais ryšiais. Visi viską nori žinoti ir visame kame dalyvauti. Aistros, meilės, nuolatinės muštynės, keletas žmogžudysčių. Yra ir komunistaujančių, ir sava camorra. Kai kurie kvartalo gyventojai net nėra buvę už jo ribų ir nėra matę jūros. Dauguma vaikų baigia tik pradinę mokyklą ne tik todėl, kad tolesnis mokslas yra prabanga, bet kad jo reikšmė kvartalo gyvenime bais išskydusi. Net ir baigdama universtetą Elena dar iki galo nesuvokia, ką su tuom toliau veiks.

Tokiame štai kontekste dviejose nepasiturinčiose šeimose, durininko ir batsiuvio, auga dvi draugės Elena ir Lila, viena iš kurių kompleksuota, nelabai išvaizdi ir liguistai priklausoma nuo antrosios, o antroji graži, pasitikinti ir nevaldoma. Jų istorijos kaip svarstyklės, kurių nuo vienos lėkštės likimas ką nors nuima, kad uždėtų kitai - grožį, pasisekimą, įžvalgumą, įžūlumą, galimybę mokytis. Arba kaip puzzle, kur vienos detalės išlinkimas užpildo kitos įlinkį. Arba kaip vienos glaistas, išlyginantis kitos spragas. Viena dviejose, dvi vienoje. "Dvi draugės. Du likimai", rašoma anotacijoje. Jeigu tai draugystė, ji nėra sveika.
O labiausiai troškau pasisodinti ją šalia, pasakyti: matai, kaip mes deram, viena dviejose, dvi vienoje, ir reikliai, kaip buvau išmokusi Pizos universitete, su filologiniu įkarščiu, kurio buvau pasisėmusi iš Pjetro, jai parodyti, kaip jos vaikiška knygelė giliai įsišaknijo mano galvoje ir per ilgus metus išsivystė į dar vieną knygą, kitokią, rašytą suaugusios, mano, bet vis dar neatsiejamą nuo jos, nuo mūsų žaidimų, kieme kurptų svajonių, ji ir aš, pratęsdamos viena kitą, susiformavusios, išsibarsčiusios, pasikeitusios.
Jau geriau tegu tai būna istorija apie naujos, pokarinės italų kartos moterį, kuri stengiasi ištrūkti iš viduramžiškos gyvenimo sanklodos. Nesuprasta aplinkos, klystanti, kompleksuojanti ir nepasitikinti savo jėgomis Elena siekia mokslo neturėdama konkrečių planų, ji tik nori pabėgti iš to savo kvartalo tamsos ir svarbiausia, ji nori būti kitokia nei jos šluba, šiurkšti ir neišsilavinusi motina, kuriai per visas dvi knygas Elena neskyrė nė vieno šiltesnio žodžio anei minties, išskyrus nebent epizodą, kai motina atvyko aplankyti jos sergančios Pizoje.

O Lila tai lyg pačios Elenos kita prigimties pusė, jos stiprybė ir silpnybė, kuri įkvepia, kai reikia, o kitąkart nuleidžia ant žemės, supurto arba spiria į užpakalį. Tokia prigimties pusė, už kurios laisvai gali slėptis ir autorius vyras.

2 komentarai:

  1. Man draugystė nepasirodė nesveika, man ji pasirodė nuoga, kai matai ne tik tą gėrį, kurį draugė dėl tavęs daro, bet ir visą draugės jausmų/minčių katilą, kur verda ir šiek tiek pavydo, ir kritikos, ir didelis skausmas už tave, kai pasirenki kelią, kurio pabaigą ji iš anksto mato... Nuoga kasdienybė

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gal ir taip. Gerai, kai knygoje pakanka sluoksnių perskaityti savaip ir sau.

      Panaikinti

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign