Pages

2017/10/04

Liudmila Ulickaja "Sonečka"


Antrajam "susitikimui" su Liudmila Ulickaja pasirinkau jos ankstyvuosius kūrinius: rinkinį, kurį sudaro apysaka "Sonečka", išleista 1995 metais, apysaka "Linksmos laidotuvės" bei du apsakymų rinkiniai - "Vargšai giminaičiai" (literatūrinis debiutas, 1993-ieji) ir "Mergaitės" (pavadinimus verčiau pati). Ulickaja į literatūrą atėjo dar vyresnio amžiaus nei Žemaitė, bet pakankamai seniai, kad turėjau būti jos skaičiusi daugiau. Bet kažkaip įsigudrinau ne. Tik prieš kelis mėnesius perskaičiau romaną "Žalia palapinė" ("Imagas").

"Linksmos laidotuvės" šiame rinkinyje kiek iškrenta iš bendro konteksto (paliečiamas daug vėlesnis laikas, 1991-ieji, Niujorkas su fantasmagoriškai spalvingomis emigrantų iš SSSR istorijomis), bet ne itin. Apie "Sonečką", kuri yra išversta į lietuvių kalbą, rašyta nemažai. Daugeliui recenzijų ir atsiliepimų galiu tik paantrinti. Bet po apsakymų "Sonečka" truputį nublanko. Šiek tiek.

Šiame rinkinyje sudėta tiesiog tobula moteriška literatūra skaitytojai su smegenimis. Tos subtilios, lengvai trenktos, jautrios iki nervinių priepuolių, seksualios ir praktiškos, su švelnia ironija papasakotos karo ir pokario Sonečkos, Lialios, Gulios ir visos kitos. Laikas buvo toks, karas, tremtys arba ubagiškos komunalkės su pertvaromis padalytais lipdiniais. Apdaužė, nuskriaudė. Bet Ulickajai rūpi širdies reikalai. Jos moterys myli (= atsiduoda?), kaip sugeba, ir gyvena tiek skaidriai, kiek joms išeina. Pragmatiškame mūsų laike prapultų. Komunalkių magiškasis realizmas. Kartais netiki visais tais viražais, bet skaityti gera :) Neįtikėtinai "mano" pasakojimo stilius. O perskaitai ir užsimanai išsivirti kavos, ne užsipilti o išsivirti, lėtai, atsikimšti butelį, paskaityti ką nors iš klasikų. Ką nors įsimylėti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign