Pages

2017/10/22

Fragmentai iš Videniškių vienuolyno

Noriu papasakoti apie ypatingą vietą netoli nuo Vilniaus.


Prieš kelis šimtus metų Videniškiuose virė gyvenimas ir gyveno broliai vienuoliai baltieji augustinai su baltais abitais ir raudonomis širdimis ant krūtinės. Juos dar vadino atgailos kanauninkais. Brolių išmintį, amžininkų meistrystę, palaimintąjį Mykolą Giedraitį ir jo garbei vienuolyną pastačiusią kunigaikščių Giedraičių giminę mena vienuolynas, kurio restauruotame pastate įsikūręs muziejus. Jis ten veikia jau dvejus metus, po teisybei, shame on me. :) Tai buvusi vienuolyno vyresniojo, arba infulato, rezidencija. Medinės vienuolių gyvenamosios patalpos seniai sudegė, o prie rezidencijos sovietmečiu buvo prikergtas silikatinių plytų priestatas, kuris atrodo tikrai nekaip nepaisant to, kad ten įsikūrusi biblioteka ir berods mokykla. Tačiau sunaikinti atminties nepavyko.

Kol kas iš anksto sutarti dėl atvykimo aktualu tik jeigu norite ekskursijos. Mes du draugėmis buvome labai maloniai nustebintos, kad nesusitarus atvažiavusių mūsų muziejuje vis dėlto laukė ("tai jūs vakar skambinote, ar ne?") ir viską aprodė bei papasakojo. Vienuolynas lieja vaško žvakes, kurių ten pat galima įsigyti, kepa plotkeles. Šiuo metu pirmame muziejaus aukšte veikia grupinė "Angelų" paroda.

Tačiau didžiausi stebuklai - antrajame aukšte. Ar ne stebuklas, kad iki mūsų dienų per visas istorines peripetijas - aišku, po tinko ar dažų sluoksniu - išliko nežinomo dailininko freskos - 1762 metais nutapyti infulatų portretai?

Vienu metu Videniškiuose gyveno pats baltųjų augustinų ordino magistras. Tuomet Videniškiai buvo ordino centras, iš čia buvo valdomi kitose šalyse gyvenantys baltųjų augustinų vienuoliai.



Dar viename kambaryje radome atverstą kiekvienam filologui nuo pirmo kurso iki skausmo žinomą pamokslų rinkinį "Broma, atverta ing viečnastį", iš kurio barokinio stiliaus ir žargoninės kalbos galima juoktis kiek nori, bet tai buvo ano meto bestseleris. Ir taip, baltasis augustinas Mykolas Olševskis bromą parašė bei 1753 m. išleido Videniškiuose. Taigi tai buvo ne joks kuklus miestelis, o tikras kultūros centras. Muziejuje yra ir palaimintojo Mykolo Giedraičio portretas. Tai žymiausias iš Lietuvos kilęs baltasis augustinas, šventojo Kazimiero amžininkas, tik karalaitis Kazimieras tapo šventuoju bei išpopuliarėjo, o kunigaikštis Mykolas Lietuvoje, deja, menkai žinomas. Į Mykolą Giedraitį reikėtų melstis prašant intelekto, tokio pernelyg neapčiupiamo ir pinigu neįvertinamo dalyko. Jo beatifikacijos procesu rūpinasi Krokuva, kur Mykolas Giedraitis mirė.

Nusileidusios į vienuolyno rūsį išbaidėme varlytes ir pan. žemiškuosius gyventojus. Panašu, kad tai ne gūdūs požemiai, o grynai ūkinės patalpos laikyti maisto produktus ir vyną. Ir jeigu šalimais stūkso bažnyčios siena, tai galbūt yra ir požeminis kelias iš vienuolyno į bažnyčią? Taip, sako, buvo, bet iki mūsų dienų nebeišliko. Videniškių bažnyčia labai graži, reto Lietuvoje šiaurės renesanso stiliaus, tik šeštadienio popietę ji jau buvo užrakinta, vadinasi, kada nors reikės sugrįžti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Copyright @ Dasein. Blog Design by KotrynaBassDesign