Umberto Eco "Fuko švytuoklė"

2017/09/07

Man nepatinka šio romano vertimas. Ir "Rožės vardo" nelabai patiko, bet šito tiesiog erzino, nes skaitant labai jaučiasi, kad tai vertimas, kuris techniškai turbūt yra tvarkingas ir teisingas, bet nedžiuginantis. O kai nedžiugina toks autorius kaip Umberto Eco, tai tikrai ne autoriaus problema. Žinoma, šiam vertimui dar toloka iki tokio vertimo stiliaus košmaro kaip Claudio Magris knyga "Dunojus", kurią perskaičiau prieš penkerius metus ir iki šiol negaliu atleisti, kad sugaišau tiek laiko ir dar sumokėjau pinigus leidyklai (bet ir autorių kalibras nepalyginamas). Iš "Fuco švytuoklės" "kopija" laikomo "Da Vinčio kodo" siužeto irgi prisimenu tik tiek, kad vertimas buvo blogas.

Paniurzgėjau, o dabar prie reikalo. Vakarais skaitydama Pervalkoje vilos balkone įsipildavau taurę vyno, nes jeigu autorius šėlsta, tai ir man galima nežiūrėti į visa tai rimtai. ;)

Anotacija ant knygos nugarėlės stengiasi būsi neinformatyvi, todėl trumpai apie tai, kas romane vyksta iš tikrųjų. O ten dažniausiai už lango būna praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Milanas su protestais, demonstracijomis ir nesibaigiančiomis negrabios vertimo konstrukcijos intelektualų diskusijomis prie taurės Pilado bare, kuris anuomet buvo tarsi atviras uostas, galaktikos smuklė, kurioje besiruošiantys užkariauti žemę ateiviai iš Ofiuko be trinties susitikdavo su van Aleno žemes saugojusiais imperijos vyrais. Diplominį darbą apie tamplierius bebaigiantis rašyti toks Kazaubonas bare susipažįsta su "Garamond" leidykloje dirbančiu intelektualu Jakopu Belbu, o per jį susipainioja su leidykla, kurioje, be kitų gausių rimtų ir ASL autorių (tai fantastiškas verslo modelis!), lankosi ir visokio plauko bepročių.
Ir gal jums pasirodys keista, tačiau anksčiau ar vėliau beprotis prabyla apie tamplierius.
- Visada?
- Yra ir nesidominčių tamplieriaus bepročių, tačiau tie, kurie jais domisi, klastingesni. Jų iškart nepažinsi, atrodo, kad kalba normaliai, tik staiga...
Kazaubonas, Belbas ir Diotalevis, dar vienas intelektualas iš tos pačios leidyklos, įsitraukia į neįtikėtiną istoriją, kurioje pirmuoju smuiku griežia Tamplierių ordinas kartu su rozenkreiceriais, o fone šoka visutėlė pasaulio istorija, sąmokslo gijomis apraizgyta taip, kad viską priėmus pernelyg rimtai ir nekritiškai galima bijoti ne tik įsijungti kompiuterį, bet ir pakelti klozeto dangtį. ;) Nes Tamplierių ordinas turėjo Planą, užkoduotą ir perduodamą per šimtmečius, kaip užvaldyti pasaulį (kaip - neišduosiu, tik pasakysiu, kad įtikina), tačiau per istorinį atsitiktinumą eilinis turinčiųjų Planą susitikimas istorijoje prasilenkė ir tamplieriai Planą prarado. Visiems laikams, o gal ir ne. Viso pasaulio istoriją, kultūrą, mokslą, karus draivina ne kas kita, o siekis rasti - arba susigrąžinti - Planą. Užsimojusiems jį iššifruoti trims vyrams šis mįslių, paslapčių, kodų, naujų potyrių, ezoterikos ir mistiškų apeigų pasaulis yra be galo įtraukiantis intelektualinis žaidimas, tuo tarpu minėtiems pasaulio bepročiams atrodo kitaip.

Į pabaigą neatsikratau jausmo, kad skaitau lyg maustyčiau rusišką matriošką. Beprotybė į sveikiausią protą, realybė į fikciją, ir nebeatskiri, kas buvo tikra, o kas žiauriai gerai susuktas Umberto Eco bajeris. Absoliučiai nepretenduoju į nuo romano kaifuojančių intelektualų ratą ir tikrai neapsimesiu, kad čia mano gyvenimo knyga, bet man patiko! Kad išvengčiau nuolatinio naršymo ieškant informacijos ir neimčiau pykti ant Umberto Eco dėl savo išsilavinimo spragų, gilinausi tik į kai kuriuos nežinomus istorijos, antropologijos, ezoterikos dalykus ir visiškai ignoravau tiksliuosius mokslus, įskaitant švytuoklės veikimo principus, nes skaityti tai visai netrukdė, :) Šįkart nusigriebiau tai, kas man įdomiausia. Tikrai yra vietų, kurias norėtųsi perskaityti pakartotinai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą