Trisdešimt su viršum kilometrų

2017/09/27


Pirmą kartą, nors ir neplanuotai, per žygį nuėjau daugiau nei 30 kilometrų. Kitam gal smulkmena, bet man jau normalus žygis be juokų. Jeigu ne Birutiečių žygis, vargu ar išvis būčiau radusi pretekstą nuvažiuoti į Alytų. O žygis išpuolė kaip tik per "Zapad" savaitgalį, su dviem nakvynėmis Pulko gatvėje, kurią rezervuodama viešbutį ėmiau ir supainiojau su Ulonų labiausiai kariškame Lietuvos mieste. 

Žygiui ruošiausi visai atsipūtusi. Kavos prisimaliau, o pleistrą pamiršau, žemėlapių nežiūrėjau nei aš, nei draugė. Išvažiavome su ja penktadienį paskubomis susimetusios daiktus. "Dzūkijos" viešbučio (15 eurų žmogui už naktį) recepcijoje lyg specialiai mums buvo prikrauta nemokamų lankstinukų ir miesto žemėlapių, o budėjęs vaikinas pasisiūlė užnešti lagaminus (nepasinaudojome, bet labai miela). Nepretenzingas kambarys, apstatytas mūsų jaunystės laikų baldais, buvo su virduliu ir šaldytuvu, net indais, papildomais dekiukais spintoje (kiekvienai po du) ir normalia orlaide, kokių naujuose languose nebebūna.

Kad ir kaip atsipūtusios, bet prieš miegą vis tiek pabandėm išsiskaičiuoti, kaip toli esam nuo šaudyklos, į kurią iš Ulonų bataliono buvo perkeltas žygio startas. Planelis, kurį gavome išvakarėse, be adreso ir koordinačių, vietiniams turbūt aiškus, o mes... mes nusprendėm šaudyklos ieškoti pėsčiomis. Optimistės entuziastės. Tris kilometrus pirmyn, tris atgal - šeši viršaus prie mūsų suplanuotų 26 km, bet tai sužinojome vėliau, o pakeliui kelis kartus paskambinėjau nurodytais vadovų telefonais, norėjau paklausti, ar šaudykla tikrai už miesto ribų, bet vienas telefonas buvo išjungtas, o kitą išjungė po kelių neatsilieptų skambučių. Draugė sako, žiūrėk, važiuoja karinės mašinos, eikim paskui jas, gal ten ir bus ta šaudykla. Tai ir nuėjome.



Žygis buvo nelengvas, bet įdomus. Organizatoriai įtraukė ir gamtos, ir istorijos bei kultūros - Vidzgirio mišką, Nemuną su daug keistų mūrinių namukų, panašių į elektros skydines (tikrosios jų paskirties taip ir neįminėme) pakrantėje, Radžiūnų piliakalnį, Baltosios rožės tiltą, na, ir šaudyklą. Miškuose, jei tik kiek žemiau, ypač palei upelius, buvo šlapia. Bandymas pereiti rąstu virš vieno purvyno vos nesibaigė liūdnai. Ačiū Dievui, ranką laiku ištiesė ir rąstu pereiti padėjo ukrainiečių kareivis. Antrame punkte gavome kareiviškos košės (deja, tik su su mėsa) ir saldžios arbatos, bet kad ir kaip skaniai kvepėtų grikiai, savo principams nenusižengiau, arbatą pasiskaninau ir pasistiprinau riešutais. Tiltu perėjus į kitą Nemuno pusę, išsiskyrė mūsų keliai su ėjusiais 40 km ir paskui vėl susitikome tik prie Moterties tunelio. Tas tunelis - tai tokia pralaida miške netoli nuo sodų, nutiesta tiesiant geležinkelį link Alytaus geležinkelio tilto, kur dabar nėra jokio geležinkelio. Tunelis sumūrytas iš tašytų akmenų, jį supa du statūs šlaitai, dar vieni, kuriuos turėjome įveikti.







Paskutiniame punkte prie Baltosios rožės tilto sustojome tik pasižymėti. Mes apskritai labai mažai stoviniavome, ėjom pakankamai sparčiu žingsniu, ir kai po šešių valandų vis dar nesimatė šviesos tunelio gale, pasidarė neramu. Įtariu, kad šį kartą nuėjom daugiau nei 26 km, arba mažiausiai 32 km su tais šešiais papildomais, o realiau kokius 34 km. Spausdama rankose diplomą ir klibinkščiuodama atgal į viešbutį, maniau, apsiverksiu iš laimės.

Šeštadienį vakare dar buvome gyvos ir mums labai pravertė lankstinukas "Pėsčiomis po Alytų" (cha cha). Mums tai reiškia, kad draugė skaitė lankstinuką ir vedžiojo, o aš, tarpais suinkšdama, klibinkščiavau paskui. Kaip ir daugelis Lietuvoje, miestas ES paramą suinvestavęs į šaligatvius ir kitokį gerbūvį, kad tik būtų kam jais vaikščioti. Centre likę šis tas gražaus iš tarpukario raudonų plytų palikimo. Buvęs "Niujorko" viešbutis, kurio pirmame aukšte dabar "Drogas", Zimavičienės mūras adresu Vilniaus g. 10 - pirmasis trijų aukštų namas Alytuje, buvęs kino teatras "Kapitol" adresu Vilniaus g. 13 - labai stilingas ir po tiekos metų, sinagoga Kauno g. 9, liūdnas namas su liūtukais, priklausęs advokatui Mendeliui Bokšickiui. Eksterjeras neišduoda tragiško šeimininko likimo ir to, kad šiame name pokariu buvo kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę. Beveik viskas vienoje vietoje netoli nuo Šv. Angelų Sargų bažnyčios, kurios šventoriuje vienas prie kito palaidoti pirmas Lietuvos karininkas, 1919 m. vos dvidešimt penkerių žuvęs kovose už nepriklausomybę, Antanas Juozapavičius ir 1991 m. rugpjūtį prie Seimo žuvęs savanoris Artūras Sakalauskas. Ir tie patys Zimavičiai ten pat palaidoti, jų antkapis įspūdingas.
Diena jaukiai užsibaigė "Carpe diem" restorane. Tai jau tikrai - carpe diem.

Naktį lijo. Prieš palikdamos svetingą miestą sekmadienį užlipome į Alytaus piliakalnį. Miesto pradžia, vienas iš didžiausių mano matytų piliakalnių. Ir aukščiausių, arba taip atrodė po vakarykščios. Abejojau, ar pavyks užropoti, bet sukandi dantis ir lipi.




Į Punios piliakalnį pakeliui namo irgi užlipome. Margio kalnas, kuriame greičiausiai niekada nebuvo Pilėnai, bet legenda graži, kaip ir jau beveik neįskaitomos Maironio eilės, iškaltos akmenyje. Tai kapas Margio milžinų! Nors amžių šešeta sukako kaip jie – tik sauja pelenų!.. Tačiau daugiau už gyvus sako. Punioje buvau ne pirmą kartą, bet tik dabar informacinėje lentoje perskaičiau, kad sudegusios pilies vietoje šešioliktojo amžiaus pabaigoje stovėjo prašmatnūs rūmai. Truputį deja vu su profesoriaus A. Bumblausko žvilgsniu per "Nacionalinę ekspoziciją" priešais ganyklas su nesančias Žygimanto Augusto Knišino karalių rūmais Lenkijoje.

2 komentarai:

  1. Pasiilgstu žygių. Po avarijos lėtai reabilituojuosi, bet tikiuosi kitais metais jau normaliau jausiuosi ir galėsiu žygiuoti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Bet keliauti jau ėmėte intensyviai, smagu skaityti įspūdžius. :) Visi žygiai siūlo trumpesnį maršrutą, 10 arba 12 km Pagalvoju, kad kai sveikata nebeleis eiti ilgesnius, o juk kažkada vis tiek nebeleis, tie trumpieji bus tikra atgaiva.

    AtsakytiPanaikinti